Ferenc Molnár. LILIJOMAS

  • Spektaklis

    Ferenc Molnár. LILIJOMAS

  • Režisierius

    László BAGOSSY

  • Trukmė

    3 val. (dviejų dalių)

  • Salė

    Didžioji salė

  • Premjeros data

    2013 m. vasario 28 d.

Apie

Iš vengrų kalbos išvertė Vitas Agurkis 

Ferencas Molnáras (1878–1952) – garsus XX a. I pusės Vengrijos rašytojas, žurnalistas ir dramaturgas. 1908–1940 metais vien Brodvėjuje buvo pastatyta šešiolika Molnáro pjesių, kurios buvo populiarios ir Budapešto, Vienos, Londono, Paryžiaus teatruose. Viena labiausiai žinomų jo pjesių „Lilijomas“ (Liliom) 1909 m. pirmą kartą buvo pastatyta Budapešte, 1921-aisiais – Brodvėjuje. Pagal pjesės siužetą sukurti keli kino filmai, miuziklas „Karuselė“ (1945), baletas (2011, Hamburgo baleto trupė, choreografas Johnas Neumeieris).

Tvirtoje dramaturginėje „Lilijomo“ struktūroje susipina realybė ir fantazija, juokas ir ašaros, švelni šypsena ir tragizmas, o riba tarp gėrio ir blogio – labai trapi. Spektaklio veiksmas vyksta tikrovėje ir skaistykloje. Karuselės prižiūrėtojas Lilijomas įsimyli tarnaitę Juliją, apsigyvena kartu su ja, pradeda lauktis kūdikio, nors ir myli, tačiau dažnai su ja pykstasi. Įsigeidęs prasimanyti pinigų, su bičiuliu nusikaltėliu nutaria apiplėšti fabriko kasininką...

Režisierius László Bagossy (g. 1967) – vienas garsiausių viduriniosios kartos Vengrijos režisierių, pastatęs arti trisdešimties spektaklių įvairiuose Vengrijos teatruose, taip pat Vienoje ir Štutgarte. Tarp jo režisuotų veikalų – Henriko Ibseno „Nora“ (1995), Thomaso Bernhardo „Įpročio jėga“ (1997), Wolfgango Amadeus Mozarto opera „Don Žuanas“ (2006), Friedricho Dürrenmatto „Karalius Jonas“ (2011) ir kt. Budapešto Józsefo Katonos teatre sukurtas spektaklis „Top Dogs“ 2003 metais pelnė Torunės tarptautinio teatro festivalio „Kontakt“ trečiąją premiją. Bagossy taip pat rašo pjeses, kurias pats yra režisavęs: tai „Fėja, kuri galėjo matyti tamsoje“ (2005), „E-pokalbis“, „Avataras“ (abu 2006).  2011 m. jis pelnė vengrų kritikų „Geriausio režisieriaus“ apdovanojimą.

Režisierius László Bagossy: Ferencas Molnáras – garsiausias vengrų dramaturgas pasaulyje, o „Lilijomas“ – labiausiai žinoma pjesė, vaidinta labai dažnai ir daugelyje pasaulio šalių – žinoma, ir Vengrijoje. Tai, kad jis ir jo pjesė Lietuvoje mažai žinomi, padės man pristatyti „Lilijomą“ žiūrovams, kurie sutiks šį kūrinį be jokių išankstinių nuostatų.

Molnáras – ne tik puikus rašytojas; jis – puikus dramaturgas, labai gerai išmanęs teatrą. Jis buvo ne tik talentingas – jam labai pasisekė, kad galėjo patirti, kaip jo kūriniai tiesiogiai veikia teatro salėje sėdinčius žiūrovus.

Pirmąkart „Lilijomas“ buvo pastatytas 1909 metais – kai Vengrijos parlamentas išleido įstatymą, siekiantį kovoti su migracija. Kiek žinau, migracijos klausimas Lietuvoje šiuo metu labai aštrus, o anuomet ekonominė ir socialinė krizė tūkstančius vengrų privertė palikti savo namus – Lilijomas taip pat ketina išvykti į Ameriką.

1909-aisiais mano prosenelis buvo Budapešto žandarmerijos kapitonas, aš pats beveik dešimtį metų gyvenau Budapešto kvartale netoli Miesto parko (Liget), kur vyksta šios pjesės veiksmas. Šiandien Vengrijoje vyriausybė ir jos rėmėjai nostalgiškai restauruoja šį laikotarpį, ir tai yra labai liūdna. Dabar mūsų visuomenėje atmosfera labai panaši į tą, kuri tvyrojo prieš karą: visur tvyro liūdesys, klesti politinė demagogija, antisemitizmas, rasizmas.

Molnáro pjesės kalba labai ypatinga – labai šmaikšti ir lyriška tuo pat metu, joje gausu senamadiškų frazių. Kadangi nemoku lietuvių kalbos, mėginsiu stebėti aktorių reakcijas, ir su jų bei vertėjo pagalba surasti, kaip geriausiai visa tai perteikti žiūrovams.

Kūrėjai

  • Scenografas — Gintaras MAKAREVIČIUS
  • Kompozitorius — Gintaras SODEIKA
  • Kostiumų dailininkė — Dovilė GUDAČIAUSKAITĖ
  • Šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS
  • Režisieriaus asistentė — Regina GARUOLYTĖ

Vaidina

Recenzijos

„Lilijomas“: melancholiškas meilės prisilietimas // Daiva Šabasevičienė, „Lietuvos žinios“, 2013-03-04

„Lilijomas“: melancholiškas meilės prisilietimas

Daiva Šabasevičienė, Lietuvos žinios, 2013-03-04

 

Pasaulis kupinas gražių, viltingų ir žiaurių pasakų. Vieną jų praėjusį savaitgalį papasakojo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis "Lilijomas" pagal vengrų rašytojo Ferenco Molnaro pjesę.

Vengrų režisierius Laszlo Bagossy pristatė ne tik garsų XX amžiaus pirmos pusės Vengrijos rašytoją F.Molnarą, bet ir pademonstravo kitokį režisūrinį mąstymą, - jis leido šiuolaikiškai perskaityti dramos kūrinį.

Režisierius įsuka "Lilijomą" kaip gyvenimo karuselę, kurioje sėdime mes visi. Pirmame veiksme po lėtos ir nuoseklios eksplikacijos, pateikiančios daugybę detalių, L.Bagossy atskleidžia šiuolaikinio žmogaus pasąmonę. Žvelgiant į dabartinę lietuvių režisūros panoramą tenka pripažinti, kad "Lilijomas" yra mums naujos teatrinės kultūros kūrinys. Spektaklyje vaidyba susipina su natūralistine būsena, o literatūrinis-psichologinis teatras virsta intermedijomis. Tragikomiškos situacijos provokuoja liūdesį, kuris priverčia žiūrovus šypsotis, nes tose situacijose jie atpažįsta save.  

Vieno apgaviko gyvenimas ir mirtis, septynių paveikslų priemiesčio legenda. Tokią pjesę parašė F.Molnaras, tokį spektaklį pastatė režisierius. Jis paliko aktoriams patiems atrasti niuansus, prabilti ne tiek apie dviejų žmonių meilę, kiek apie meilę žmogui apskritai. Tai neįprasta meilės istorija. Tai - gyvenimui atviro žmogaus grožio paieška, nors ji baigiasi liūdnai: ledinė Lilijomo meilės žvaigždė krinta ir sudūžta. Teatre apie atpažįstamus dalykus kalbėti sunkiausia. Kaip neregima paversti regima? "Lilijomas", nekoketuodamas su žiūrovu, atskleidžia teatro magiją, kuri vilioja vėl į jį sugrįžti.

Tiesiog gera būti

L.Bagossy - atmosferos meistras. Kartu su scenografu Gintaru Makarevičiumi jis sukuria tokį pasaulį, kokį retai gali išvysti net sodrių vaizdų filmuose. Čia senos gamyklos "griaučiai" atstoja ir parko aikštę, ir namus, ir skaistyklą. Ventiliacijos vamzdžiai, jų angos primena siaubo filmų objektus, galinčius tučtuojau įtraukti žmogų. Personažai scenoje pasirodo pro nišas, duris, vartus. Kai veiksmas persikelia į anapusybę, šios angos leidžia patekti į skaistyklą, pragarą ar juokingą rojų. Skaistykloje kaip tikroje karuselėje įžiebiamos įvairiaspalvių šviesų girliandos. Scenografinė aplinka sodri, o režisierius joje lengvais štrichais piešia Lilijomo pasaulį, kuriame nėra nieko atsitiktinio, kur režisūriškai apgalvotas kiekvienas krustelėjimas. Svarbiausia - tai prasmingas teatro pasaulis, ir jame tiesiog gera būti.    

Nesigaili Lilijomo

L.Bagossy spektaklyje naujai atsivėrė daugelis aktorių. Dainius Gavenonis, sukūręs pagrindinį Lilijomo vaidmenį, nustebino partnerystės jėga. Šalia jo ypatingą energiją skleidė partneriai, nuo jų priklausė, kaip kito Lilijomo būsena, kartais net tekstas. Nors D.Gavenonis priskiriamas aktoriams, pasižymintiems rimtumu, mąslumu, intravertiškumu, kas iš pažiūros ne visai atitinka dramoje pateiktą Lilijomo charakteristiką, per savo vidinę klausą ir gebėjimą valdyti dramaturgiją jis sukūrė herojų, kuris leido spektakliui prabilti apie beribę žmogaus sielą. Apie tai, kaip net pačiame "kiečiausiame" kūne plaka tyrai meilei atvira širdis. Nors režisierius Lilijomo nesigaili ir netampa jo advokatu, visa šio personažo gyvenimo istorija spinduliuoja paprasto žmogaus grožį.

Fičuras - spektaklio atgaiva

Spektaklį sudaro atskiros scenos, leidžiančios aktoriams skleisti savo kuriamų veikėjų pasaulį. Ryškiausias tarp jų - Marius Repšys. Aktoriaus organika - Dievo dovana, tačiau "Lilijome" jo sukurti trys skirtingi charakteriai atskleidžia turimo talento esmę. M.Repšys - maksimalistas, nepailstantis improvizatorius, be to, kaip reta turi humoro jausmą. Jo Fičuras yra viso spektaklio atgaiva. Aktorius nekopijuoja savo ankstesnių vaidmenų, o tiesiog kiekvieną mizansceną papildo tokiomis detalėmis, kurios ne tik subrandina personažus, bet ir leidžia jiems tapti išskirtiniams. Sukčius Fičuras M.Repšio kūne pasirodo kaip žaviausias sukčius pasaulyje. Per antrą premjerą scenoje, kai Fičurą ir Lilijomą netikėtai užklumpa Lindzmanas, jis peiliuką paslepia ne už nugaros, o tiesiog įsikiša į užpakalį. Kol Lilijomas su Lindzmanu aiškinasi, žiūrovas mato Fičurą, vizginantį savo žvilgančią "uodegytę". M.Repšio Fičuras - tikras velniukas, iššokęs iš gotikinių paveikslų. Ir visai nepiktas, net mielas. Kai Fičuras meluodamas sako esąs fortepijono mokytojas, supranti, kad jis groja didelio artisto instrumentu.

Šmaikščios jaunos būtybės

Spektaklio atmosferą tiksliai atskleidžia dviejų draugių Julijos ir Marijos susitikimo scena. Miglė Polikevičiūtė ir Toma Vaškevičiūtė, viena kitą papildydamos, sukuria šmaikščius dviejų jaunų būtybių paveikslus. Iš pažiūros gan atgrasų Lilijomą jos bando suvilioti savo "nemokšiškumu", primityvumu. Merginų duetas, kartais net sinchroniški judesiai tampa tokie atpažįstami, kad imi regėti ne abstrakcijas, o kaimo tipažus, ir publika juos greitai pamilsta. Po šios scenos aktorėms nesunkiai sekasi plėtoti savo personažų istorijas. M.Polikevičiūtės Julija - visos žmogiškos meilės įkūnytoja, ji kuria vaidmenį iš smulkiausių detalių. T.Vaškevičiūtės Marija moterišku kvailumu, plačia šypsena, atviru žvilgsniu, raiškiu balsu sukuria praturtėjusios prasčiokės paveikslą. Puiki T.Vaškevičiūtės ir Algirdo Gradausko partnerystė. Jo Bibas Bibukas nėra pigaus grotesko ar farso išraiška. Aktorius kaip niekada anksčiau tiksliai jaučia ribą tarp charakterio ir komiškumo, todėl Bibą galima vertinti kaip vieną įdomiausių jo vaidmenų.

"Ten" visi būsime lygūs

Vaiva Mainelytė vaidina nuolat tarškančią fotografijos studijos savininkę Holundernę, o Skaistykloje - Dangaus policininkę. Šie vaidmenys aktorės dėka tampa maloniai atpažįstami ir šilti. Labai graži paskutinė scena, kai ji it dangiškų burtų lazdele pamojusi ištraukia iš užančio paskutinį cigariuką Lilijomui.   
Nelė Savičenko griežtosios Muškatnės nepavertė bejausme būtybe: atsisveikinimo su Lilijomu scenoje ji pravirksta mylinčios moters ašaromis. Tarkime, Julija savo meilę kartu su suglamžyta nosine įbruka mirusiam Lilijomui į švarko kišenėlę, prieš tai į ją nusišnypštusi, o Muškatnė atvirai išgyvena savo sielvartą.

Sauliui Balandžiui patikėti net keli nemaži vaidmenys. Jis ir Policininkas, ir Daktaras, ir Skaistyklos valdovas, sprendžiantis nusidėjėlių likimą. S.Balandžio karalystė - lyg spektaklis spektaklyje, kuriame pomirtinis personažų gyvenimas toks pats realus, kaip ir žemiškasis. Šioje scenoje režisierius sąmoningai supainioja personažus, taip primindamas, kad "ten" visi būsime lygūs ir kad mūsų gyvenimas anapus nebus išlaisvintas iš nuodėmių - antraip "būtų labai lengva būti žmogumi".  

Arvydas Dapšys taip pat sukūrė tris skirtingus, išraiškingus, humoro nestokojančius žemės ir dangaus gyventojus. Skaistykloje jo poniškai apsitaisęs daktaras Reichas, dėl skolų nusišovęs ne iš bet ko, o iš revolverio "Webly Scott", tampa panašus į nebylaus kino personažą.

Scenografo talento unikalumas

G.Makarevičiaus scenovaizdis - senos gamyklos interjeras, nostalgišką šypseną keliantys butaforiniai daiktai ir rekvizitas (arklys, lėktuvas, Dievo akis) - įkūnija šio ir ano, pomirtinio, gyvenimo būtį, skatina vėl galvoti ne tik apie "Lilijomo" išmonę, bet ir apie scenografo talento unikalumą. Tokio funkcionalaus scenovaizdžio gali pavydėti kiekvienas režisierius.

Kaip kostiumų dailininkė debiutuojanti Dovilė Gudačiauskaitė sukūrė paprastus, tiksliai veikėjus charakterizuojančius drabužius, kurie padeda aktoriams kurti kokybiškai naujus vaidmenis. Gintaro Sodeikos muzika - neatsiejama šios linksmai liūdnos pasakos dalis. Jos grožis atsiskleidžia skaistykloje, kai dangišką giesmę užgieda angelo sparnais papuošta jaunoji aktorė Adelė Teresiūtė, netrukus suvaidinusi ir Lilijomo dukrą Luizą. Ji, nors ir neatpažinusi trumpam į žemę sugrįžusio tėvo, širdimi pajunta mylimo žmogaus prisilietimą.

