Carsten Brandau. TRIJULIS AUKŠTYN KOJOM Premjera

Apie

Iš vokiečių kalbos išvertė Rūta Jonynaitė

Režisierė Giedrė Kriaučionytė: Vienulio, kuris visada pirmas, ir Dudulio, kuris visada antras, pasaulyje vyrauja tvarka ir sistema, mat jie moka skaičiuoti. Tačiau skaičiuoja jie tik iki dviejų, todėl trečio draugauti nepriima. Trijuliui į skaičių seką nusišvilpt. Jis specialiai sumaišo skaičių seką taip apversdamas pasaulį aukštyn kojom. Visiems trims besipykstant dėl skaičių sekos pasaulis vartosi aukštyn kojom, kol Trijulis galiausiai paklausia Vienulio ir Dudulio: „Jūs vis sakote: aš pirmas, aš antras, bet pirmas ir antras – kieno? Kas jūs esate? Kas jūs tokie?

Laisvai ir komiškai žaidžiant žodžiais, erdve, lingvistiniais pasikartojimais ir skaičių seka kuriamas švelniai ironiškas ir kartu beckettiškai absurdiškas pasakojimas apie pačius esmingiausius dalykus: kas aš, kas tu ir kaip mes galime sugyventi drauge?

Šis spektaklis vaikams vaizdžiai pasakoja apie du draugus, kurie turi savo taisykles ir jų šventai laikosi. Jame mokomasi priimti kitokį, kitaip mąstantį, kitaip į pasaulį žvelgiantį, bet draugauti norintį žmogų. Kaip lengvai ir kiek daug taisyklių mes susikuriame, kurios taip smarkiai mus atitolina nuo savęs, nuo to, kas esame iš tikrųjų. Mat žmogus yra daug labiau chaosas, nei tvarka ar sistema. Žmogus savo prigimtini daug labiau primena danguje sumišai švilpaujantį paukštį, nei apibrėžtą matematinę  sistemą.  Tad šis spektaklis VISIEMS, kam daugiau nei ketveri.

***

Carsten Brandau (g. 1970 m. Hamburge) – mūsų laikų Beckettu vaikams vadinamas vokiečių dramaturgas, rašantis pjeses teatrui. „Trijulis aukštyn kojom“ (Dreier steht Kopf, 2012) – „Mülheimer KinderStücke“ ir olandų bei vokiečių vaikų ir jaunimo literatūros konkurso „KAAS & KAPPES“ prizais apdovanota pjesė vaikams, kurią išvertė Rūta Jonynaitė ir kurios skaitymas buvo pristatytas LNDT 2017 birželį (režisuotas Giedrės Kriaučionytės).

 

Spektaklio rėmėjas:

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierė — Giedrė KRIAUČIONYTĖ
  • Scenografas — Vladas SUNCOVAS
  • Kostiumų dailininkas — Antanas DUBRA
  • Kompozitorė — Karolina KAPUSTAITĖ
  • Šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS
  • Režisieriaus asistentas — Titas VARNAS

Vaidina

Recenzijos

Pasaulis aukštyn kojom, bet be jausmų // Ramunė Balevičiūtė, 7md.lt, 2018-06-09

Pasaulis aukštyn kojom, bet be jausmų

Ramunė Balevičiūtė, 7md.lt, 2018-06-09

 

Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuaras greta Joëlio Pommerat „Raudonkepurės“ pasipildė dar viena šiuolaikine pjese vaikams - vokiečių autoriaus Carsteno Brandau filosofiniu kūriniu „Trijulis aukštyn kojom“. Tai - originaliai poeziją ir absurdą supinantis tekstas, kurio grožį ir įtaigą meistriškai perteikė vertėja Rūta Jonynaitė. Nesunku įsivaizduoti, kad „Trijulis aukštyn kojom“ būtų puiki paveikslėlių knyga. Tačiau Carstenas Brandau savo kūrybos partneriu pasirinko ne dailininką, o nepažįstamus teatro kūrėjus. Paantraštę užrašė tokią: „Gabalėlis teatro VISIEMS nuo 4 metų“.