 

 

Nesureikšmintas „Lilijomo“ karnavalas // Rūta Oginskaitė, Lrytas.lt, 2013-03-04

Nesureikšmintas „Lilijomo“ karnavalas

Rūta Oginskaitė, Lrytas.lt, 2013-03-04

 

Spektakliuose būna frazių, kurios prilimpa. Replikos charakteristikos? Replikos priežodžiai? Antrą kartą žiūrint  „Lilijomo"  premjerą Nacionaliniame dramos teatre netikėtai įsmigo pinigų vežėjo Linzmano džiugusis šūkis nevykėliams vagims: „Susimovėte, broliai liurbiai!". Vito Agurkio vertime tokio šūkio nerandu, tik spektaklyje.

O juk „Lilijome" skamba daug gražesnių dalykų. Pavyzdžiui, Julikos - pašarvotam Lilijomui: „Aš tave labai labai...", bet tai jau išmokome iš Sauliaus Šaltenio ir Arūno Žebriūno „Riešutų  duonos", kur šnekasi gyvi įsimylėjėliai. Arba tokia „Lilijomo" frazė: „Gerai pagalvok ir sumanyk ką nors labai gražaus". Bet tai spektaklyje prapuola, lyg nesakyta. Užtat įsmigo ta, atsiprašau, nepatogi, nemandagi replika, prisikabino taip stipriai, kad net susigėdau. Nes tie, kuriems Linzmano kreipinys taikomas, visai ne liurbiai. Tiesa, Mariaus Repšio Fičiuras - smulkus niekšelis, bet Dainiaus Gavenonio Lilijomas - tragiškiausia figūra. Žavingas, įžūlus, nuo skurdo pavargęs amžinas valkata, išgrūstas iš našlės Muškatnės karuselės, bet gyvenimo karuselės įsuktas negyvai. Dainiaus Gavenonio vaidmenį galima apkabinėti aukso kryžiais ir sezono vinimis. Marius Repšys sugeba nesikartoti, nors yra išnaudojamas nacionalinėje scenoje negailestingai (o nuvarytus arklius nušauna, tiesa?).

Arvydo Dapšio vaidinamas Linzmanas triumfuoja: jo neapvogsi - krepšys tuščias! Pažiūrėkime, koks paties spektaklio krepšys, kiek jame turto, kurį krovė režisierius iš Vengrijos Laszlo Bagossy, pasirinkęs savo krašto klasiko Ferenco Molnaro tragikomediją ir pakviestas į Nacionalinį teatrą reikšmingam siekiui - kultūrų bendrystei, ne mažiau.

Režisierius „Lilijomui" pasirinko talentingiausius lietuvių teatro bendrakūrėjus. Gintaro Makarevičiaus scenografija pavertė nacionalinę sceną apleista postindustrine erdve. Ta nušiurusi, iki pusės žaliai dažyta vieta kažką primena. Ar ne Menų spaustuvę iki rekonstrukcijos? Ar ne tokioje „dekoracijoje" buvo vaidinamos pirmosios ir nuostabiausios Gintaro Varno „Nusiaubtos šalies" premjeros? Bet dabar mes „Lilijome". Už jo didelio romantiško lango - ir herojaus sėkmės karuselė, ir dangus, ir finalo kalėdinė eglutė. Gintaro Sodeikos muzika, primenanti ilgesingą rylos melodiją, nuteikia graudžiam linksmumui.

Aktoriai tiesiog maudosi vaidmenyse. Ne vienas turi jų po du, po tris, keičia išvaizdą, balsą, manieras. Jiems padeda ir dizainerės Dovilės Gudačiauskaitės surankioti kostiumai, vyrams - sutartinai per trumpos kelnės. Scenoje tvyro persikūnijimo azartas, karnavalinė linksmybė. Švelnioji Toma Vaškevičiūtė čia virtusi netašyta kaimiete Marika, tarnaujančia mieste. Jos jaunikis provincialas Bibas (tekste - Hugas), kurį vaidina Algirdas Gradauskas - vaikštantis atrakcijonas. Taikliomis detalėmis pralinksmina trijų Arvydo Dapšio herojų trumpi pasirodymai. Marius Repšys „Lilijome" irgi vaidenasi trimis pavidalais. Publikai yra kuo smagintis. Bet ar vėl publika laukiama Nacionaliniame teatre smaginimui? „Tarnaičių gniaužymui", kaip pasakytų karuselės „balaganščikas" Lilijomas?

O kas tas Lilijomas? Dainius Gavenonis vaidina išdidų skurdžių, erotikos pritvinkusį nepriklausomą vyriškį, kurio temperamentas ribų nežino. Galima grįžti ir grįžti į „Lilijomą", kad matytum, kaip Gavenonis derina Lilijomo atžagarumą su noru nepralaimėti, pasiutimą su neviltim pažinties su Julika ir atsisveikinimo su ja scenose, ir koks jis partneris puikus. Kaip ryžtingai ir atsainiai, pūstelėjęs cigaretės dūmą jis įžengia pro skaistyklos duris, už kurių - žino - ilgai degs. Artistas savo darbą padaro, o režisierius? Ar jis žino, kokiais keliais vaikšto ir kur nueina jo spektaklio personažas? Ar išsprendė, kodėl jam taip rūpi, kaip klostosi reikalai karuselėje po to, kai jis iš ten išmestas? Kodėl karuselės savininkė Muškatnė (Nelė Savičenko) vadina jį menininku? Kodėl darbo nerandantis Lilijomas į pasiūlymą prižiūrėti daugiabutį namą kartoja: aš ne prižiūrėtojas. Įsidėmėkit ir gerbkit. Žemėje ir skaistykloje: aš ne prižiūrėtojas.

Į daug klausimų neatsakė Laszlo Bagossy. Atrodo, režisierius bus užkūręs „Lilijome" visų drauge dirbusių fantaziją, o savąją sustabdęs. Gal todėl pats spektaklis - bekvapis, bedvasis. Jo ritmas stringa. Epizodai pažyra, nesurinkti į vieną istoriją. Ar Laszlo Bagossy „Lilijomas" pasakoja apie meilę, kurią abu mylintieji - Lilijomas ir jo Julika (Miglė Polikevičiūtė) - pražiopsojo besivaidydami?  Gal perspėja, kad su išdidžiu žmogumi, kuris laiko save menininku, bus sunku, net visai neįmanoma gyventi? Ar primena, kad žmonės elgtųsi tauriau, nes blogiečiams teks ilgai degti rožinėje skaistyklos ugnyje? Vargu. Arba ir tas, ir tas, ir anas. Arba nieko.

Skaistyklos epizodas bent jau vieningiausias ir režisūriškai sąmojingas: Laszlo Bagossy skaistykla primena nuobodžiaujančių sparnuotų policininkų kontorą, o jos diskotekinių šviesų kontūrai rėmina ne tik sceną, bet ir žiūrovų salę. Tai tiek.

Per visą spektaklį režisierius eina paskui dramaturgo žodį, žanrinėmis scenelėmis iliustruoja tekstą. O potekstės? O prasmės? O spektaklio kelias iki finalinės žvaigždės, kurią Lilijomas išsitraukia iš maišo? Viešpatauja buitis. Finalą ji tiesiog užmuša. Juk  nusižudęs Lilijomas šešiolika metų degė skaistyklos ugnyje, nes, kaip sako skaistyklos Raštvedys (Saulius Balandis), „per tiek laiko išdegs visas tavo pasipūtimas ir atžagarumas". Pjesės finalui dramaturgas Ferencas Molnaras pasiūlė tą vienintelę dieną, kai Lilijomui „dangaus mentūra" leido grįžti į žemę, kad padarytų kažką gero savo niekad nematytai šešiolikmetei dukrai.

Lietuvis režisierius čia neapsieitų be poetinių simbolių ir metaforų! Geras lietuvis režisierius padarytų taip, kad tasai finalas mačiusiajam stovėtų priešais akis visą likusį gyvenimą: vaizdai, žodžiai, aktoriai, sukrėtimas, noras gyventi kitaip. Ar ne panašiai atsitiko su Gyčio Padegimo „Mūsų miesteliu", gyvavusiu Kauno dramos teatre keliolika sezonų?

Prisiminkime, kas matėme: Emilė (Jūratė Onaitytė) mirė gimdydama ir prisijungia prie kitų Grouvers Kornerso palaidotųjų, bet trokšta nors trumpam grįžti į praėjusį gyvenimą; nereikia, perspėja anksčiau mirusieji nuo savo krėslų-kapų, tau bus pernelyg skaudu; o Emilė trokšta, ir Režisierius - spektaklio personažas, kurį vaidino pats Padegimas - sutinka ją sugrąžinti, bet pataria išsirinkti nereikšmingą dieną. Emilė išsirenka dvyliktąjį gimtadienį ir pakyla kopėčiomis, kuriomis ką tik nusileido. Iš anapusybės į čia. Ji mato savo kadaise praėjusią dieną iš šalies: kaip mylinti mama ją pažadina, pasveikina, kaip meiliai su ja kalbasi. Buitis? Ne. Du pasauliai, kurie prasilenkia. Emilė stovi greta mamos ir stabdo ją - kad viskas nepralėktų taip greit, kad mama pamatytų  ją - pamatytų, ne vien tik kreiptųsi ir rūpintųsi. „Mes nespėjame įsižiūrėti vienas į kitą", išrėkia neviltį Režisieriui, kol mama ruošiasi gimtadieniui, n e m a t y d a m a  dukros ir nejausdama lekiančio laiko. Iki šiol atsimenu Jūratės Onaitytės Emilę - nustėrusią, tuščiomis rankomis, nesustabdžiusią nei mamos, nei laiko, neprasiskverbusią į gyvųjų pasaulį ir beturinčią tik vieną norą: „Grąžinkite mane į mano kapą". Ir ji vėl lėtai nusileidžia tomis kopėčiomis, atsisėda ant savo krėslo-kapo ir nurimsta greta kitų, seniai nurimusiųjų.

Ir „Lilijome" žmogus akimirkai pareina į pasaulį, kurį paliko, dūręs sau į širdį. Jis gauna pažvelgti į savo moters ir savo vaiko gyvenimą be jo. Mato skurdą, vienatvę ir bekraštę ištikimybę jam - „balaganščikui", mušusiam savo nėščią Juliką ir palikusiam ją be skatiko.

Laszlo Bagossy, turėdamas tokį finalo siužetą ir geriausią lietuvių aktorių Lilijomo vaidmeniui, sukuria dar vieną eilinę buitinę scenelę tema: „Aš - vargšas pavargėlis, iš toli atėjau. Buvau išalkęs, buvau išvargęs - gavau sriubos lėkštę ir duonos riekę. Ir sudaviau per ranką jūsų dukrai. Ar pykstate ant manęs?". Tai Lilijomo žodžiai Julikai. Paskutiniai žmogaus žodžiai šitoje žemėje. Nieko tokio, tarsi sakytų režisierius. Šitos scenos dėmesį nusineša komiškoji karnavalinė pora - praturtėjęs kailiniuotas Bibas ir jo kailiniuota Marika, kuri griūva, paslydusi su aukštakulniais. Karnavalas taikomas ir sugrįžusiam iš ano pasaulo Lilijomui: aktoriaus veidas paslėptas po Kalėdų senio barzda! Pats metafizinis Lilijomo susitikimas su mylimąja ir dukra vyksta kažkur scenos gelmėje, vos ne nusisukus. Turbūt reikia suprasti, kad tikrai nieko čia ypatingo neįvyko, kaip ir per visą trijų valandų spektaklį. Tik vargšas pavargėlis iš toli atėjo, buvo išalkęs, išvargęs, gavo sriubos ir toliau nuėjo.

Gal toks nesureikšminimas būdingas Vengrijos kultūrai? Tada štai mizanscena-reiškinys-recenzija: patį „Lilijomo" pastatymą palyginčiau su jo finalu. Ateina kažkas, apsitaisęs Kalėdų seniu, išsitraukia iš maišo kažką, kuo norėtų nudžiuginti, o kai dovana netinka, jis ją vėl susikiša į maišą ir išeina. Tada iš viršaus nukrinta, kas nepadovanota, ir pasirodo, kad tai - žvaigždės formos ledo gabalas. Ne pats šviesulys.

„Europiečiai", „Ponai Glembajai", „Lilijomas"... Šita scena yra mačiusi įvairių Kalėdų senių iš Europos. Kas atsimena jų vardus? Jų dovanas?

„Lilijomas“. Pilka socialinė realybė vs teatro magija // Agnė Biliūnaitė, Kafehauzas.lt, 2013-03-01

„Lilijomas“. Pilka socialinė realybė vs teatro magija


Agnė Biliūnaitė, Kafehauzas.lt, 2013-03-01

 

Žavingi rausvos vakaro saulės gaisai blyško paskutinės žiemos dienos danguje. Gedimino prospekte tirštėjo žmonių. Porelės, šeimos, vienišiai ir turistai plūdo šaligatviais vėdindami kepurių nuspaustas galvas. Vienas malonumas tokį vakarą iš darbo neskubėti įprasta trajektorija namop, bet lėtai, koja už kojos kulniuoti į Nacionalinį dramos teatrą, į premjerą. Tiesa, atkulniavus teko tiesiu taikymu smukti į moterų tualetą pasivalyti popieriniu rankšluosčiu ilgaaulius batus ir sekundei atsidusti, kad čia ne kokios saulėtos Lisabonos grindiniai. Apsidairius foje „karuselėje“ sukosi bemaž visai nepasipuošusi publika. Dar kartą sekundei atsidusau, kad čia ir ne operhauzas, kur premjeros blizgesys ir jaudulys prasideda dar rūbinėje. Nors tas skirtumas savaip gražus, būtų visai smagu padiskutuoti kodėl rimtosios muzikos ar klasikinio šokio spektaklius žiūrime vilkėdami aksomus ir perlus, o rimtas dramas – pamaitotais vilnoniais megztukais? Gal tai dėl to, kad drama arčiau kūno? O gal kad nuo dramos teatro iki gatvės mažiau laiptelių, t.y. jis arčiau žemės ir kasdienybės?

Kaip bebūtų, vasario 28d. susirinkusieji norėjo pagaliau susipažinti su Lietuvoje nestatytu ir daugumai, pripažinkime, negirdėtu, nors garsiausiu vengrų dramaturgu Ferencu Molnáru (1878–1952) ir jo žymiausia pjese „Lilijomas“, kurią LNDT pastatė žymus viduriniosios kartos vengrų režisierius László Bagossy (g. 1967). Pasirodo, pjesė pirmą kartą buvo pastatyta dar 1909m. Budapešte, 1921m. ją jau pasistatė Brodvėjus, 1945m. pagal ją sukurtas miuziklas „Karuselė“, keli kino filmai, o 2011m. Hamburge choreografas Johnas Neumeieris pagal ją pastatė baletą. Giriamės savo tautiečiu Jonu Meku, kuris sėdėdavo tame pačiame kambaryje su Joko Ono ir Džonu Lenonu, bet apie kaimynų pasiekimus šiame „pasaulinio lygiavimosi“ žaidime ne ką težinome. Nebent kad lenkai turėjo savo popiežių. O gal vertėtų jau mokyklose pradėti mokytis nuo XXa. atbuline tvarka ir iš kiekvienos valstybės įsiminti ne naudingąsias iškasenas, kurios vis viena išseks, ar augalininkystės rūšį, kuri išnyks pasikeitus klimatui, bet svarbiausią tos tautos rašytoją, režisierių, dailininką, kompozitorių. Nes šitos „iškasenos“ ir „nacionaliniai ypatumai“ bėgant laikui neišsieikvoja ir nemutuoja. Per juos mes pažįstame vieni kitus ir patys save.

Tai tokia štai prakalba prieš įžengiant į Lilijomo valdas, kuriose viskas labai žmogiška, menka, pilka, nei gera, nei bloga, neišvengiama, panašu, tragikomiška. Siužetas gana paprastas: karuselės prižiūrėtojas Lilijomas įsimyli tarnaitę Juliją, apsigyvena kartu su ja, pradeda lauktis kūdikio, nors ir myli, tačiau dažnai su ja pykstasi. Įsigeidęs prasimanyti pinigų, su bičiuliu nusikaltėliu nutaria apiplėšti fabriko kasininką… Tačiau ši nereikšmingų žmonių sureikšminta drama tarsi nuo sofos nusprūdęs vilnonių siūlų kamuolys ritinėjasi po ištrauktas iš kasdienybės erdvės citatas vis kliūdamas ir kibdamas už pasipainiojančių atsitiktinumų, kol galiausiai įsielektrina ir nušviečia kičo iliuminacijomis dekoracijas, scenos šonus, net žiūrovų salės sienas.

Spektaklį viename interviu gana taikliai apsakė jo kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė: „Tai pjesė apie meilę, o gal apie jos stygių, apie paprastų žmonių pilkšvą gyvenimą. Bet autorius į visa tai žiūri ne iš aukšto, pasakoja apie graudžius ir beviltiškus dalykus šmaikščiai ir linksmai. Molnáras nesiima nieko didaktiškai auklėti ar dramatizuoti. Net įvykus savižudybei ir Lilijomui patekus į anapusinį pasaulį niekas nepasikeičia: ta pati „drungna“ buitis ir biurokratija. Galbūt todėl, kad pats Lilijomas nieko kito įžvelgti nesugeba. Ir klausti, ir atsakyti turime patys. Šis kūrinys man primena, kad net į pilkus, nesupratingus ar kvailus žmones reikia žiūrėti meilės ir gailestingumo akimis, nuolat mokytis mylėti ir atleisti.“ Kostiumai, o ir visa aplinka šiame pastatyme apeliuoja į septintąjį dešimtmetį, į neskoningą ir skurdoką prastuomenės gyvenimą. Pagrindinis veikėjas Lilijomas (aktorius Dainius Gavenonis) priminė sovietinės Lietuvos hipelį, besitrinantį aplink Sereikiškių Rotondą ir kadrinantį ten užsukančias jaunas mergužėles. Atminty užsiliko oranžinės languotos kiek platėjančios kelnės, Julikos (akt. Miglė Polikevičiūtė) rankinukas ir telneškė, Marikos (akt. Toma Vaškevičiūtė) pūstarankovė bliuzelė, sukišta į džinsus-banankes, ryški skara-turbanas ant Tetulės galvos (akt. Vaiva Mainelytė), gariūniškas karuselės savininkės stiliukas (akt. Nelė Savičenko), įspūdingi smetoninės Kauno poniutės kailiniai ir absurdiški angelų ir angelių sparnai ant karinių uniformų.

Premjera visada yra premjera. Joje aktoriai būtinai pamiršta žodžius, nesuveikia technika arba pritrūksta pagreičio vyksmui. Paskutinį žiemos vakarą trupei t.p. prireikė laiko įsisiūbuoti. Kai kas galutinai įsisiūbuos gal tik penktame spektaklyje. Gavenonio Lilijomas įtikino, Savičenko karuselės savininkė savo pilnaviduriu, turinčiu ir mėsos, ir kraujo, ir dūšios, personažu nuoširdžiai sužavėjo (lenkiu galvą jos profesionalumui), pralinksmino Vaškevičiūtės transformacija spektaklio eigoje, tuo tarpu Mainelytė visiškai nuliūdino, nes nebuvo niekuo, net savimi, deja, ne ji viena.

Nepaisant aktorinių šlubčiojimų „Lilijomas“ gavosi visai neblogas, greičiausiai net išeis teatrui į pliusą, bilietus į jį kolegos dovanos kolegoms, vaikai vesis tėvus, prie durų būriuosis draugai ir porelės. Kartais tik tiek ir tereikia, tik tokio gilumo, tik tokio platumo. Juk nebūtina kas vakarą statyti ir griauti po katedrą. Ginčijausi su drauge, kuri mėgino nurašyti „Lilijomą“ net „domino teatro“ lygiui. Man jis pasirodė keletu laiptelių aukščiau. Tiesiog jo tematika, kalba, stilistika kažkuo priminė mūsų iki koktumo nuvaidintą „Žaldokynę“, o nesibaigiantys juokavimai, šmaikštavimai ir ironija kartais smuktelėdavo iki neužmušamų „Juokis“ varžytuvių lygio. Bet greta to tai puiki dokumentacija ano keisto ir mums savaip artimo XXa. pradžios laikotarpio. Vis lyginame aną nepriklausomą Lietuvą su šia. Neabejoju, kad vengrai t.p. žiūri Molnaro pjeses ir lygina aną Vengriją su dabartine. Ir randa begales panašumų: emigracija, dykinėjantis miesto jaunimas, smulkūs versliukai, nedarbas, smurtas šeimoje, mažųjų žmonių dramos.

Labiausiai „Lilijome“ patiko du spektaklio „gintarai“: Gintaro Sodeikos muzika ir Gintaro Makarevičiaus dekoracijos. Tai buvo milžiniškas daugiasluoksnis puikiai išpildytas pasaulis, kuriame scenografas meistriškai sutalpino ne tik karuselę, parką, miestą, butą, kiemą, fabriką, geležinkelį, foto studiją, bet ir skaistyklą, pragarą, rojų (E.Nekrošiui, tuo tarpu, prireikė net dviejų pilnametražių spektaklių vien pastariesiems dviems įkurdinti) ir net ateitį. Galima buvo išjungti garsą ir nesiklausyti aktorių dialogų, vien žiūrėti kaip, mainantis šviesoms, keičiasi nuotaika, fokusas, vieta, laikas. Nežinau kaip iki pusės žaliais dažais išdažytas sienas, išsikišusias fabriko triūbas, medines „Ozo“ kino teatro (ar tiesiog sovietinės mokyklos) laikų kėdes ar „penketukų“ gamykloje įsikūrusių loftų langus primenančią dekoraciją įvertintų vidurinioji lietuvių karta (pvz. mano tėvai), kuriems šis „stilius“ greičiausiai per daug įsiėdęs į atmintį, kad norėtųsi mėgautis juo dar ir teatro scenoje. Visgi manyje tai pabudino reminescensines nuotaikas. O labiausiai džiaugiausi valiūkišku Makarevičiaus magiškuoju realizmu: pirmosios pagalbos dėžute ant sienos, staiga virstančia švytinčia ikona; Karlsono ir vagių gaudynes ant stogo primenančiomis išdžiaustytomis paklodėmis, akimirką transformuojamomis į džiūstančias gigantiškas jaunavedžių nuotraukas; tarsi iš pačios Lilijomo karuselės išvogtu fotostudijos rekvizitu – žirgu generolui ir beveik lituanika įsimylėjaliams paveiksluotis. Džiaugiausi ir videoprojekcijomis – retas atvejis, kai spektaklyje jos atlieka savarankišką vaidmenį ir nėra tik mėgėjiškas pagrindinės spektaklio melodijos atkartojimas. Kad ir už lango projektuojamos saliutų salvės, kurios gražiai svingavo su scenoje vykstančiu gana makabrišku šarvojimo ritualu.

 

Aplink viskam šitaip suplokštėjus gera, kai, regis, paprasta teatro juodoji dėžutė išsilanksto ir prasiveria netikėčiausiais kampais įsileisdama paralelinius šiąpusybės ir anapusybės pasaulius. Džiugu, kai scenoje tuščia „shoping and fucking“ tara papildoma trupučiu „maskarado“ ir gabalėliu „meistro ir margaritos“. Juk net socrealistinis gyvenimas savyje turėjo sluoksnelį magijos, tad kodėl gi negrąžinus jos atgal į nusocialėjusį ir išrealėjusį teatrą. Kad būtų puota ne tik kūnui, bet ir sielai. Gal tada ir perlai su aksomais grįš į foje karuselę.

 

„Lilijomas“. Projektas ne popieriuje // Monika Jašinskaitė, „Menų faktūra“, 2013-03-04

„Lilijomas“. Projektas ne popieriuje

Monika Jašinskaitė, Menų faktūra, 2013-03-04

 

Traukinys Kaunas - Vilnius. Greitas, dviejų aukštų, patogios sėdynės, staliukai, rozetės - tikras XXI amžiaus komfortas! Įsitaisau, girdžiu mergaitę. Rusišku akcentu kažkam mobiliuoju dėsto problemas ir reikalus. Aiškėja sumautas jos gyvenimas, virtinė jai iškrėstų kiaulysčių ir prastas faktas - nenusimato jokių prošvaisčių. Galėtum parašyti puikiausią dramą, tik iškyla problema - tokių nesusiklosčiusių gyvenimų aplinkui per akis. Bet koks realistinis siužetas scenoje taptų per daug banalus ir neatspindėtų nei tokio gyvenimo kančios, nei absurdo.

Galbūt tai ir yra viena priežasčių, kodėl mūsų scenose beveik nerasime pastatymų, kuriuose pagrindiniu veikėju taptų žemesiojo sluoksnio žmogus, būtų kalbama apie tokio žmogaus pasaulį, jo džiaugsmus ir vargus. Keista - norime kultūros visiems, bet užmirštame tą sluoksnį, kuriam menas vis dar yra terra incognita. Į žvaigždes kreipiame tuos, kurie ir taip į jas žiūri.

Tokiame kontekste vasario 28 ir kovo 1 dienomis Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristatė premjerą - vengro Ferenco Molnáro pjesę „Lilijomas", kurią režisuoti lietuviškoje scenoje buvo patikėta dramaturgo tautiečiui László Bagossy. 1909 metų kūrinys Vengrijoje daug kartų statytas ir perstatytas, buvo rodytas ir Brodvėjaus scenoje, pritaikytas net baletui, bet Lietuvoje iki šiol nebuvo plačiau girdėtas. Teatro vadovybės pasirinkimas „Lilijomo" pastatymui pakviesti tos aplinkos žmogų, žinantį pjesę ir įvairias jos interpretacijas, pasiteisino šimtu procentu. Juo labiau, kad pačiam Bagossy tai buvo nors ir pažįstama, bet dar niekada nestatyta dramaturgija. Galiu spėti, kad šis darbas tapo tikra kelione visiems jo kūrėjams, o galiausiai buvo sukurtas įdomus rezultatas.

Pačioje pjesėje pasakojama istorija apie (kaip apibūdina jo paantraštė) vieno apgaviko gyvenimą ir mirtį. Balaganininkas Lilijomas lieka be darbo, bet su Julija. Ji, tarnaitė Julija, lieka be darbo, bet su Lilijomu. Gan beviltiška romano pradžia, ar ne? Lilijomas nusprendžia Juliją vesti (o kas jam?), ir jie gyvena - toliau be darbo. Julija laukiasi kūdikio, Lilijomas eina plėšti algas nešančio kasininko. Žinoma, balaganininkui baigiasi liūdnai, bet istorija tuo nesibaigia - Lilijomas patenka į pomirtinį pasaulį ir, pats to nenorėdamas, gauna šansą pasitaisyti. Pagrindinei fabulos linijai spalvų suteikia įvairaus plauko aplinkiniai personažai, veiksmu perteikiami jų charakteriai.

Nors vienus ar kitus istorijos taškus gali nuspėti, numanyti, tačiau klausimas, kaip tai bus išspręsta paties dramaturgo, nuolat kausto dėmesį ir varo į priekį. Tarp eilučių galima užuosti egzistuojančius idealus ir besisukančią meilės temą, bet nuolat badantys realybės spygliukai verčia suvokti, kad saldi istorijos pabaiga neįmanoma. Ferenco Molnáro fantazija, laisvė išgalvotame pasaulyje elgtis kaip panorėjus sukuria siužeto pokrypius, kurie išmuša iš vėžių savo absurdiškumu, bet ir verčia pripažinti, kad gyvenimas - lygiai taip pat neprognozuojamas.

Režisierius László Bagossy su tokiu turiniu tvarkosi meistriškai, išlaiko pjesės dvasią ir į sceną ją perkelia paprastai, be pseudodvasingumo. Žemės temperatūrą labiausiai palaiko šalta ir preciziška Gintaro Makarevičiaus scenografija. Spektaklio erdvę jis paverčia gamyklos kambariu / sale su iki pusės dažytomis žaliomis betono sienomis, didžiuliais ventiliacijos vamzdžiais, metaliniais laiptais, skardinėmis durimis, iš jų vedančiais bėgiais. Patalpos gilumoje tarp dviejų betoninių kolonų - didžiulis gamyklų architektūrai būdingas langas į kitą (ne)realybę, techniškai panaudojamas kaip videoprojekcijų ekranas. Scenografinis sprendimas smagiai išnaudojamas Lilijomo savižudybės scenoje; vėliau - su minimaliais pokyčiais, bet dideliu efektu iš kasdienybės transformuojamas į anapusybę.

Kovo 1 dieną atšiauroką scenos erdvę šildė paprasti, nuoširdūs ir gyvų gyviausi personažai. Pjesės (anti)herojaus paveikslas ryškinamas per moterų portretus. Jos - kaip galimybės kitokiam Lilijomo gyvenimui, spektaklio metu besikeičiančios, besivystančios. Miglės Polikevičiūtės Julija - išraiškinga, bet ir nepametanti subtilumo. Veido išraiškomis švelniai perteikdama vidines būsenas, į staigiai besikeičiančius išorinius veiksnius ji reaguoja visu kūnu, taip išlaikydama ir personažo bruožus, ir kūriniui taip svarbų gyvumą. Ryškiausia Julijos transformacija - Lilijomo apiplovimo ir perrengimo scena, kurioje jaučiamas laipsniškas vidinis persirikiavimas, baikštaus žvėriuko virsmas sprendžiančiu žmogumi.

Verčianti (ir virstanti) iš koto Tomos Vaškevičiūtės kuriama Julijos draugė Marija. Kalba ir elgesiu transliuojamas prasčiokiškas jos manieras žavingai pabrėžia Dovilės Gudačiauskaitės parinkti kostiumai. Jaunosioms tarnaitėms priešinga patirties užgrūdinta Nelės Savičenko Muškatnė - stačiokiška ir viduje gana statiška, apie išorinius jos gyvenimo pasikeitimus užsimena besikeičiantis drabužis. Nevienareikšmė Vaivos Mainelytės kuriama „labai gera moteriškė" Holundernė; neperspausta, jautriose paskutinėse scenose stačiokiškumo nepabijojusi Adelės Teresiūtės Luiza.

Tarp gero žmogaus ir gero niekšelio balansuoja Dainiaus Gavenonio Lilijomas. Dramaturgas pagrindinio veikėjo spalvas fiksuoja kontrasto principu: Lilijomas piešiamas kaip sukčius, apgavikas, bet vos skaitytojas / žiūrovas tuo patiki, leidžiama suprasti, kad jam nepavyktų nieko apsukti. Tik ėmus galvoti, kad visgi šis veikėjas sielos gilumoje yra geras, pradeda skleistis jo tamsioji pusė. Gavenonis smagiai pasinaudoja dramaturgo suteiktais įrankiais ir kartu su kolegomis žaidžia scenoje. Bet vos čia įžengia tikrasis užkietėjęs kaimo blogiukas - Mariaus Repšio bedantis Fičuras, ima rodytis, kad Gavenonio personažas vaikystėje gavo tiesios, išdidžios stovėsenos ir heroiškų rankų gestų pamokų. Mėginant nuspėti Lilijomo prigimtį tai suteikia papildomos sumaišties, bet tuo pačiu kontrastuoja su veiksmo organika scenoje.