Pjesę paversti „gabalėliu teatro“ LNDT Studijoje ėmėsi jaunų menininkų komanda: režisierė Giedrė Kriaučionytė, scenografas Vladas Suncovas, kostiumų dailininkas Antanas Dubra ir kompozitorė Karolina Kapustaitė. Vienulį, Dudulį ir Trijulį vaidina aktoriai Marius Čižauskas, Jovita Jankelaitytė ir Kirilas Glušajevas. Sprendžiant iš rezultato, labiausiai spektaklio kūrėjų vaizduotę uždegė pjesės ir jos veikėjų neįprastumas. Kaip galėtų atrodyti Vienulis, Dudulis ir Trijulis, kurie yra nežinia kas, aišku tik, kad ne paukščiai (?), ir kokiame pasaulyje jie gyvena, - atrodo, jog tai svarbiausi klausimai, į kuriuos ieškojo atsakymo „Trijulio aukštyn kojom“ kūrėjai.

Todėl patraukliausia - vizualioji spektaklio pusė. Antanas Dubra veikėjus aprengė pastelinių spalvų ekscentriškais ir įdomiais tyrinėti kostiumais, o Vladas Suncovas juos įkurdino šaltoje metalinėje instaliacijoje-atrakcione. Simetriškas strypų labirintas įkūnija tvarkos, kurios yra apsėsti Vienulis ir Dudulis, idėją ir kartu trukdo jiems bendrauti. Tai ir yra pagrindinė pjesės mintis: jei beatodairiškai laikysiesi taisyklių, gali prarasti kai ką labai svarbaus.

Nereikia nė sakyti, kad tai labai rizikinga mintis, turint omenyje tikslinę spektaklio auditoriją - 4-7 metų vaikus. Šio amžiaus tarpsnio vaikams tvarka yra gyvybiškai svarbi, užtikrinanti saugumo jausmą. O Brandau iš tikrųjų apverčia pasaulį aukštyn kojom: „Jei būtume paukščiai, visa skaičių seka apvirstų AUKŠTYN KOJOM. Ir mielasis Dudulis galėtų pirmas pavadint mane MIELUOJU.“ Man regis, pjesėje šią „ereziją“ atperka jausmingumas. Vienulis ir Dudulis ilgisi kitokio pasaulio ir kitokio bendravimo:

Dudulis: Būtume PAUKŠČIAI. Noriu pasakyt. Tu nebebūtum PIRMAS. O AŠ. Aš nebebūčiau visada ANTRAS, noriu pasakyti. Švilpautume kaip PAŠĖLĘ sumišai.

Vienulis: Tu man sakytum MIELASIS.

Tyla

Dudulis: MES ne paukščiai, Vienuli.

Vienulis: Ne, mielasis Duduli. Deja.

Ir būtent šis „deja“ leidžia atsirasti Trijuliui - jausmus vertinančiam labiau už taisykles. Būtent dėl šio ilgesio jam pavyksta Vienulio ir Dudulio pasaulį, kuriame Vienulis visada pirmas, o Dudulis visada antras, apversti aukštyn kojom. Priešmokyklinukai viso šito suvokti, be abejo, negali. Ir neturi. Tačiau jie gali atpažinti jausmus. O štai jausmų ir suprantamo personažų bendravimo labiausiai ir trūksta Giedrės Kriaučionytės spektaklyje.

Vaikui ne taip svarbu išsiaiškinti, kas tie Vienulis ir Dudulis; jam svarbiausia - ar jie draugai. Ar draugai? Nežinia. Jovitos Jankelaitytės Dudulė - minkštesnė, jausmingesnė ir tikslesnė, ieškanti kontakto. Ar ji bent kiek rūpi Mariaus Čižausko Vienuliui, kuris tiesiog impozantiškai žongliruoja žodžiais, sunku suprasti. Gerokai daugiau aiškumo į spektaklį įneša pasirodęs Kirilo Glušajevo Trijulis. Nepaisant viso savo keistumo, Trijulis aiškiai įkūnija kitokio - bauginančio ir kartu viliojančio savo kitoniškumu - archetipą. Mažiesiems žiūrovams jis - paprasčiausiai kitoksvaikas, norintis tapti trečiu dviejų bičiulių draugu. Vis dėlto režisūros požiūriu antroji spektaklio dalis gerokai suvelta - įvykių eigą tampa sunku sekti net ir suaugusiems.