Tomos Vaškevičiūtės Marijos portretą darniai papildo Algirdo Gradausko kuriamas Bibo (pjesėje - Hugo) personažas; kartu jie sudaro tobulą prasisiekėlių porą, savo gyvenimą kuriančių priešingai nei Julija su Lilijomu. Prie vyriškųjų paveikslų reikėtų paminėti saldų, bet griežtą Sauliaus Balandžio Nuovados viršininką, linksmą, bet teisingą Arvydo Dapšio Linzmaną. Visi spektaklyje vaidinantys trijų kartų aktoriai atrodo radę tarpusavio ryšį ir kryptingai juda link ansambliškumo, taip sunkiai įmanomo ne vieningos trupės, o rinktinių aktorių Nacionaliniame teatre. Ar tai - ne Bagossy darbo rezultatas?

Be jokios abejonės aktoriams padėjo ir specialiai šiam pastatymui Vito Agurkio išversta pjesė - šiuolaikine kalba perteiktame tekste reikėjo išlaikyti nebemadingus išsireiškimus ir grubią šnekamąją kalbą, kuri charakterizuotų personažus. Organiškumo scenai pridėjo ir pirmąkart teatrui kostiumus kūrusios anksčiau paminėtos dizainerės Dovilės Gudačiauskaitės žaidimai. Jai pavyko susidoroti su iššūkiu ir kostiumais sukurti skoningą beskonybę. Kartu su aktoriumi veikia ir Viliaus Vilučio sukurtas apšvietimas, paskui save tempiantis žiūrovo vaizduotę sudėtingesnėse Lilijomo mirties / šarvojimo scenose.

Spektaklio kompozitorius Gintaras Sodeika išskyrė du motyvus. Ritmišką, bet lengvą karuselės melodiją jis panaudojo kaip gyvenimo tėkmės leitmotyvą. Kietesnį, dramatiškesnį, geriau atitinkantį dvasinę tikrovę, priderino prie vidinio Lilijomo vyksmo. Muzikos autorius į kūrinio audinį įaudė ir gyvą atlikimą - Fičuro dainušką pagal „The Beatles" ir dangiškai nuskambančią angelo giesmę. Muzikiniu aspektu antroji pastatymo dalis gerokai aktyvesnė ir dinamiškesnė nei pirmoji, kurioje gerokai aktyvesnis yra pats sceninis veiksmas, vykstantis beveik visiškoje tyloje. Muzika įjungta į spektaklio visumą ir prisideda prie bendro dinamikos išlaikymo.

Akivaizdu, kad pats Nacionalinis į tokį tarptautinį „Lilijomo" pastatymą pažiūrėjo ne biurokratiškai, bet idėjiškai - Bagossy buvo suteikta galimybė dirbti su savo sričių meistrais ir ryškiais aktoriais. Režisierius darniai apjungė kūrėjų pajėgas ir sukūrė nelilijomišką rezultatą. Pristatyta Lietuvoje nauja pjesė; aktoriai padirbėjo su užsienio režisieriumi; o žiūrovams pateiktas džiazuojantis spektaklis, kuriame poveikis išgaunamas paprasta (bet ne prasta), lengvai perskaitoma teatro kalba.  Maksimaliai išnaudotos galimybės - retas atvejis šiandienos Lietuvos teatre - galėtų tapti precedentu vienu projektu siekti kiek įmanoma daugiau tikrų, nepopierinių tikslų.

Interviu

Lietuviškai prakalbintas Lilijomas // Daiva Šabasevičienė, „Menų faktūra“, 2013-03-07

Lietuviškai prakalbintas Lilijomas: pokalbis su vertėju Vitu Agurkiu


Daiva Šabasevičienė, „Menų faktūra“, 2013-03-07

 

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre László Bagossy, vienas garsiausių viduriniosios kartos Vengrijos režisierių, intensyviai repetuoja Ferenco Molnáro (1878-1952) dramą „Lilijomas". Premjera numatyta šių metų vasario 28 dieną.

Garsaus rašytojo, žurnalisto ir dramaturgo pjesę, dažnai statomą įvairiuose pasaulio teatruose, iš vengrų kalbos išvertė Vitas Agurkis, maloniai sutikęs pasidalyti mintimis apie šios pjesės vertimo subtilumus, apie vengrų literatūrą ir kultūrą apskritai.

Daiva Šabasevičienė. „Lilijomo" (Liliom, 1909) dramaturginėje struktūroje susipina realybė ir fantazija, juokas ir ašaros, švelni šypsena ir tragizmas. Dalis veiksmo vyksta tikrovėje, dalis - skaistykloje. Kaip Jūs vertinate šią pjesę? Ar sunku buvo versti labai savitus molnariškus poetizmus?

Vitas Agurkis. Pastaraisiais dešimtmečiais labai ištobulėjo kalbos raiška, gyvybės jai įliejo visų sričių humanitarai, taigi ir vertėjai (pagerėjo grožinių, humanitarinių, filosofinių, mokslo populiarinimo tekstų vertimai). Atėjo laikas, kai lietuviškai įmanu pasakyti viską, tik reikia mokėti pasinaudoti tuo, kas kitų jau atrasta. Molnáro pjesės vertimas reikalauja maksimalaus susitelkimo. Manau, šis tas pavyko, bet būta visko. Per pirmąsias repeticijas ir man pačiam atsivėrė akys - pamačiau, koks buvau nenuovokus. Tada keiksnojau save, kad nepakankamai kruopščiai išsianalizavau tekstą, kad ne visur iki galo padariau tai, ką privalėjau padaryti.

Kuo Ferencas Molnáras išsiskiria vengrų literatūros kontekste?

Itin didelis novatorius. Anksčiau buvo taip: literatūroje ir teatre veikė aukštuomenė ir prastuomenė. Aukštuomenės gyvenimą atskleisdavo dramos, tragedijos, o prastuomenės - komedijos. Na, dar buvo leidžiama prastuomenei parodyti savo patriotizmą veikaluose apie tautos kovas už laisvę. Molnáras pasirinko prastuomenę ir įdėmiau įsižiūrėjo į ją: parodė, kokia ji nevienalytė (kaimo, priemiesčių, užmiesčio gyventojai), kokius stiprius jausmus patiria tie „mažieji" žmonės, tačiau ne visada moka juos atskleisti net savo artimiesiems. Švelniai iš jų šaipėsi, bet niekada nesityčiojo. Pakeitė veiksmo vietą - tai užmiesčio parkas, jame karuselė, plevėsa balaganininkas, tarnaitės, išsipusčiusios kaip ponios, bet jų kilmę išduoda papuošalai. Tikras karnavalas, kaip pasakytų rusų literatūrologas Michailas Bachtinas.

Molnáras naujoviškai svarsto apie universalius dalykus. Štai vienas iš jų: žmogui neapsakomai sunku suprasti kitą žmogų. Po 16 metų Lilijomą kamuoja savigrauža, nes jis mušė savo žmoną Juliją. Mėgina itin savitai atsiprašyti - primena negražų savo poelgį, o Julija jo žodžius priima kaip brangiausio žmogaus atminimo išniekinimą. Naujoviškas buvo ir sąlygiškų dalykų vaizdavimas (į sceną perkelta skaistykla). 

Kaip manote, kur slypi šios pjesės sėkmė? „Lilijomas" buvo dažnai statomas teatre (1940-aisiais Juliją vaidino Ingrida Bergman), jo siužetu kuriami kino filmai (1934-aisiais šią pjesę režisavo Frizas Langas). 1945-aisiais pjesės pagrindu Richardas Rodgersas ir Oscaras Hammersteinas sukūrė didžiulio populiarumo sulaukusį muzikinį spektaklį „Karuselė". 2000 m. Hamburgo Thalia teatre „Lilijomą" pastatė žinomas viduriniosios kartos vokiečių režisierius Michaelis Thalheimeris, o 2011-ųjų gruodį Hamburgo baleto trupė parodė baleto „Lilijomas" premjerą (pagal Michelio Legrand´o muziką jį sukūrė vienas garsiausių nūdienos choreografų Johnas Neumeieris).

Pjesės medžiaga iš tikrųjų labai plastiška, režisieriaus rankose ji gali tapti ir komedija, ir universalius dalykus atskleidžiančia drama. Pristatydamas spektaklio koncepciją, režisierius László Bagossy taip apibūdino tuos kitus pastatymus: nuo žiūrovų juokinimo iki juoko pro ašaras.

Esate vertęs ir daugiau vengrų pjesių. Kuo iš jų išsiskiria „Lilijomas"?

Tai buvo realistinės, psichologinės pjesės, dar iš žodžio teatro laikų. Drąsiau atsistoti ant kojų padėjo puikūs vertėjai, nuostabūs mano verstų pjesių redaktoriai - šviesaus atminimo Vytautas Martišius ir Marija Subatavičienė. Tik Istváno Gállo radijo vaidinimas buvo šmaikštus groteskas su muzikiniais intarpais. „Lilijomas" visai kitoks: neįprasta veiksmo vieta, neįprasti personažai, juokas pro ašaras, ore tvyranti karnavalo dvasia, mėginimas juokais kalbėti apie žmogui itin svarbius dalykus, iki spindesio nušlifuoti dialogai. Tik negalėčiau pasakyti (neturėjau progos palyginti), ar jie buvo tokie ir prieš šimtą metų, ar autorius šlifavo juos visą gyvenimą.

Ką reiškia pagrindinio veikėjo vardas? Iš kur jis kildinamas?

Tai pravardė, vengriškai liliom reiškia lelija. Reikėjo pasukti galvą, kaip pasielgti su tokia pravarde. Vertimo teorijos knygose linkstama prie pravardžių vertimo, bet primygtinai to daryti nereikalaujama. Tai kaip versti? Vyras Lelija - nei šis, nei tas. O gal Leleiva (miškinė lelija)? Vėl negerai - yra tokia lietuviška pavardė. Tai gal Lelijinis - kaip tulpinis, agurkinis? Taip, personažas - niekšelis, sukčius, bet anaiptol ne tokio kalibro kaip minėtieji mūsiškiai. O gal Lelijonis? Vėl kakta į sieną - yra ir tokia lietuviška pavardė. Tada sulaukiau signalo iš teatro, kad šios į nemažai kalbų išverstos pjesės pavadinimas paprastai neverčiamas. Tokių nevertimo pavyzdžių - irgi kiek nori. Antai rusų rašytojo Leonido Andrejevo apsakymas į lietuvių kalbą išverstas kaip „Bergamotas ir Garaska" (personažų pravardės). Ant kelio užvedė pati Molnáro pjesė: kitas jos personažas, dar didesnis sukčius, pastūmėjęs Lilijomą į pražūtį, yra Fičuras (vengriškai ficsúr - paniekinamai dabita, frantas). Versiu Lilijomą - ką daryti su Fičuru? Tai ir padėjo galutinai apsispręsti - neversiu nė vieno.

Ką buvo sunkiau versti - ar poetines, ar dramatines vietas?

Kartais sunkiausia būna ne išversti turinį (prie jo priskirčiau ir poetines, ir dramatines vietas), o perteikti raišką. Gera metafora pakylėja kūrinio meniškumą, bet kartais ji būna taip susijusi su autoriaus gimtąja kalba, kad vertėjui nusvyra rankos. Nepakeliamai sunku versti, kai visas veikalas paremtas viena išplėtota metafora, kuri „priešinasi", verčiama į kitą kalbą.

Kuo apskritai skiriasi dramos vertimas nuo prozos kūrinių?

Labai skiriasi. Kai verti prozos kūrinį, jei pavyko užčiuopti autoriaus intenciją, jausmo ir minties niuansus, sakinio ritmą, intonaciją ir visa tai perteikti, vadinasi, pasisekė. Verčiant pjesę, viskas lieka tas pats, tik prisideda dar vienas dalykas: tą tekstą turės sakyti aktorius. Ir ne šiaip sau sakyti: dar ir išgyventi, ir perteikti tą išgyvenimą. O ištariami žodžiai, anot Viktorijos Daujotytės, turi derėti su juos tariančio artisto dvasiniais virpesiais. Štai čia ir iškyla sunkumas: ar mano, lietuviškai perrašančio pjesės dialogus, dvasiniai virpesiai derės su aktoriaus virpesiais. Taip būna ne visada, todėl išverstas pjesės tekstas derinamas prie aktorių.

Dalyvavote pirmosiose spektaklio repeticijose, buvo daromos pačios smulkiausios pataisos. Mane nustebino, kokios tikslios Jūsų intonacijos, kaip gerai perpratote veikėjų charakterius... O kokį įspūdį Jums padarė režisierius, aktoriai?

Anais laikais Universiteto lituanistai buvo mokomi ir raiškiai perskaityti tekstą (kad galėtų dirbti ir mokytojais). Pjesę irgi skaičiau taip, kaip kadaise buvau mokomas. Maniau, esu išžvalgęs visas teksto smulkmenas, nuošaliausius užkaborius ir viską perteikęs. Deja, taip tik atrodė. Štai režisierius László Bagossy pasigedo itin keisto personažo vardo. Aktorei jį ištarus, ir kita aktorė, ir publika turėtų leipti juokais. To reikalauja pjesės remarkos. Aktorė ištaria tą vardą - niekas nė nešypteli. Sunku nustebinti lietuvius, kurie mėgsta vadintis keisčiausiais pusės pasaulio vardais. Bet supratau, kad čia mano nueita lengviausiu keliu. Aktorių padedamas režisierius veikiai užbaigė mano ne iki galo padarytą darbą. Pamačiau, kaip puikiai režisierius išsinagrinėjęs pjesę, ir pamaniau - štai dar vienas maksimalistas. Visada žavėjausi maksimalistais. Aktoriai irgi rimtai pasižiūrėjo į vaidmenis. Tada ir paaiškėjo, kad mano leksika ir intonacijos priimtinesnės vyresniesiems, o jauniausiųjų kalbėsena jau skiriasi nuo manosios. Reikėjo tikslinti replikas, kad jos būtų priimtinos aktoriams, nes žmogus, kalbantis jam svetimomis frazėmis, neįstengs nei pajusti, nei adekvačiai perteikti to, ką jaučia. 

Kokie didžiausi vertimo sunkumai?

Versti realijas, kurių atitikmenų nėra Lietuvoje (čia nekalbu apie fantastikos knygas). Tai gali būti (arba bent jau buvo) didmiesčio slengas, kitoks ir kalbos, ir gyvenimo ritmas. Toks buvo Jerome´o Davido Salingerio romanas „Rugiuose prie bedugnės". Beveik prieš pusšimtį metų jį išvertė tada vos į trečią dešimtį perkopęs Povilas Gasiulis.[1]* Ir kaip išvertė! Vertimas ir dabar nepasenęs, vis dar yra ko iš jo pasimokyti.

Sunkumų (veikiau suvokimo) kelia itin dideli kalbų skirtumai. Antai vengrų kalba neturi giminės gramatinės kategorijos, užtat yra buvę sunkoka atskirti, apie ką kalbama tekste - apie vyrą ar moterį.

Kartais pašokdina vietos, kuriose autorius maksimaliai pasinaudoja itin specifiniais gimtosios kalbos ištekliais (žodžių žaismas, komiškumo efektą sukeliančios tarmybės). Tąsyk, Valdo Petrausko žodžiais tariant, telieka viena: perkurti. Kyla rizika nuklysti į lankas, neperteikti visos originalo jėgos ar grožio. Tada, bent jau man taip atrodo, svarbiausia - kuo tiksliau užčiuopti autoriaus intenciją: jo meistriškumas verčia pasitempti ir vertėją.

Svarbu suprasti ir pajusti visus - net subtiliausius - autoriaus frazės, sakinio, pastraipos niuansus, kad atskirtum kandumą nuo lengvos ironijos ar užmaskuotų patyčių, kad perprastum daugybę kitų dalykų, kurių nepastebėsi iš pirmo žvilgsnio. Perteikti tokius ir panašius dalykus įmanoma tik gimtąja kalba. Jei verstume juos į kitą išmoktą kalbą, tai būtų tik nelabai vykęs verčiamo teksto atpasakojimas.

Ką verčiate pastaruoju metu?

Baigiu versti Miklóso Kállay´aus (1885-1955) istorinį romaną „Steponas Batoras". Mažai ką žinome apie šį išskirtinį karvedį ir valdovą. Puikaus stiliaus knyga primins, kaip, kur, kokiomis aplinkybėmis brendo ši asmenybė. Jei vertimas neužklius už varčios, romanas jau šio vasarą turėtų pasirodyti knygynuose.

Prasitarėte, kad kiekvieną dieną sekate vengrų radijo žinias. Kokie šios šalies įvykiai Jums atrodo aktualiausi?

Labiau domina tendencijos, o Vengrijos kultūros plėtotė panaši į kitų Vidurio Europos valstybių. Ten kultūros žmonės irgi darė viską, kad pasikeistų valstybės santvarka ir statusas, o dabar į aukštas valdžios kėdes susėdę vyrai pamiršo, kaip jie ten atsidūrė.

Vengrijoje aiškiai matomi rūpestingos kultūros politikos ženklai: nacionalinės bibliotekos interneto tinklalapyje - apie 10 000 suskaitmenintų knygų (grožiniai ir moksliniai tekstai, žodynai, iškilių rašytojų vertimai į kitas kalbas, per 200 aktorių įskaitytų knygų). Parsisiųsdink viską nemokamai ir naudokis į sveikatą. Dar galima nemokamai parsisiųsdinti 77 vengrų rašytojų knygas iš vadinamosios literatūros akademijos interneto svetainės. Specialus fondas remia kituose kraštuose leidžiamus vengrų rašytojų vertimus. Rašytojai remiami tiesiogiai (parama skiriama ne leidykloms, o autoriams). Dėl to nutinka ir kuriozų: štai vienas poetas, gavęs paramą, užuot rašęs poeziją, už tuos pinigus surengė protesto demonstraciją prieš valdžią.

Neteko girdėti, kad Vengrijos kūrybinių sąjungų nariai eitų, kaip nutiko Lietuvoje, į mokesčių inspekciją prašyti verslo ar individualios veiklos liudijimo (tokie liudijimai paprastai duodami smulkiesiems verslininkams, amatininkams - jiems taikomi mažesni mokesčiai). Amatininkams mažinti mokesčius galima, o kultūros žmonėms - ne? Štai taip - nesiskiriate, vyručiai, nuo amatininkų. Nieko sau kultūros politika! Tai ko vertas Kultūros ministerijos teikiamas meno kūrėjo statusas? Finansų ministerija įtakingesnė, vadinasi, kaip ji pasakys, taip ir bus... Klausimų kyla visokių. Ar Lietuvos valdininkai žino, kuo alga skiriasi nuo honoraro? O kuo vertėjas skiriasi nuo verbų rišėjos ar savo dirbtuvėlę turinčio šaltkalvio? Prisipainiojome, bet ar išsipainiosime? Tačiau, kaip sakė režisierius László Bagossy, kituose kraštuose kultūros žmonių duona irgi su pluta. 

Dėkoju už pokalbį.


* Beje, šiemet Povilas Gasiulis už sodrų, gyvą ir adekvatų sudėtingo originalo teksto perteikimą puikia lietuvių kalba, verčiant Johno Dos Passos romaną „Manhatano stotis" (Baltos lankos, 2012) įvertintas PEN centro ir LR kultūros ministerijos įsteigta premija „Vertėjo krėslas".



Dovilė Gudačiauskaitė: „Kuo mažiau galvoji apie save, tuo esi laimingesnis“ // Daiva Šabasevičienė, Lrytas.lt, 2013-02-23


Kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė: „Kuo mažiau galvoji apie save, tuo esi laimingesnis“


Kalbino Daiva Šabasevičienė, Lrytas.lt, 2013-02-23

 


D.Gudačiauskaitė. Modesto Ežerskio nuotrauka


Aprengti Dovilės Gudačiauskaitės kostiumais vasario 28 d. į Nacionalinio dramos teatro sceną įeis „Lilijomo” personažai.

33 metų kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė, pristačiusi šešias autorines kolekcijas „Mados infekcijoje“, naujų iššūkių ieško teatre. 2002 metais ji baigė drabužių dizainą tuometinėje Giedrės Fledžinskienės aukštesniojoje menų mokykloje, 2006 – tekstilės specialybę Vilniaus dailės akademijoje. Keletą metų praleidusi Londone, dailininkė šiuo metu Vilniaus dailės akademijoje mokosi tekstilės magistrantūroje.

- Ką veikėte ir kodėl pabėgote iš Londono?

Londone dirbau prestižinėje mados parduotuvėje prekių apipavidalinimo specialiste, asistavau keičiant vitrinų instaliacijas ir pan. Nenutraukiau ir kūrybinės veiklos, kūriau kolekcijas, dalyvavau „Mados infekcijoje“. Buvau pradėjusi studijuoti mados magistrantūrą Central Saint Martins – prestižiniame meno ir dizaino koledže. Bet iš Londono nepabėgau – tiesiog apsisprendžiau ir grįžau namo. Pajutau gyvenimo laikinumą, trumpumą. Nėra prasmės daugiau blaškytis. Kol nesurandi namų savo viduje, jų niekur pasaulyje nesurasi. Bet tai reikėjo matyti, patirti.

- Tik ką užsidarė Jūsų paroda Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Artifex“. Jūsų instaliacijoje akivaizdūs sentimentai aštuntajam-devintajam dešimtmečiui. Kodėl?

„Mados infekcijoje“ rodytą kolekciją perkėliau į galerijos erdvę ir pristačiau kaip vientisą instaliaciją „Dream Your Dream“. Atmintį sudaro smulkios detalės, fragmentai, kurie įsirėžia mūsų sąmonėje. Grįžus namo, prisiminimai mane nunešė į vaikystę, į laiką, kai dienų ir nuotaikų netemdė blogas oras, pilkas grindinys ar nespalvotas vaizdas per televizorių.

- Bet iš to, kaip Jūs kalbate, akivaizdu, kad be teatro seniai savęs neįsivaizduojate. Kodėl? Kuo jis vilioja?

Maždaug prieš dešimt metų į teatrą mane atvedė Jolanta Rimkutė. Oskaro Koršunovo teatrui reikėjo režisieriaus asistentės ir rekvizitininkės, dirbti keliuose spektakliuose, kurie buvo vaidinami Nacionaliniame dramos teatre – „Malyš“ ir „Geismas“. Taip pat dalyvavau, statant „Oidipą karalių“. Tada mokiausi tuometinėje Giedrės Fledžinskienės aukštesniojoje menų mokykloje. Dirbau techninį, ne kūrybinį darbą. Turėjau tarpininkauti tarp aktorių ir režisieriaus, rūpintis, kad viskas vyktų laiku ir sklandžiai, o tuo tarpu jaučiau, kad nesu sutverta dirbti organizacinio darbo. Bet man svarbiausia buvo tai, kad esu teatre, galiu stebėti žmones ir kūrybinius procesus. Man buvo didelė laimė matyti, kaip gimsta spektaklis – nuo pjesės skaitymo iki galutinio reginio. Po poros metų teko palikti šias pareigas, kadangi tapo sunku darbą derinti su studijomis Vilniaus dailės akademijoje.

 

- Vasario 28 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks žinomo XX a. I pusės Vengrijos rašytojo, žurnalisto ir dramaturgo Ferenco Molnáro (1878–1952) dramos „Lilijomas“ premjera. Spektaklį stato vienas garsiausių viduriniosios kartos Vengrijos režisierių László Bagossy (g. 1967). Atsidūrėte žinomų Lietuvos teatro menininkų – scenografo Gintaro Makarevičiaus, kompozitoriaus Gintaro Sodeikos – draugijoje. Ar teisinga sakyti, kad „Lilijomas“ – Jūsų tikrasis teatro debiutas?

Taip, „Lilijomas“ yra mano debiutas. Visada norėjau sugrįžti į teatrą. Tiesa, niekad nesiveržiau ir nesisiūliau. Tam tikri žmonės ir kūrėjai manyje tą meilę pasėjo. Dar prieš keletą metų su šviesios atminties Jūrate Paulėkaite apie tai esame kalbėjusios. Visuomet jaučiau Jūratės artumą ir palaikymą. Man ji buvo moters ir menininkės pavyzdys. Tuomet sakiau, kad nesu teatrui pakankamai subrendusi, ir mūsų bendradarbiavimą atidėjome. Bet lig šiol jaučiu ryšį su ja, begalinį dėkingumą Jūratei kaip ypatingai kūrėjai ir žmogui. Nesu išlepinta viską gauti, ko tik užsigeidžiu, dėl to nedrįsčiau sakyti, kad  be teatro savęs neįsivaizduoju, arba kad negalėčiau gyventi be drabužių kūrimo, kolekcijų pristatymų, įvertinimo. Galėčiau, jeigu reikėtų, gyventi net be rankų, be kojų, be akių – kol turiu tikėjimą, matau prasmę. Juk kuo mažiau galvoji apie save, tuo esi laimingesnis.

 


Dovilės kurti pagrindinės "Lilijomo" veikėjos Julijos kostiumo eskizai.


- Kaip Jūs vertinate šią pjesę, kuo Jums Molnáro „Lilijomas“ ypatingas?

Tai pjesė apie meilę, o gal apie jos stygių, apie paprastų žmonių pilkšvą gyvenimą. Bet autorius į visa tai žiūri ne iš aukšto, pasakoja apie graudžius ir beviltiškus dalykus šmaikščiai ir linksmai. Molnáras nesiima nieko didaktiškai auklėti ar dramatizuoti. Net įvykus savižudybei ir Lilijomui patekus į anapusinį pasaulį niekas nepasikeičia: ta pati „drungna“ buitis ir biurokratija. Galbūt todėl, kad pats Lilijomas nieko kito įžvelgti nesugeba. Ir klausti, ir atsakyti turime patys. Šis kūrinys man primena, kad net į pilkus, nesupratingus ar kvailus žmones reikia žiūrėti meilės ir gailestingumo akimis, nuolat mokytis mylėti ir atleisti.

 


Dovilės eskizas "Lilijome" veikiančio Angelio kostiumui.

 

- Kokias užduotis Jums iškėlė režisierius László Bagossy? Ar skyrėsi Jūsų ir režisieriaus įsivaizduojamų personažų vizualinė charakteristika?

László Bagossy labai ypatingas žmogus ir režisierius. Jis ramus ir paprastas. Jis turi savo viziją ir spektaklio kostiumų atžvilgiu. Jis įsivaizduoja, kaip turėtų atrodyti aktoriai. „Tu turi pamiršti savo dizaineriškas ambicijas“, – pasakė, peržiūrėjęs eskizus. Pradinės mano idėjos ir tai, kaip dabar artėjame prie personažų aprangos, kardinaliai skiriasi.

 

- Kurdama personažų kostiumus, kokiu laikotarpiu remsitės? O gal tai bus abstraktus sprendimas, daugiau atspindintis veikėjų charakterius?

Iš pradžių manėme remtis XX a. pradžios kostiumu, vėliau persikėlėme į septyniasdešimtuosius metus, bet atskleisti laikmetį per drabužius nėra svarbu. Svarbu, kad apranga atspindėtų neturtingų žmonių gyvenimą: viskas sudėvėta, neskoningai sukomplektuota. Šiame procese esu tik mažas sraigtelis, „montuojame“ personažų išvaizdą visi kartu. Neslėpsiu, kad iš pradžių jaučiausi beviltiškai pasimetusi, bet dabar man tai teikia savotiško džiaugsmo, o tuo pačiu – molnariško absurdo ir humoro. Pavyzdžiui, aprengusi kurį nors personažą, kiek, mano suvokimu, įmanoma „kvailiau“, sulaukiu režisieriaus komentaro, kad jis atrodo per gražiai, per madingai – „kaip anglas jaunuolis“, arba „kaip anglė mokytoja“ ir panašiai. Bet jis tai sako be pykčio ar nusivylimo, mes juokiamės ir bandome spręsti, kaip tą situaciją „pagerinti“. Aš tiesiog stengiuosi būti empatiška, nuolat galvoju apie tai ir ieškau įmanomų sprendimo būdų. Juolab kad teatre kaip „kūrybininkė“ esu visiška naujokė, nesu užsitarnavusi pasitikėjimo, todėl gilinuosi ir mokausi susitvarkyti su esama situacija.

 


Paties Lilijomo kostiumo variacijos pagal D. Gudačiauskaitę.


- Kaip savo darbą derinate prie Gintaro Makarevičiaus scenografijos?

Gintaro Makarevičiaus scenografija labai konceptuali. Tai stebuklas, kaip menininkas XX a. pradžios karuselę perkelia į industrinę patalpą, kurioje verda visas veiksmas, gyvenimas, mainosi pasauliai. Ta erdvė man atrodo tokia tikra, nebutaforiška, nenusaldinta, tad ir drabužiuose jokių pagražinimų ar butaforijos nebus.

 

- Kokią įtaką Jums daro šio spektaklio aktoriai?

Aktoriai labai daug prisideda, svarbu ir režisieriui, ir jiems patiems, kad visi gerai jaustųsi. Todėl galvojame, tariamės, dirbam kartu.

 

- Kaip vyksta darbas?

Dažnai būnu repeticijose, stebiu, kaip gimsta spektaklis, labai daug minčių, idėjų, apmąstymų, pasiūlymų duoda kompozitorius Gintaras Sodeika.

 

- Ar sekate šiuolaikinį teatrą? Kokias tendencijas pastebite teatro kostiumo srityje?

Buvau gerokai atitrūkusi nuo dramos teatro, nes gyvendama Londone daugiausiai lankiausi dailės parodose, kine, klasikinės ir šiuolaikinės muzikos koncertuose, vos keletą kartų buvau šokio teatre, vienoje modernioje operoje ir nė karto – dramos teatre.  Dabar, grįžusi į Vilnių, stengiuosi pažiūrėti kuo daugiau spektaklių, bet tai nereiškia, kad žiūriu viską iš eilės, arba kad žiūriu juos dėl kostiumų. Iš to ką mačiau, galėčiau pasakyti, kad niekas nepasikeitė, bet gerąja prasme. Viskas priklauso nuo idėjos, nuo režisieriaus kūrybos stiliaus, nuo koncepcijos, na ir, žinoma, nuo finansinių galimybių. Taigi yra visokiausių kostiumo sprendimo būdų, bet kostiumai teatre, kaip ir gyvenime, nėra pagrindinis dalykas. Jokiu būdu jų nenuvertinu, jie labai svarbūs, bet – ne pagrindiniai. Man svarbiausia, kad jie nebūtų nepagrįstai manieringi ar neskoningi (nebent to reikalauja personažo charakteris).

 

Dėkoju už pokalbį.