Visiškai nenoriu pasakyti, kad kūrinyje vaikams būtinai viskas privalo būti paprasta ir aišku. Čia mes, suaugusieji, pernelyg nerimaujame, kaip vaikas supras, kad, pavyzdžiui, „Trijulis čiumpa kirminą. Praryja - ir pasaulis apsiverčia aukštyn kojom. Vienulis ir Dudulis pakyla aukštyn. Į dangų. Kuris dabar yra žemė.“ Vaikas gali susierzinti dėl tokių „nesąmonių“, bet gali ir susižavėti, nustebti. Nelygu vaiko temperamentas ir mąstymo būdas. Bet kokiu atveju jam atveriamas kitoks požiūris į pasaulį, iš kurio daug galima pasimokyti. Bet tam visų pirma jis turi aiškiai išgirsti! Kalbinė pjesė vaikams - didžiulis iššūkis, reikalaujantis ypatingo rakto. Kol kas neatrodo, kad režisierė būtų jį radusi. Aktoriai dažnai „normina“ keistą pjesės kalbą, nesilaiko muzikalaus ritmo, netaisyklingai kirčiuoja, neva „improvizuoja“, keisdami tekstą (per premjerą teko išgirsti net tokių frazių, kaip „iš jo eina ignoras“). Mažiausiai priekaištų šiuo požiūriu nusipelno Jovita Jankelaitytė.

Tokie kūriniai kaip „Trijulis aukštyn kojom“ prašyte prašosi aptarimo, nes labai tikėtina, kad mažieji žiūrovai (o tikriausiai ir kai kurie tėvai) po spektaklio liks sutrikę. Tai anaiptol nėra blogai, tačiau jiems reikėtų sudaryti galimybę išreikšti savo jausmus. Apmaudu, kad tai neįeina į LNDT edukacinės veiklos viziją.

Spektaklis vaikams, bet suaugusiems // Kristina Steiblytė, 15min.lt, 2018-06-09

Spektaklis vaikams, bet suaugusiems

Kristina Steiblytė, 15min.lt, 2018-06-09

Praėjusių metų birželio pabaigoje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyko šiuolaikinės dramaturgijos skaitymai. Perskaitytos penkios pjesės, kurių dvi – skirtos vaikams. O tai itin reta. Ne tik užsienio autorių tekstų vaikams vertimai, bet ir tai, kad jie verčiami skaitymams, ne premjeroms. Abiejų pjesių autorius Carsten Brandau (Vokietija) tekstuose žaidęs su raidėmis ar skaičiais ir susiejęs pirmos mokyklos klasės turinį su santykių tema. O ji mokykloje taip pat nuolat aktuali, tik ne visada tampa pamokų turiniu.

Išklausius skaitymus buvo sunku pasakyti, kuri pjesė įdomesnė, mat režisieriai su tekstais elgėsi ne vienodai. Karolis Vilkas pjesę apie susidūrimą su kitu „Dangus ir rankos“ pakreipė link paaugliams artimesnės interpretacijos. O Giedrė Kriaučionytė režisuodama „Trijulis aukštyn kojom“ nebėgo nuo jaunesnės publikos ir ganėtinai absurdiškuose ir pernelyg žodinguose pjesės tekstuose išryškino draugystės ir santykiuose prisiimamų vaidmenų temą. Ji pasirinko labiau tradicinę skaitymams formą, kai daugiausiai dėmesio skiriama pačiam tekstui, žiūrovams suteikiama proga išgirsti autoriaus surašytus žodžius ir galimas potekstes. Karolis Vilkas daugiau dėmesio skyrė savai interpretacijai, o ne teksto pristatymui, ir taip atėmė iš pjesės progą suvilioti žiūrovus galimų interpretacijų lauku. Tad tai, kad nuo gegužės pabaigos LNDT repertuare įrašytas „Trijulis aukštyn kojom“, o ne „Dangus ir rankos“, atrodo labiau susiję su skaitymų režisieriaus pasiūlyta interpretacija nei su paties teksto, jo vertimo kokybe ar net pjesės turinio aktualumu.

Taigi apie ką nauju LNDT spektakliu virtusi pjesė? Joje pasakojama apie du draugus, kurie labai rimtai žiūri į skaičių seką. O kadangi vienas jų vardu Vienulis, o kitas – Dudulis, tai ir elgtis jiems pridera pagal vardus: Vienulis visada turi būti pirmas, o Dudulis – antras. Šis prisirišimas prie skaičių sekos, kurią du draugai išmano ir skrupulingai laikosi, neleidžia Duduliui pirmam nieko padaryti. Nes jis juk visada antras. O jei būtų pirmas? Būtų sujaukta skaičių seka ir pasaulis apsiverstų aukštyn kojom. Dudulis kelis kartus suklysta, bet pasaulis iš tiesų neapsiverčia aukštyn kojom iki kol prie dviejų prisijungia trečias – Trijulis. Tuomet jau Vienulio pirmenybei ir skaičių sekos autoritetui iškyla tikras pavojus. O tvarkos sutrikdymai baigiasi kaip ir žadėta – aukštyn kojom.