Nepasiklysti vertime: vengrų „Lilijomas“ Vilniuje // Ieva Rekštytė, iq.lt, 2013-02-21


Nepasiklysti vertime: vengrų „Lilijomas“ Vilniuje
 
Ieva Rekštytė, IQ.lt, 2013-02-21

 


L. Bagossy: „Nenoriu, kad aktoriai tik paklustų, visada prašau, kad jie patys savo „nervais“ išbandytų mano pasiūlymus“. (D. Matvejevo nuotr.)

 

Kaip atsirado teatro režisieriaus profesija? Iš prasto aktoriaus, kurio būdavo prašoma stebėti spektaklio repeticijas iš salės, kaip šypsodamasis sako vienas įdomiausių Vengrijos režisierių László Bagossy, į Lietuvą atvykęs statyti žymiosios Ferenco Molnáro pjesės „Lilijomas“. IQ svečias pasakojo apie darbą su aktoriais Nacionaliniame dramos teatre, lietuviško teatro vardą Vengrijoje ir šios šalies politikų „meilę“ kultūrai.

 

– Iki spektaklio premjeros vasario 28-ąją liko nedaug – kokie didžiausi jau įveikti ar dar laukiantys iššūkiai statant „Lilijomą“?

– Sunkiausia buvo surasti gerą vertėją, kuris galėtų profesionaliai išversti tekstus iš vengrų į lietuvių kalbą. Paprasta nebuvo, bet jį radome. Yra ir kita, taip pat kalbinė, problema. Kiek žinau, vertimas labai geras, tačiau negaliu kontroliuoti aktorių kalbos, o tik suvaldyti jų reakcijas į ją: seku tekstą vengriškai, aktoriai kalba lietuviškai, o aš stebiu, KAIP jie tą tekstą pasako. Tai labai svarbu. Kartais turiu jiems paaiškinti sakinio prasmę, nes versta iš senosios vengrų kalbos. Kai kurias dienas su aktoriais bendrauju anglų, kai kurias, kai turiu vertėją, vengrų kalba. Visa laimė, kad dirbu su labai jautriais ir talentingais aktoriais, tad dėl vaidybos dalykų nesijaudinu. Man patinka su jais dirbti.

Naujų iššūkių kyla per kiekvieną repeticiją, ir tai natūralu. Didžioji dalis jų susiję su medžiaga – pjese. Pirmiausia, turėjome surasti veiksmo laiką – juo tapo sovietmetis. Niekad nemaniau, kad šios istorijos, kuri parašyta XIX a. pradžioje, laikas persikels į sovietinius laikus, tačiau mano tikslas – pastatyti spektaklį Lietuvos, Vilniaus, žmonėms, todėl nenorėjau, kad jis būtų tik suvenyras iš Vengrijos. Noriu gyvo ir įdomaus teatro Lietuvos publikai. Ieškome sąlyčio taškų ir manau, kad mums sekasi.

Be to, Vengrijoje naudojame kitokį repeticijų modelį: aktoriai iš karto eina dirbti ant scenos. O čia turėjome pradėti darbą mažose repeticijų salėse. Kartais tas pats gestas mažoje salėje atrodo visai kitaip negu didelėje, tad reikia dirbti įsivaizduojant, kaip visa tai atrodys kur kas platesnėje erdvėje. Tačiau gerai, kad aktoriai prie to pripratę ir visiškai nesijaudina dėl erdvės skirtumų.

Turiu prisipažinti, kad vien darbas kitoje šalyje, su kitos tautybės aktoriais man yra rimtas iššūkis. Zagrebe buvau atsisakęs statyti „Karalių Lyrą“, nes tiesiog neradome bendros kalbos su aktoriais, jie buvo labai užsiėmę kitais projektais, filmavimais televizijose, tad supratau, kad nieko nebus, ir pasitraukiau. Lietuviai labai talentingi ir disciplinuoti, man tai patinka.

 

– Sakote, kad jums svarbu sukurti spektaklį Lietuvos publikai, atrasti abiejų kultūrų sąlyčio taškų. „Lilijomo“ fabula nagrinėja migracijos problematiką – manau, kad vien šiuo aspektu spektaklis turėtų būti suprantamas lietuviškajai publikai…

– Taip, žinau, kad Lietuvoje ši problema opi. Mačiau nuostabų Oskaro Koršunovo „Išvarymą“, kuris čia labai populiarus.

Pagrindinis „Lilijomo“ herojus svajoja išvykti į Ameriką, kur jau gyvena jo šeima. Jis planuoja pavogti pinigų, kad galėtų nusipirkti bilietą. Pjesės sukūrimo laikotarpiu migracija buvo didelė problema Vengrijoje: daugiau nei milijonas žmonių dėl nedarbo, sunkios ekonominės padėties paliko šalį.

Pati pjesė turbūt populiariausia Vengrijoje, daugybę kartų pastatyta užsienyje, pagal ją sukurtas filmas. Tai klasikinis kūrinys, tačiau jis gali būti įdomus ir avangardiniam, ir bulvariniam teatrui. Šis pjesės lankstumas, poetiškumas ir drąsumas, manau, ir yra pagrindinės jos sėkmės priežastys.

 

– Kokia šiandienė teatro Vengrijoje situacija? Kiek teatras svarbus visuomenei?

– Teatras Vengrijoje išgyvena ne pačius geriausius laikus jau vien dėl to, kad jis yra politinių galių įkaitas. Nepakenčiu kalbėti apie politiką. Kokia partija – dešinioji ar kairioji – valdo Vengriją, man nėra skirtumo. Man tiesiog rūpi išsaugoti laisvą teatrą ir savo profesiją.

Politinė situacija Vengrijoje man primena sovietmetį – valdo viena stipri partija, kuri neturi jokios kultūrinės patirties ir jiems kultūra apskritai nerūpi. Nors politinė situacija nepalanki, teatras, kuriame dirbu Budapešte, yra progresyvus, o komanda – talentinga. Man pasisekė, kad tai, ką mes kuriame, išvengia atstovavimo politinėms ideologijoms. Vengrija išlaikiusi labai stiprią teatro tradiciją ir aš labai didžiuojuosi savo mokytojais, kurie yra scenos legendos, – labai daug iš jų išmokau.

Įdomu tai, kad kultūros politikai nemyli, bet ją myli žmonės. Salės pilnos žmonių, vengrams teatras yra svarbus ir reikalingas. Jie stovi ilgose eilėse prie kasų, kad patektų į spektaklius, ir „kaunasi“ dėl bilietų. Valdančioji partija pakeitė Nacionalinio teatro vadovą – taip parodė, kad kultūra kažkuriuo atžvilgiu irgi „rūpi“. Žinoma, tik todėl, kad ji rūpi žmonėms.

 

– Ar ši situacija paskatina vengrų teatralus emigruoti?

– Taip, daug puikių talentų išvyko dirbti į kitas šalis. Valdžia vengia tokių menininkų: jie laisvi, sąmoningi, kritiški ir nenacionalistiški. O tie menininkai, kurie lieka Vengrijoje ir rodo savo palankumą politikams, gali sulaukti užtarimo, gauti gerų darbų ir panašiai.

 

– Ar Vengrijoje susidūrėte su lietuvišku teatru?

– Lietuviškas teatras Vengrijoje žinomas kaip stiprus ir aukšto meninio lygio. Tačiau tai dviejų menininkų – O. Koršunovo ir Eimunto Nekrošiaus – nuopelnas. E. Nekrošiaus „Hamletas“ buvo nuostabi patirtis ne tik vengrų publikai, bet ir teatralams. Tad Lietuva nėra Europos teatro žemėlapio užribiuose – ji ten kaip stipri teatro šalis. Tai, beje, sustiprino mano motyvaciją čia atvykti.

 

– Koks teatras – tradicinis ar šiuolaikinis – Vengrijoje stipresnis?

– Iš tiesų abu. Manau, kad Konstantinas Stanislavskis, puikus teatro mąstytojas, buvo ne tik teoretikas, bet ir tikras teatro kūrėjas, įkvėpęs daugybę teatralų. Net ir tuos, kurie vėliau scenoje ieškojo naujų raiškos būdų. Tad ta naujoji teatro mokykla irgi yra jo paveikta. Kai turi stiprų pagrindą, mokytoją, kurio idėjas gali kvestionuoti, tai yra puiku. K. Stanislavskis ne tik teigė, bet ir kėlė klausimus, problemas, o kad atsakymai į juos skiriasi, tai visiškai natūralu. Tiek tradicijos, tiek šiuolaikiškumas mano šalyje yra stiprūs ir dėl to Vengrijos teatras tik spalvingesnis.

 

– O kokio teatro šalininkas esate jūs? Koks bus „Lilijomas“ Lietuvoje?

– Neturiu vieno kelio, nepropaguoju vienos filosofijos. Savo, kaip režisieriaus, stiliaus neturiu. Man įdomiausia suprasti pjesę, o kaip aš ją interpretuosiu (tas kelias bus labiau tradicinis ar pasinersime į eksperimentus), kiekvieną kartą būna vis kitaip ir aš pats gerai iki pat premjeros nežinau. Svarbiausia mano darbe yra medžiaga. Todėl mano spektakliai labai skiriasi.

Man svarbi publika – jai mes kuriame, su ja komunikuojame. Todėl ir Vilniuje noriu būtent šio miesto ir šalies gyventojams papasakoti istoriją, kad jie suprastų.

Akademijoje, kurioje neseniai pradėjau mokyti teatro subtilybių, nenoriu piršti nei vienos, nei kitos mokyklos ar  metodų. Man svarbiausia papasakoti teatro, pjesės, scenos, režisieriaus istoriją. Ką mes manome apie tą istoriją ir kaip ją suvokiame, interpretuojame – jau yra kitas žingsnis. Mano studentai gali išbandyti, ką tik nori, aš jiems tik duodu rėmą, koncepciją. Ir su aktoriais dirbu taip pat – esu linkęs jiems nurodyti išeities tašką, iš kurio jie gali judėti įvairiomis kryptimis. Nekuriu spektaklių sėdėdamas prie stalo, aš juos statau repeticijose su aktoriais. Man reikia, kad jie būtų aktyvūs ir įsitrauktų. Repeticijos yra galimybė kurti ir mąstyti apie pjesę. Nenoriu, kad aktoriai tik paklustų man, visada prašau, kad jie patys savo „nervais“ išbandytų mano pasiūlymus.

Repeticijų nevengiu. Pažįstu režisierių, kurie nesudaro įtempto grafiko, o patys užima neužginčijamos nuomonės eksperto poziciją. Jiems nereikia ieškoti, jie tik dirba, stato, nurodo. Mano darbas yra užduoti gerų klausimų ir man visiškai nesvarbu, kuris iš mūsų komandos pasakys tiksliausią atsakymą. Visuomet jaučiuosi labai kvailas repeticijų pradžioje ir „protingėju“ premjerai artėjant (šypsosi).

 

– Ar lietuvių aktoriai jums siūlo „Lilijomo“ atsakymus?

– Taip, manau, kad jie suprato, koks esu režisierius ir ko iš jų noriu. Jie gana iniciatyvūs. Labiausiai man gaila, kad iš karto po premjeros išvykstu ir negalėsiu šio spektaklio „auginti“. Todėl labai prašiau aktorių jausti už jį atsakomybę ir kontroliuoti vienas kitą, būti parneriais. Režisierius yra tik dirigentas, atlikėjai – jie. Iš tiesų juk ir teatro istorijoje režisieriaus profesija yra gana jauna. Anksčiau aktoriai patys statydavo spektaklį ir nusiųsdavo vieną aktorių sėdėti salės gale ir stebėti, kaip viskas vyksta. Ir, tiesą sakant, stebėdavo tas aktorius, kuris nebūdavo labai naudingas scenoje… Tokia tad  ir buvo režisieriaus profesijos pradžia.

Sugrįžimas į teatrą // Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“, 2013-02-08

„Sugrįžimas į teatrą: pokalbis su kompozitoriumi Gintaru Sodeika

Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“, 2013-02-08



G. Sodeika. Asmeninio arch. nuotr.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyksta intensyvios Ferenco Molnáro (1878–1952) dramos „Lilijomas“ repeticijos (numatoma premjera – vasario 28 d.). Šį kūrinį režisuoja László Bagossy – vienas garsiausių viduriniosios kartos Vengrijos režisierių. Spektaklio muziką kuria Gintaras Sodeika. Kompozitorius maloniai sutiko pasidalinti mintimis ne tik apie šį kūrinį, bet ir apie teatro muziką apskritai.

 
- Pastaruoju metu vis rečiau rašai muziką teatrui. Kodėl?

Pastaraisiais metais muzikos rašau tiek pat, kiek visada, gal net šiek tiek daugiau. Darbas valstybės tarnyboje tiesiog reikalauja papildomo deguonies, kurį man suteikia būtent kūryba. Bet tai daugiau muzika įvairiems kitiems atvejams (kūriniai atliekami tarptautiniuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose). O dėl muzikos teatrui – sunku pasakyti. Matyt, turėjo ateiti laikas teatrui pagyventi be manęs. Pastarųjų dešimties metų mūsų dramos teatro muzikos istorija buvo marga. Teatrui tebekuria žmonės, kurie yra suaugę su teatru, užaugę teatre, o tuo pat metu vyksta eksperimentai, kaip kompozitoriai profesionalai pasakytų, su atsitiktiniais žmonėmis. Ir tai yra normalu. Ateina nauji, jauni režisieriai. Jie bando dirbti kitaip. Tas „kitaip“ dažniausiai būna su kitų žmonių pagalba ieškant naujo požiūrio kampo. „Kitoks“ požiūris dažniausiai gimsta pasikvietus žmones iš kito „žanro“. Tarkim, džiazo improvizatoriai, be jokios abejonės, į spektaklį atneša savo spalvą, savo laiko ženklus, garsus. Bet ši dešimties metų patirtis parodė, kad svarbiausia vis dėlto – profesionalumas ir gilus požiūris į tai, ką darai. Manau, teatre galioja savi dėsniai, atpažinti ne šiandien ir ne vakar, o kur kas seniau. Atrodytų, dramos teatras, kaip reiškinys, šiuo metu labai kinta, atsiranda kažkas visiškai naujo, jį veikia šiandieninė komunikacija, įvairios viešųjų ryšių priemonės, bet savo esme tikrasis teatras lieka tikruoju teatru, ir visus tuos rūbelius, popierėlius nuo jo nuvyniojus esmė lieka ta pati.

 
- Ferenco Molnáro „Lilijomą“ stato vengras László Bagossy. Kaip susikirto jūsų keliai?

Nors nesu artimai pažįstamas su László kūryba, žinau jį kaip režisierių. Jo vardas gerai žinomas Europos teatro pasaulyje. Labai apsidžiaugiau gavęs šį pasiūlymą ir entuziastingai jį priėmiau.

 
- Kartu su Oskaru Koršunovu esate pastatę įvairiausių spektaklių. Kuo šiame kontekste išsiskiria „Lilijomas“?

Kai kūrinys dar nebaigtas, į tokius klausimus atsakyti sunku. Bet stebint vengrų režisieriaus darbą su lietuvių aktoriais, atmintyje iškyla daugybė panašių situacijų. Teko dirbti su Oskaru Koršunovu, kuris svetimose šalyse būdavo tokioje padėtyje kaip dabar László, kai režisierius negali bendrauti su aktoriais jų kalba.
Dabar stebiu László, kuris negali bendrauti su mūsų aktoriais lietuviškai, ir man ši situacija yra labai pažįstama: į priekį judama labai atsargiai ir lėtai. Dabar dar negalėčiau pasakyti, kad tos režisieriaus ir aktorių, režisieriaus ir mano žaidimo taisyklės visiškai nustatytos. Mes turime bendrą savo spektaklio viziją ir bandome kiekvienas savo pastangomis prie jos artėti.