Kas tie Vienulis, Dudulis ir Trijulis? Pjesės pabaigoje išduodama, jog ši nesutarianti trijulė yra paukščiai, kuriems turėtų būti nusispjaut į skaičių seką. Šis paaiškinimas pjesės skaityme buvo netikėtas, mat pjesę skaitę Marius Čižauskas, Dainius Jankauskas ir Danas Kamarauskas atrodė labiau kaip trys draugai, nepasidalijantys įtakos. Vienam norint būti vadu ir visada pirmu atsirado trečiasis, nusiteikęs prieš tvarką ir kieno nors vadovavimą. Taigi pjesės skaitymas buvo apie ganėtinai universalius santykių klausimus, tinkančius bet kokiai lyčiai ar amžiui.

O jau premjeroje, kurioje vaidino Marius Čižauskas, Jovita Jankelaitytė ir Kirilas Glušajevas, Vienulis ir Dudulis atrodė esantys ne tik draugai, bet ir pora, kurioje moteriai visuomet tenka antrosios vaidmuo, kur ji visada turi paklusti vadovaujančiam, pirmam vyrui. Net jei ir vyras norėtų, kad ji ką nors padarytų pirma, taip elgtis negalima. O Trijulis – ne tiesiog naujas draugas. Jis ir vaikas, ką tik išsiritęs iš kiaušinio, ir pradėjęs kelti nelabai patogius klausimus apie pasaulio tvarką. Jis keičia buvusius poros santykius, požiūrį vienas į kitą ir savo susikurtą pasaulį. Trijuliui vaiko savybių suteikia ne tik Kilrilo Glušajevo taikliai savo veikėjui suteiktas naivus žaismingumas, bet ir scenografija (scenografas Vladas Suncovas). Iki prisijungdamas prie veiksmo jis sėdi keistai kampuotame, tačiau vis dėlto akivaizdžiai kiaušinyje, kurio lukštą pramušęs išsirita.

Nors skaityme ir spektaklyje tekstas tas pats, ta pati režisierė o skirtingi aktorių trejetai vienodai stiprūs, vis dėlto baigtas darbas nebeatrodo toks šviežiai keistas ir įdomus kaip skaitymas. Nepadeda nei scenografija, viliojusi pusiau paslėptais vaizdais ir tik artėjant pabaigai juos priartinusi, nei spektaklio atvirumas žiūrovams tiek tiesioginiu aktorių kreipimusi į publiką, tiek ir apvalios vaidybos aikštelės apsodinimu žiūrovais iš visų pusių. Visa tai atrodo labiau kaip pagražinimai, o ne apmąstytos, pasvertos priemonės, kurių naudojimas būtinas komunikuojant su ketverių – septynerių metų vaikais. Būtent taip atrodė ir Antano Dubros kurti kostiumai. Įdomūs eskizai virto nelabai funkcionaliais (tai išdavė smunkantys batai-kojinės ir iš kišenių krintančios švilpynės), keistais ir mažai su istorija ar su mažaisiais žiūrovais susijusiais rūbais. Net aktorių nuoširdumas ir jautrumas nepadėjo atgaivinti nejudrios, šaltos vaizdinijos.

Bet liūdniausia žiūrint „Trijulio aukštyn kojom“ premjerą buvo todėl, kad spektaklio erdvė, tekstų keikis, pridengiantis turinį, kiek per greiti frazių pakartojimai, trukmė – beveik visi spektaklio elementai atrodė parinkti ne tai amžiaus grupei, kurią įvardijo kūrėjai. Žiūrint premjerą atrodė, kad labiau kreipiamasi į septynmetį, ar net kiek vyresnį vaiką, bet tikrai ne į keturmetį. O komunikacijos tekstu ir vaizdu proporcija, gerokai nusvėrusi teksto naudai, net privertė suabejoti, ar spektaklis iš viso statytas galvojant apie vaikus. Nes gal užtenka vaikams parašyto teksto, o forma jau gali būti kokia tik nori?

Spektaklio turinio ir formos kreipimasis į skirtingo amžiaus žiūrovus ne toks ir retas. Taip nutiko jau ne vienam jaunam režisieriui ar režisuoti apsiėmusiam aktoriui. Kartais spektaklio tekstas kalbasi su paaugliais, o forma – su darželinukais, kartais – turinys kreipiasi į vaikais, o forma – suaugusiuosius. Ir tik kelios režisierės, daug dėmesio ir laiko skyrusios vaikų raidai, skirtingų amžiaus grupių vaikų suvokimo ypatybėms, beveik visada randa taiklius derinius. Giedrė Kriaučionytė, deja, dar nėra tarp jų. Tad „Trijulis aukštyn kojom“ nenustebino. Spektaklis yra labiau pasaka suaugusiesiems, pavargusiems nuo didžiųjų scenų, sudėtingų temų. Ir tai nėra blogai. Ypač scenoje veikiant įdomiai aktorių komandai. Tik, matyt, reikėtų neklaidinti žiūrovų.