 
- Dabar pats repeticijų įkarštis, todėl sunku kalbėti apie muziką – kuriant spektaklį muzika gali atsirasti net paskutinėmis minutėmis. Bet tikriausiai jau žinomos tam tikros režisieriaus sąlygos. Kaip formuoji šio spektaklio „garso takelį“ ?

Nesu „paskutinės dienos“ kompozitorius ir niekada juo nebuvau. Manau, kad ir šiuo atveju taip nebus. Mes su režisieriumi esame aptarę, kuriuo keliu eisime kurdami muziką šiam spektakliui. Šiandien teatre atsiranda „gyvos“ muzikos mada. Paskutiniai pavyzdžiai – „Išvarymas“, „Kovos klubas“. „Lilijome“ mes taip pat kuriame „gyvą“ muziką. Gal kiek neįprastu būdu, gal tai šiek tiek susišauks su spektaklio „Vaidinant auką“ estetika. Paslaptį galiu atskleisti tik iš dalies, nes noriu netikėtumo efektą palikti žiūrovui. Režisierius turėjo tam tikrų minčių ir liko joms ištikimas. Jis iš pat pradžių norėjo, kad spektaklyje būtų „gyva“ muzika. Tai, matyt, buvo jo vizijoje. Bet man prisijungus viskas pakrypo mano, o ne režisieriaus kryptimi. Buvo nuspręsta „Lilijomą“ perkelti keliais dešimtmečiais arčiau – ne į amžiaus pradžios Budapeštą, bet maždaug į 6-ąjį dešimtmetį kažkokioje neapibrėžtoje Rytų bloko šalyje. Vadinasi, muzika rezonuos su tuo laikotarpiu.

 
- „Lilijomą“ galima traktuoti įvairiausiai. Ar stengsiesi įgyvendinti savo sumanymą, ar daugiau paklusi režisieriaus sprendimams?

Kol kas aš ne iki galo suprantu pagrindinę šios pjesės mintį, bet kartu tai mane intriguoja. Gal tai ir yra kūryba, kai įgyvendinamas ne kažkoks sugalvotas kūrinys, bet kai jį, kaip režisierius mėgsta kartoti, „kuriame visi kartu“. Taigi aš vis ieškau atsakymų į klausimus, kuriuos Molnáras kelia pjesėje. Žinau, kad ji Vengrijoje gerai žinoma, ją dažnai stato įvairūs režisieriai. Todėl daugelis dalykų režisieriui yra savaime suprantami. Bet taip nėra čia, Lietuvoje. Mes dar tebešifruojame pagrindines prasmes. Kai ją perskaitėm, buvo viskas lyg ir aišku, bet po kai kurių režisieriaus sprendimų viskas pasikeitė, atsirado klaustukų, pradėjome galvoti ir apie kitokias prasmes.

 
- Kiek Tavo muziką veikia konkretūs aktoriai?

Aktorių į turinčius ir neturinčius muzikinių pagrindų neskirstau. Jie dažniausiai yra gabūs žmonės ir gali sukurti labai muzikalaus žmogaus iliuziją. Nors paprastai aktoriai turi ir muzikinį išsilavinimą. Stebėdamas repeticijas, aš tiesiog „kolekcionuoju“ galvoje gimstančias mintis. Kai stebiu aktorius, pradedu girdėti juos dainuojančius vieną ar kitą motyvą arba kitaip muzikine prasme besielgiančius. Konkretūs žmonės inspiruoja konkrečius dalykus.
 

- Tavo pirmasis spektaklis – „Ten būti čia“ pagal Daniilą Charmsą (premjera 1990 metais). Šis Oskaro Koršunovo spektaklis – bene ryškiausias lietuvių modernaus teatro pavyzdys, jį be Tavo muzikos sunku įsivaizduoti. Ką apie teatro muziką mąstei tuomet ir kaip tos mintys atrodo šiandien?

Tą laiką atsimenu labai gerai. Jaunas, ambicingas kompozitorius, norintis įsitvirtinti teatre: būti ryškus, matomas, išgirstas. Tuomet tai buvo labai svarbu. Šiandien esu kiek kitos nuomonės: kompozitorius yra ryškus, gerai atlieka savo funkciją ne tada, kai viską spektaklyje „užgožia“, bet kai po spektaklio gali pasakyti, kad negirdėjai muzikos. Kai muzika būna taip įausta į kūrinio visumą, kad jos atskirai net ir negali prisiminti.
Originali muzika dramos teatro tradicijoje Lietuvoje yra nelabai išanalizuota. O tema įdomi. Teko nemažai keliauti, dirbti įvairiuose teatruose, ir esu įsitikinęs, kad niekur pasaulyje į muziką dramos spektakliuose nėra taip atsakingai žiūrima, kaip Lietuvoje. Daugybėje pasaulio teatrų muziką spektakliui pagal sąrašą parenka garso operatorius. O Lietuvoje beveik kiekvienam spektakliui kviečiamas kompozitorius, jis dažniausiai kuria originalią, specialią muziką. Ir spektaklis jau tuo tampa vertingas.

 
- Sukūrei muziką keturiasdešimt dviem spektakliams. Kurie iš jų Tau brangiausi?

Man brangūs visi spektakliai, tarp jų „Oidipas karalius“, „Tos akys“ – spektaklis, kurio nematė Lietuvos publika.
 

- Seki šiuolaikinio teatro procesą. Kokias bendras teatro tendencijas pastebi?

Man įdomūs ne vien šiandien vykstantys teatro, bet ir dailės, muzikos, operos procesai. Norint suprasti tai, kas šiandien vyksta dramos teatre, turi būti smalsus visais požiūriais, nes jei atsilieki kurioje nors iš minėtų sričių, toje mozaikoje trūksta kokio nors komponento, pradedi jausti, kad ne viską žinai, o tai reiškia, kad ne viską teisingai supranti. Žmogui smalsumas yra būtinas. Ne veltui sakoma: „Žmogus jaunas tol, kol yra smalsus.“
Daug neskaitau nei teorinės, nei kritinės medžiagos apie teatrą, todėl laisvai negaliu manipuliuoti kokiais nors „vakar“ atsiradusiais terminais apie teatro reiškinius. Yra teoriniai šiandienių reiškinių pavadinimai, bet visada atskirsime talentingai sukurtus kūrinius nuo jovalo. Niekada eksperimentinis jovalas dėl talentingų kritikų netaps meno kūriniu, o talentingai sukurtą scenos veikalą žiūrovai visada pastebės ir įvertins, net ir be terminų. Aš meno kūrinius skirstau į talentingai sukurtus ir ne.

 
- Kodėl vis dėlto iškeitei teatrą į politiką?

Neiškeičiau. Kaip tik daugiau teatro pradėjau matyti politikoje ir labiau suvokti politiką kaip teatrą. Man tai leidžia būti žmogumi, leidžia jaustis menininku. Žinoma, čia tik laiko klausimas, kada aš „techniškai“ iš tos vadinamosios politikos išeisiu. Labai atsakingai sakau Tau ir visiems penkiems žmonėms, kurie skaitys šį interviu: aš – menininkas, ir niekada kitkuo nebūsiu.

 
- Ar domiesi kitų kompozitorių darbais? Ką manai apie Sauliaus Prūsaičio muziką „Išvarymui“ ?

Kitų kompozitorių muzika tikrai domiuosi. Kiekvienam kompozitoriui jo kolegų darbai yra ir smalsumo patenkinimas, ir tam tikras maistas, vitaminai, dopingas. „Išvarymas“ muzikiniu požiūriu – labai sėkmingas spektaklis, nes tiksliai, nedirbtinai ir giliai išreiškia, komentuoja, stiprina dramaturgo ir režisieriaus idėją, per visą spektaklį ją nuosekliai, kokybiškai ir talentingai ryškina. Jeigu paklaustum manęs, ar būčiau galėjęs šiame spektaklyje ką nors geresnio padaryti, atsakyčiau, kad ne.

 
- Ar ketini kada nors visai grįžti į teatro pasaulį?
Tikrai taip.
 

- Tavo sūnus Vainius, talentingas aktorius, vis dar blaškosi sudėtingame teatro pasaulyje, nors buvo puikus muzikantas. Kaip vertini jo pasirinkimą?

Kai stebiu Vainių, matau visiškai nesiblaškantį žmogų, kuris jaučiasi tikras dėl savo pasirinkimo. Didžiuojuosi jo tvirtumu ir nuoseklumu. Jo atsakomybė man tikrai kelia didžiulę pagarbą ir aš labai vertinu jo pasirinkimą. Kai kadaise jį perspėjau, kad renkasi labai sunkią duoną – duoną menininko, kuris yra priklausomas nuo kito menininko, jis man atsakė: „Taip, tėti, suprantu, bet turbūt pamiršai, kad aš esu užaugęs teatre.“ Ir tai, matyt, nulėmė ne tik meilę teatrui, bet ir savo gyvenimo neįsivaizdavimą be jo. Kartą juokėmės prisiminę: spektaklį „Ten būti čia“ Vainius matė labai daug kartų. Tada jis dar buvo kokių 5–6 metų. Kai jis vėl ruošėsi eiti žiūrėti šio spektaklio su manimi, paklausiau: „Kodėl, juk matei jį tiek daug kartų?“ Jis man nuoširdžiausiai prisipažino, kad tikisi, jog spektaklis gal kaip nors kitaip baigsis. Jis šventai tikėjo, kad spektaklis nebūtinai vyksta „visada taip pat“.
 
Linkiu kuo geriausios kloties.





Gintaras Makarevičius tarp vakar ir šiandien // Daiva Šabasevičienė, 2013-01-31

Gintaras Makarevičius tarp vakar ir šiandien

Daiva Šabasevičienė, 2013-01-31

Jau prieš gerus metus įvykusi Mariaus Ivaškevičiaus dramos „Išvarymas“ premjera (rež. Oskaras Koršunovas) įgijo tokį pagreitį, kad teatro „apgultis“ tik didėja – salėje jau nebetelpa stovimus bilietus pirkę žiūrovai. Kaune šį rudenį didžiulio ažiotažo susilaukė spektaklis „Balta drobulė“ pagal Antano Škėmos romaną (rež. Jonas Jurašas). Šiandien vyksta intensyvios Ferenco Molnáro dramos „Lilijomas repeticijos (rež. László Bagossy), netrukus Gintaras Varnas pradės repetuoti Euripido „Bakchantes“. Visų šių spektaklių scenografas – Gintaras Makarevičius. Bet šis pokalbis – ne jo kūrybos apžvalga. Dailininkas sutiko pasidalinti mintimis apie tai, kuo jis gyvena būtent šiandien.

 

- Mirtis stipresnė už meilę. Tai sakydamas Antanas Škėma tampa didesniu pesimistu ir tragiku už Albertą Camus, kuris gyvenimo absurde vis dėlto įžiūrėjo viltį. Kaip Tave paveikė „Balta drobulė“? Juk romanas apie kūrėją. Menininkui suvokti tai, ką teigia Škėma, gali tapti ir nepakeliama. Išprotėjimas arba mirtis. Kaip Jūs su režisieriumi tai sprendėte?

Sprendėm ar bandėm spręsti per įvaizdžius, kuriuos paliko A. Škėma. Visų pirma, man atrodo, pavyko surasti sprendimą „trys viename“: narvas-liftas-veranda. Narvas-egzistencija, liftas-mitas, veranda-mirties įvaizdis. Metafora, manau, nesvetima ir A. Škėmos kūrybai, todėl tikiuosi, kad mūsų su režisieriumi J. Jurašu pasirinktas kelias buvo teisingas.

Mąstant apie A. Škėmos pesimizmą, man atrodo, turime pripažinti, jog išlieka jo kūryba. Kad ir kokiomis tamsiomis spalvomis, vis dėlto paveikslas tapomas.

 

- Kaip galvoji, ar Lietuvoje Škėmos kūryba pakankamai įvertinta?

Škėmos kūryba Lietuvoje nėra užmiršta, yra skaitoma, ateinančios kartos ją vėl ir vėl atranda iš naujo. Tai ir yra pats tikriausias, gyvasis kūrybos įvertinimas.

 

- Tu pirmasis neslėpei savo gero įspūdžio apie dabar Lietuvos nacionaliniame dramos teatre statomą Ferenco Molnáro pjesę „Lilijomas“. Teatre retai kada pasidžiaugiama, na, nebent jau labai uždarame rate. Man tai didelė šventė, nes iš tiesų tokios literatūros ((ir dar taip gražiai Vito Agurkio išverstos) pasitaiko ne taip jau dažnai. Dabar „projektų“ amžius, kiekviena šalis, propaguodama savo kultūrą, šiek tiek remdama pastatymus, dažniausiai pjesių vertimus, siūlo ir ne visai aukšto lygio „produktus“. „Lilijomas“ priklauso dramaturgijos klasikai: režisierius mums pasiūlė tai, kas jam atrodo vertinga, patikrinta laiko. Kuo Tave sužavėjo ši medžiaga?

Dabar galvoju, jog skaitant pirmąjį kartą kažkas šioje pjesėje labai sutapo su mano emocine būsena, o kuo toliau, tuo labiau man ši pjesė patinka savo paprastumu, tikslumu ir gyliu. Man atrodo, kad autoriui pavyko sukurti istoriją, kurioje be jokios patetikos ir didaktikos žmogaus netobulumą kaip esminį trūkumą gali pakeisti ne kažkokia institucija, bet atjauta. Pjesė kalba apie žmogaus prigimtį, kuri yra neišvengiamai susieta su likimu. 

 

- Kur slypi šios pjesės „pasakiškumas“? Kas dailininkui svarbiausia atskleidžiant tokius du skirtingus pasaulius – realybę ir veiksmą skaistykloje?

Man „pasakiškumas“ slypi  realizmo komiškume, nes ir šis, ir anas pasauliai taip tarpusavyje „sukabinti“, kad nėra jokių galimybių kaip nors praslysti tarp tų pasaulių, tarp nustatytų taisyklių. Tik kažkokia žmogiška silpnybė gali apversti viską aukštyn kojom.Dailininkui visada tokioje situacijoje yra ką veikti. Pjesė ir pakankamai dinamiška, ir paradoksali.

 

- Kokias Tu sau keli užduotis, susidūręs su tokia medžiaga?

Užduotis keliu ne aš. Užduotis kelia medžiaga. Šiuo atveju buvo labai svarbu atrasti bendrus mano ir režisieriaus šios medžiagos suvokimo momentus. Kadangi abu esame iš skirtingų kontekstų, reikėjo suprasti, ar tai, ką mes sakome žodžiais, iš tikrųjų atitinka tas prasmes, kuriomis mes pasitikime. Visa tai ne naujiena, bet kai pjesė tikrai įdomi (asmeniškai) ir režisierius ieško tikro kūrybinio dialogo, visas kūrybinis procesas įgauna kitokį ma(e)tmenį.

 

- Pastaruoju metu daug dirbi įvairiuose Lietuvos teatruose. Į Tave režisieriai kreipiasi ne tik kaip į scenografą, žinodami, kad savo darbą atliksi maksimaliai. Tapai lyg spektaklių kokybės ženklu, ypač kai mus paliko Jūratė Paulėkaitė. Tarytum perėmei ir jos scenografijos krūvį. Ar ne per sunku beveik be atokvėpio dirbti prie tokių sudėtingų medžiagų?