15min.lt

 

Interviu

Ar būna dviračių su trimis ratais? // Daiva Šabasevičienė, menufaktura.lt, 2018-05-09

Ar būna dviračių su trimis ratais?

a

Daiva Šabasevičienė, menufaktura.lt, 2018-05-09

a
Spektaklio „Trijulis aukštyn kojom“ kostiumų eskizas
Spektaklio „Trijulis aukštyn kojom“ kostiumų eskizas

Gegužės 24, 25 ir 26 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks spektaklio „Trijulis aukštyn kojom“ premjera. Anot pjesės autoriaus, šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Carsteno Brandau, tai „gabalėlis teatro VISIEMS nuo 4 metų“. Spektaklio režisierė - Giedrė Kriaučionytė, scenografas - Vladas Suncovas, kostiumų dailininkas - Antanas Dubra, kompozitorė Karolina Kapustaitė, spektaklyje vaidins  aktoriai Jovita Jankelaitytė, Marius Čižauskas ir Kirilas Glušajevas. Apie būsimą spektaklį teatrologė Daiva Šabasevičienė kalbasi su spektaklio kūrėjais.

 

Carstenas Brandau - autorius, kiek primenantis oberiutus. Jis mūsuose gali būti ir suprastas, ir priimtas. Jį „pagauti“ reikalingas abstraktus poetinis suvokimas. Kuo šis autorius ypatingas jums, kuo jį išskirtumėte iš kitų, rašančių teatrui?

Giedrė Kriaučionytė. Visada labai svarbu, į kokią teatrinę terpę ateini su spektakliu. Visada norisi ją praplėsti. Tačiau kuriant spektaklį vaikams koncentruojiesi kitur - ieškai, kas būtų svarbu ir įdomu mažiesiems, kokiame pasaulio pažinimo tarpsnyje dabar yra spektaklio žiūrovas. Ketverių-septynerių metų vaikai pradeda megzti socialinius ryšius, pradeda draugauti, būti nebe su mama ir tėčiu, bet su kitais vaikais. Šie įgūdžiai labai svarbūs tolimesnei vaiko raidai, Brandau ir imasi šio sudėtingo proceso nuo pat pradžių. Du draugai, Vienulis ir Dudulis laikosi tvarkos: Vienulis visada pirmas, o Dudulis visada paskutinis. Jie norėtų būti paukščiais, nes paukščiai nesilaiko sekos, todėl Duduliui nebereikėtų visada būti paskutiniam, o Vienulį Dudulis galėtų pirmas pavadinti „mieluoju“. Išeitį jiems pasiūlo Trijulis, tačiau naujos idėjos gąsdina. Jei jau kažką žinai, kaip staiga priimti tai, kad klydai? Greičiau pasaulis apsivers aukštyn kojom.

Ši pjesė man daug daugiau primena Samuelį Beckettą nei oberiutus. Vokietijoje šį autorių vadina „Beckettu vaikams“. Lietuvoje absurdo teatras yra siejamas su Oskaro Koršunovo ankstyvąja kūryba bei oberiutais, tačiau man neteko gyvai matyti šių darbų, todėl mano absurdo suvokimą formavo kiti kūrėjai.

Manau, kad šis autorius užčiuopia pamatinę mūsų mąstymo struktūrą, taip pjesei suteikdamas filosofinę chaoso ir sistemos priešpriešą. Mes visą laiką stengiamės būti sistemingi, įsivaizduodami, kad sistema mums padeda gyventi. Atrodo, kad viską susisteminus, atsiras ramybė, saugumas. Tai ir mėginame perduoti vaikams. Šiame spektaklyje šia konstanta suabejojama, galbūt mes kur kas labiau esame chaosas, o paties chaoso priėmimas sukuria daug tikresnę ramybę, nei sistema. Gal mes esame kur kas labiau paukščiai, sumišai švilpaujantys padangėse, negu sistema ir tvarka. Šios dramaturgo mintys mane labai sudomino. 

Vladas Suncovas. Nesu skaitęs kitų Brandau pjesių, tad galiu kalbėti tik apie „Trijulį aukštyn kojom“. Ši pjesė - tarsi įvadas į filosofinį mąstymą patiems mažiausiems. Personažai lyg kokie ikisokratikai, besikalbantys tarpusavyje ir bandantys suvokti tai, kas juos supa, vaikams suprantama kalba. Pjesėje man patiko žaidimas logika ir ritmu, bandymas koncentruotis į  pamatinius pasaulio suvokimo modelius, neblaškant skaitovo-žiūrovo konkrečiais šiandienos niuansais. Tai, nuo ko mes visi pradedame savo mąstytojų karjeras. Trijų personažų pokalbiai atrodo universalūs, galintys būti suprasti ir pritaikyti bene visur ir visais laikais. Toks rašymo stilius, man rodos, yra tikrai sunki užduotis.

Antanas Dubra. Pjesę perskaitęs iš karto labai sutrikau, nes veikėjai labai abstraktūs ir labai daug vietos palikta jų interpretacijai - kas jie tokie, kaip atrodo? Pasirodė nelabai aiškios žaidimo taisyklės. Bet galvojimo procesas buvo labai smagus, nes reikėjo pasitelkti abstraktų, asociatyvų mąstymą, atsispirti ne nuo vietos ar erdvės, o nuo veikėjų lingvistinių žaidimų ir per tuos žaidimus išreikštų jų charakterių.

„Trijulis aukštyn kojom“ - lingvistinė pjesė. Kaip jūs „žaidžiate“ su kalba? 

Giedrė Kriaučionytė. Carstenas Brandau poetiškai lengvai žaidžia su kalba. Jis labai įdomiai konstruoja pačią kalbą keisdamas įprastinę sakinio tvarką ir išryškindamas tam tikrus žodžius. Akcentuojant šiuos žodžius nesukuriamas joks ritmas, tačiau aritmija kuria naują kalbą, kuri lyg ir mūsų, tačiau skamba kažkaip neįprastai, o kartu labai gyvai. Jis naikina patį kalbos sistemingumą, versdamas jį chaosu ir taip kurdamas savitą poetinį bendravimą tarp personažų.  Lygiai kaip vaikai, kurie turi savo kalbą, personažai pjesėje atranda savo kalbėjimo būdą.

Vladas Suncovas. Scenografijos požiūriu stengėmės sukurti aplinką, kurioje žaidžiantys žodžiai turėtų į ką atsiremti, pro ką pralįsti, iš kur išlįsti, kur pasiklysti ir ką suskaičiuoti.

Suburta nauja kūrybinė komanda. Kaip jūs jaučiatės dirbdami drauge? Kaip jūs vienas kitą keičiate, papildote?

Giedrė Kriaučionytė. Man tai nauja patirtis, tai mano pirmas spektaklis vaikams, todėl norėjau nerti į tai, ko nepažįstu, norėjosi kūrybinės komandos, kuri dar nebuvo susitikusi, tam, kad gimtų kažkas naujo. Šis spektaklis yra dalis jaunųjų kūrėjų programos, kurią vykdo Lietuvos nacionalinis dramos teatras, todėl svarbu buvo suburti jaunų žmonių komandą. Iššūkis didelis - sukurti įvykį, į kurį norėtųsi sugrįžti, tačiau pavasaris viską palengvina. Galvojant apie scenografiją, ieškojau žmogaus, turinčio lakią vaizduotę. Kuriame absurdo kalba, todėl ieškojau bendraminčių, kurie galėtų su humoru pažvelgti į nagrinėjamas temas. Taip atsirado du draugai Antanas Dubra ir Vladas Suncovas, kurių tandemas puikiai atliepia ir spektaklyje liečiamą chaoso ir sistemos priešpriešą. Kompozitorė Karolina Kapustaitė mane patraukė savo muzikos skoniu, labai norėjau, kad spektaklio vaikams muzika būtų instrumentinė.  Jaučiu, kad tai nebus mūsų paskutinė kūrybinė kelionė drauge.  

Vladas Suncovas. Susikalbame stebėtinai lengvai. Režisierė puikiai komunikuoja savo viziją ir visi tarpusavyje, manau, dalinamės visapusišku pasitikėjimu ir pagarba. Jaučiu, jog mąstome drauge kaip komanda, turinti bendrą tikslą.

Pamenu, pasiūliau žiūrovų vietas paversti scenografijos dalimi ir pateikiau pirmą ganėtinai paprastą vizualizaciją, kaip tai galėtų atrodyti. Laikui bėgant kartu daug diskutavome ir buvome sugalvoję dar tris keturis skirtingus kiek sudėtingesnius variantus, tačiau galų gale visi kartu sutikome, jog reikia grįžti prie pirminės idėjos. Man patiko, jog toks apsisukimas ratu įvyko dalyvaujant visiems kartu.

Antanas Dubra. Su Giedre dirbame pirmą kartą. Mūsų visa komanda irgi gavosi pagal pjesę, nes visi esame skirtingų charakterių - vienas racionalesnis, kitas labiau „nuplaukęs“... Kiekvienam iš mūsų tai suteikė geros dinamikos.

Mūsų tikslinė auditorija yra labai jauna, bet toli gražu ne kvaila. Kita vertus, gana sudėtinga, nes jei jiems nepatiks, tai tikrai nebus nutylėta: spektaklio metu jie muistysis arba tiesiog nesukaups dėmesio. Todėl premjeriniai spektakliai bus tikras iššūkis. Viliuosi, kad nenuobodu turėtų būti ir suaugusiems, atlydėjusius vaikus į „Trijulį aukštyn kojom“.

Karolina Kapustaitė. Su Giedre bendradarbiaujame statant jau ne pirmą spektaklį. Tai režisierė, kuri daug aspektų būna numačiusi iš anksto ir gana tiksliai. Taip yra ir su garso takeliu. Režisierė dar ankstyvoje kūrybos fazėje pasako, kokios muzikos reikia tam tikrose vietose, o mano užduotis - tai įgyvendinti meniškai, subtiliai bei muzikaliai. 

Giedre, apie kokius aktorius galvojai - ar ieškojai trejetuko dermės, ar buvo svarbu, kad jie sugebėtų viską apversti „aukštyn kojom“?

Giedrė Kriaučionytė. Ieškodama aktorių visada turiu ir savanaudišką tikslą, man įdomios asmenybės - aktoriai-kūrėjai. Repeticijos užima nemažą dalį gyvenimo, todėl labai norisi įdomių pašnekovų, kurie galėtų tave nuvesti ten, kur pati gal niekad ir neužklystum. Visuomet rinkdamasi aktorius, vertinu kaip jų asmenybė rezonuoja su personažu, o tada jau klausausi, kaip skamba duetas. Šiuo atveju buvo svarbu surasti aktorių duetą Vienulio ir Dudulio personažams, todėl ypač įdomu, kaip suskambės naujai užgimęs Mariaus Čižausko ir Jovitos Jankelaitytės duetas. O Trijulio personažui ieškojau to, kas galėtų „išmušti iš vėžių“. Manau, kad Trijulį vaidinantis Kirilas Glušajevas tam turi puikų potencialą.

Kreipiuosi į dailininkus ir į kompozitorę. Gal galėtumėte apibūdinti / išskirti šio konkretaus atvejo specifiškumą: ką ir kaip kuriate, kad būtumėte suprasti?

Vladas Suncovas. Šis spektaklis pasirodė itin erdvus savo pjesės turiniu. Vienas mano mėgstamiausių erdvės tyrinėtojų, inžinierius ir architektas Robert Le Ricolais kažkada yra pasakęs: „Struktūros menas yra sprendimai, kur sudėlioti skyles“. Tiek Brandau pjesėje, tiek ir Giedrės režisūroje jutau ganėtinai panašų požiūrį. Subtilūs, ritmingi sprendimai, leidžiantys vaiko mintims tarp jų laisvai judėti. Šiuo principu vadovaujamės ir scenovaizdyje: kuriame jį permatomą, ritmišką ir dinamišką, neapkrauname vaikų konkrečiomis reikšmėmis.

Karolina Kapustaitė. Kuriu šio spektaklio garso takelį taip, kad jis užaštrintų pjesėje gvildenamas temas, vyksmus, permainas. Pagrindinė užduotis man yra atrasti būtent tuos garsus ir tam tikras jų kompozicijas, kurios koreliuotų su kuriamu pasauliu. Naujajame pastatyme stengiamės jį sukurti tikrai nežemišką. Tačiau galiu išduoti, jog skambėsiantys garsai bus pažįstami, - tai įvairių akustinių instrumentų samplaikos.

O kaip jus veikia aktoriai? Ar šiuo atveju turi įtakos konkrečių aktorių - Mariaus Čižausko, Jovitos Jankelaitytės, Kirilo Glušajevo - dalyvavimas? 

Vladas Suncovas. Trumpai tariant, mane jie veikia teigiamai, nes žinau, jog yra itin profesionalūs ir sugeba puikiai improvizuoti. Kai dirbi su gera komanda, norisi ir pačiam pasitempti.

Karolina Kapustaitė. Dėsninga, kad aktoriai būna labai energingos ir atviros asmenybės. Šios savybės įpučia daug energijos į kūrybos procesą. O tai savaime veikia ir mane. Mąstant apie šių aktorių įtaką kuriamam garso takeliui, prisimenu vieną labai svarbią pjesės detalę - paukščių giesmes. Tai, kokios jos bus, visiškai priklausys nuo aktorių.

Neabejoju, kad jūs, kaip ir visi kūrėjai, stengiatės ir tikitės įdomaus pastatymo. Kas šiuo atveju yra „įdomu“? Kaip apskritai padaryti, kad pastatymas būtų įdomus? 

Giedrė Kriaučionytė. Nors apie formą kalbame daug, tačiau tikrai nepasakyčiau, kad ieškome naujos formos. Vaikams viskas nauja. Čia kur kas svarbesnė dinamika. Tačiau norime, kad vaikai atsirastų šalia aktorių, šalia dekoracijos, šalia veiksmo, o ne viską vertintų, žiūrėdami „iš šalies“. Teatras tuo ir įdomus, nes vyksta gyvai, kartu su žiūrovu.

Vladas Suncovas. Iš scenografinės pusės man visada yra labai įdomu kurti drauge su Antanu Dubra. Esame artimi draugai nuo ankstyvos vaikystės, todėl kurdami vaikų spektaklius kartu lengvai pereiname į žaidimo būseną. Vienas iš svarbiausių tikslų, jog patiems tai daryti būtų smagu ir įdomu. Tikiuosi, tai matosi ir kitiems. Rodosi, visa šio spektaklio komanda ir teatras yra entuziastingai ir pozityviai nusiteikę, todėl, manau, turėtume tai matyti ir pačiame spektaklyje.

Karolina Kapustaitė. Kaip žiūrovei, man įdomus toks pastatymas, kuris atitraukia nuo kasdienybės, kuriame nėra įprastos aplinkos realių atspindžių. Tačiau vis dėlto toje naujoje sukurtoje realybėje įžvelgiu neįprastu rakursu parodomą problematiką, kuri egzistuoja ir tikroje realybėje, tik žinoma, kitokia forma. Tuomet yra ir įdomu, ir galbūt juokinga, ir teigiama.

Kokio žiūrovo tikitės? Ar jums svarbu jį timptelti aukštyn, ar svarbiausia, kad būtų žaismė ir nuoširdus susikalbėjimas?

Giedrė Kriaučionytė. Labai svarbu, kokias istorijas mes pasakojame. Vaikui įstringa tam tikri pasakojimai, santykių modeliai. Man atrodo, kad šiandien vaikui yra svarbesni pasakojimai apie įvairialypį pasaulį, kuriame fantazija gali nuversti kalnus, nei apie atjojantį ant balto žirgo princą, kuris tave išgelbės. Manau svarbu, kurie pasakojimai stabdo, o kurie veda tolyn. Vienulis ir Dudulis moka skaičiuoti iki dviejų, jie jaučiasi pranašesni, tačiau dėl to negali įgyvendinti savo svajonių. Trijulis mėgina jiems įrodyti, kad būna ir kitaip, bet šiedu negali patikėti, kad būna dviračių su trimis ratais. Viena vertus, žinojimas išlaisvina, kita vertus, riboja. 

Vladas Suncovas. Tikimės žiūrovo, kuris moka suskaičiuoti iki trijųManau, spektaklis skirtas visiems, tačiau reikalauja ir paties žiūrovo įsitraukimo. Turiu omeny, jog tai nebus hipnotizuojantis vaizdų lietus pasyviam vartojimui. Žiūrovai susidurs su žaisminga logikos dėlione, kuri pradės vartytis „aukštyn kojom“ ir įgauti netikėtas formas ne tik sekant tai, kas vyksta, bet ir pačiam pradėjus mąstyti spektaklio metu. 

Karolina Kapustaitė. Būtų gerai, jei žiūrovų sąmonėje pasisėtų idėja, kad jie gali ir turi kvestionuoti ,,įprastą“ tvarką ir kad iš to išsirutulioja netikėti, gražūs, žaismingi posūkiai ir ne tik teatre, bet ir realybėje.

Linkiu gero spektaklio!

 
 

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

Komentarų nėra.
Kviečiame dalintis įspūdžiais apie spektaklį.