Sudėtingos medžiagos atperka savo sunkumą tuo, kad motyvuoja kūrybinį procesą, generuoja mintis ir idėjas. O dėl kokybės, tai manau, jog labai svarbus visos kūrybinės komandos požiūris į savo darbą, ir teatre dirbančių žmonių požiūris į pastatymo reikšmingumą, netgi viso teatro kolektyvo motyvacija kažkokiam konkrečiam pastatymui. Kai visa tai susiklosto, daug paprasčiau išsaugoti spektaklių kokybę. Nenoriu galvoti apie iš Jūratės perimtą krūvį, nes manau, jog Lietuvoje yra pakankamai talentingų teatro dailininkų, bet kai gaunu pasiūlymus, kurie  mane motyvuoja, mielai priimu iššūkius.

 

- Nors Lietuvoje kartais stato kviestiniai režisieriai, vis dėlto mūsų teatrai stengiasi palaikyti savus kūrėjus. Ir taip yra ne vien dėl to, kad neturim pakankamai pinigų režisūriniam „importui“. 2009 metais „Dėdę Vanią“ esi statęs su prancūzu Ericu Lacascade‘u. Esi pats režisavęs „Katiną Temzėje“ (2008), „Bestiją žydrom akim“ (2010). Ką Tu mąstai apie režisūrą apskritai? Kas tai per profesija? Ar galėtum šiame kontekste pristatyti László Bagossy? Kuo jis ypatingas?

Visi režisieriai, su kuriais man teko kartu dirbti, visų pirma yra asmenybės. Norėdamas būti režisieriumi, privalai prisiimti atsakomybę už viską, ką mes vadiname spektakliu, o kaip tai yra padaroma ir kas ką padarė – kiekvienu atveju kitaip. Kol kas nenorėčiau kaip nors apibrėžti László Bagossy – vis dar esame procese. Galiu tik pasakyti, kad man su juo kurti įdomu. Man atrodo, jog randame bendrus vardiklius.

 

- László Bagossy už Tave jaunesnis pora metų. Tu pastaruoju metu daugiausia dirbi su panašaus amžiaus režisieriais. Ar junti kartų skirtumą, ar teatre svarbūs visai kiti kriterijai?

Pats nebesu jaunuolis, gal dėl to manau, kad amžiaus skirtumas nėra svarbus. Kita vertus, nežinau, ar galėčiau ištverti jaunesniojo kolegos „grybavimą“ – man vis dėlto svarbu kūrybinė branda, profesinė ir žmogiška patirtis, bet jei režisierius nekūrybingas,  viskas pasidaro svarbu.

 

- Statant „Lilijomą“ kokią Tau įtaką daro režisierius?

Na, įtaka yra esminė. Juk jis pasirinko šitą pjesę. Atsivežė ją, taip sakant, iš savo šalies. Manau, kad jo pastebėjimai ir paralelinė informacija yra tikrai vertinga pastatymui. Bet kuo toliau, juo labiau darausi savarankiškesnis. Gal toks įspūdis susidaro todėl, kad jau esam suderinę tarpusavyje principinius scenovaizdžio elementus. 

 

- L. Bagossy, kalbėdamas apie spektaklio kūrybą (būtent kūrybą, o ne statymą), sakė: „Niekada nenaudoju video, bet štai dabar, kai dirbu kartu su dailininku Gintaru Makarevičiumi, žinau ir matau, kad jis tai mėgsta ir labai labai gerai įvaldęs šitą formą. Todėl nemanau jo versti, kad jis darytų kažką kitko, kas būtų jam svetima, tolima jo stiliui. Aš mėginu su juo kartu mąstyti ir panaudoti tai, ką jis turi geriausio.“ O ką Tu iš jo pasiimi?

Man patinka jo subalansuotas nuoseklumas. Jis žingsnis po žingsnio eina link tikslo, nekuria nereikalingo erzelio. O tai, ką pasiimsiu, paaiškės po premjeros.

 

- „Lilijome“ nemažai humoro, poezijos, taip pat ir nevilties... Kaip Tau pavyksta suderinti šias pjesės „nuotaikas“? Tu pats esi gana melancholiškas žmogus, o pjesėje melancholija – svarbiausia. Ar jauti šį artumą?

Viskas, ką suminėjai, ir yra tai, kas man humore patinka. Tiksliau, man patinka humoras, kuris kyla iš nevilties, bet dėl poezijos jis netampa ciniškas ar vulgarus. O tada mus aplanko melancholija, bet melancholija šiuo atveju yra pozityvi. Visos šios sielos  būsenos neprieštarauja viena kitai, o atvirkščiai – kūrybą ir emocijas veikia teigiamai. Labai laukiu to laiko, kada galėsiu pamatyti mūsų „Lilijomą“ scenoje.

 

- Pagal „Lilijomo“ siužetą sukurti keli kino filmai, garsus miuziklas „Karuselė“ (1945), Hamburgo „Thalia“ teatre šią pjesę pastatė žinomas viduriniosios kartos vokiečių režisierius Michaelis Thalheimeris (2000), o 2011-ųjų gruodį Hamburgo baleto trupė parodė baleto „Lilijomas“ premjerą – pagal Michelio Legrand‘o muziką jį sukūrė vienas garsiausių nūdienos choreografų Johnas Neumeieris. Ar remiesi savo pirmtakų atradimais, sprendimais, ar ieškai ikonografinės medžiagos? Ar Tau pakanka kūrinio ir susitikimo su režisieriumi?

Mūsų pirmo susitikimo nubrėžtos gairės netenkino nei manęs, nei režisieriaus. Vėliau sprendimą priėmė L. Bagossy. Galbūt pirminis neproduktyvusis etapas paskatino mus artimiau supažinti, nes vėliau viskas vystėsi daug sparčiau. Manau, tai bus savarankiškas originalus „Lilijomo“ pastatymas. Režisierius puikiai žino europinių „Lilijomo“ pastatymų kontekstą, bet mes einam savarankišku keliu.

 

- Nors realus darbas net neprasidėjęs, iš dailininko reikalaujama pateikti ne tik eskizus, bet ir brėžinius, ypač jei spektaklis sudėtingas. Į ką paprastai remiesi?

Kai esminė kryptis aiški, visos detalės tėra techninis reikalas. Žinoma, visada privalau derinti savo brėžinius su režisieriumi, teatro pastatymų skyriumi ir su gamintojais. Iš esmės šiame etape svarbiausia suprasti, kas yra įmanoma, o kas ne. Toje apibrėžtoje erdvėje tenka pačiam priimti sprendimus, kurie vėliau arba pasiteisina, arba ne.  

 

- Ar niekad nesinori „sulaužyti“ Nacionalinio dramos teatro erdvės? Ar ši scenos „dėžutė“ dydžiu tinka Tavo vizijoms?

Būsiu nuobodus: nenoriu nieko laužyti. Esu išgyvenęs sunkiai nusakomas scenos dydžio reliatyvumo būsenas, kai ta pati scena tampa nežmoniškai didelė, o kartais atrodo, kad čia niekam neužtenka vietos. Ir taip atsitinka ne vien LNDT erdvėje. Galvoju, jog taip atsitinka dėl dviejų priežasčių. Viena jų – yra subjektyvus požiūris į tikslą, kai būdamas toje konkrečioje erdvėje bandai sutalpinti savo fantazijos sukurtas erdves, ir tai niekaip nedera su esama erdve. Kita priežastis objektyvi: kai supranti, jog scenos erdvė ir žiūrovų salė turi tam tikrą specifinį sukonstruotą santykį, kurį labai sudėtinga pakeisti, nes tame santykyje jau būna užkoduota, kaip spektaklis bendraus su žiūrovu: intymiai, agresyviai, patetiškai, su pagarba ar su panieka... Manau, jog LNDT erdvė buvo sukurta tuo metu, kai Lietuvos kultūroje klestėjo formos kultas. Kai kūrėjai šioje scenoje demonstruodavo didingus dalykus, viskas atrodė didingai. Drama buvo scenoje ir neprivalėjo būti arčiau.

 

- Pats esi režisavęs kelis spektaklius. Ką galvoji apie „dailininko teatrą“? Gal netolimoje ateityje vėl ką nors planuoji pastatyti? 

Esu režisavęs „Katiną Temzėje“ ir „Bestija žydrom akim“ pagal Anetos Anros pjeses, kur kartu buvau ir spektaklių scenografas. Tuomet, režisuodamas, negalvojau, jog kuriu dailininko teatrą. Daug svarbiau man buvo surasti sprendimą, kaip perteikti pjesės turinį. Dailininko teatras man įdomus, nes jame gali ir nebūti teksto, kuris dažnai tėra veiksmo pančiai. Gal būt tai susiję apskritai su tam tikra žodžio tikrumo devalvacija? Gal šis laikmetis išugdė mumyse kažkokį ypatingą galvojimo, mąstymo būdą vaizdais?

 

- Kaip Tau pavyksta atsikratyti neseniai statytų spektaklių įtakos, kuriant naujus darbus?

Aš juos „išpaišau“. Naudoju tokį automatinio piešimo metodą, kurio metu piešiu viską, kas šauna į galvą. Žinoma, tada pradeda lįsti visokie buvę sumanymai, jie man pasidaro kažkokie akivaizdžiai netinkami ir palieka mane ramybėje. Manau, jog reikalingas tam tikras laiko tarpas, kurio metu susiformuoja nauja kokybė, tiesiog reikia įsisąmoninti naujos situacijos sąlygas, ir tada prasideda kitas darbas. Nemėgstu žiūrėti savo sukurtų spektaklių, nesvarbu, vykę jie ar ne, nes tai mane gramzdina į vidines diskusijas, kurios realiai nieko nebegali pakeisti. Gal todėl taip greitai pavyksta užmiršti, ką esu jau padaręs – bent jau emocionaliai.

 

- Kuri ne tik scenografiją, bet ir filmus, tapai, dėstai Dailės akademijoje. Kaip Tau pavyksta pailsėti?

Pailsėti nėra taip paprasta. Bet daug svarbiau yra susitelkti ties darbais, kurie iš tikrųjų yra svarbūs.

 

Ačiū už pokalbį.

„Geležinio žmogaus“ fantazijos teatre // Daiva Šabasevičienė, „Lietuvos žinios“, 2013-01-22

„Geležinio žmogaus“ fantazijos teatre

Daiva Šabasevičienė, „Lietuvos žinios“, 2013-01-22


Režisierius Laszlo Bagossy. Asmeninio arch. nuotrauka

 

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyksta intensyvios spektaklio „Lilijomas" repeticijos. Šią XX amžiaus pirmos pusės žinomo Vengrijos rašytojo, žurnalisto ir dramaturgo Ferenco Molnaro (1878-1952) pjesę stato vienas garsiausių vidurinės kartos Vengrijos režisierių Laszlo Bagossy.

L.Bagossy (gim. 1967 m.), sukūręs apie trisdešimt spektaklių įvairiuose Vengrijos teatruose, taip pat Vienoje ir Štutgarte, 2011-aisiais pelnė vengrų kritikų Geriausio režisieriaus apdovanojimą. Jis taip pat rašo pjeses, kurias pats režisuoja.

Vilniuje statomą „Lilijomą" iš vengrų kalbos išvertė Vitas Agurkis. Spektaklio scenovaizdį kuria Gintaras Makarevičius, kostiumus - Dovilė Gudačiauskaitė, muziką - Gintaras Sodeika. Vaidina: Dainius Gavenonis, Miglė Polikevičiūtė, Toma Vaškevičiūtė, Nelė Savičenko, Marius Repšys, Saulius Balandis, Arvydas Dapšys, Algirdas Gradauskas, Vaiva Mainelytė, Adelė Teresiūtė. Premjera - vasario 28 dieną.

Režisierius L.Bagossy maloniai sutiko pasidalyti mintimis apie būsimą spektaklį su LŽ skaitytojais.

 

- Lietuvoje vengrų kultūra nėra gerai žinoma. Tai patvirtina faktas, kad beveik neturime profesionalių šios kalbos vertėjų. Todėl jūsų sutikimas statyti vengrų klasiko kūrinį Nacionaliniame dramos teatre yra svarbus kultūrinis įvykis. Kas paskatino jus atvykti į mūsų šalį, į šį teatrą?

- Labai svarbu, kad mažos tautos pažintų viena kitą. Dažniausiai jos gręžiasi į dideles kultūras. Tačiau mažos tautos kartais kitaip mato pasaulį. Lietuvos ir Vengrijos istorijos turi nemažai panašumų. Mes turbūt galime neblogai suprasti vieni kitus. Todėl nė nepajutau, kad būčiau atvažiavęs į kažin kokį tolimą kraštą. Be to, Lietuva teatro požiūriu gerai žinoma šalis. Oskaras Koršunovas, Eimuntas Nekrošius - dideli vardai, jie išgarsino Lietuvos teatrą daugelyje pasaulio valstybių. Šie režisieriai buvo atvykę ir pas mus, į Vengriją. Taigi atvažiavau ne į pasaulio kraštą, o į tokį miestą, kuris svarbus Europos teatro požiūriu.

Koks aš esu režisierius Europos teatro mastu, tikrai negalėčiau pasakyti. Daug kartų teko dirbti užsienyje, bet labiau mane pažįsta Vengrijos žiūrovai. Manau, esu toks režisierius, kurio paskutinis geras spektaklis jau buvo. Išvažiavus režisuoti į kitą kraštą visada yra daug rizikos: teatro metodai, komunikacija... Iš tikrųjų labai daug priklauso nuo to, ar pasiseka užmegzti gerus kontaktus. Dabar dirbame su tekstu, stengiamės rasti geriausią prasmės variantą. Svarbu, kad tekstas būtų gerai suprantamas lietuvių žiūrovui. Per tolesnes repeticijas paaiškės, kokiu būdu bus patogiausia dirbti su aktoriais. Turiu anglų-lietuvių vertėją. Man svarbu susivokti, kurioje teksto vietoje yra lietuvių aktorius. Tai nelengva. Man reikia mintinai mokėti visą pjesę, kad galėčiau lengvai sekti mintį.

 

Egoistinis pasirinkimas

- Kodėl pasirinkote būtent šį autorių?

- Vengrijoje F.Molnaras labai populiarus, daug vaidintas ir užsienyje. Dar niekada nesu jo režisavęs. Egoistiškai pasirinkau šį autorių. Mėgstu dirbti su tokia medžiaga, kuri mane įkvepia ir yra man labai svarbi. Nuobodu daryti tai, ką jau sykį esu daręs. Mačiau daug „Lilijomo" pastatymų, bet pats su šia medžiaga dar nebuvau dirbęs. Man tai svarbu. Be to, statyti vengrų autorių - puikus dalykas, nes galiu atvežti ir perteikti ką nors iš vengrų kultūros.

- Kuo ypatinga ir jums svarbi statoma pjesė?

- Pirmiausia, tai dramaturgiškai labai gerai parašytas tekstas. Suprantamas visiems. Jo ir fabulą lengva papasakoti. Šioje pjesėje yra gerų vaidmenų, dramaturgijos požiūriu joje labai daug jaudinamų dalykų. Užmiesčio valkatėlė, kuris dirba karuselių parko balaganininku, susipažįsta su tarnaite, praranda darbo vietą ir mėgina užsidirbti gyvenimui plėšikaudamas. Kai žmogeliui nepasiseka, jis nusižudo, kad pabėgtų nuo kalėjimo, palieka nėščią žmoną, pakliūva į kitą pasaulį... Pasirodo, tame kitame pasaulyje viskas veikia beveik taip pat kaip žemėje: ta pati hierarchija, ta pati biurokratija... Pats Lilijomas įdomus tuo, kad yra užsispyręs, atkaklus ir niekaip nenori paklusti galiojančiai tvarkai. Perėjęs skaistyklą jis vienai dienai grįžta į žemę. Susitinka su beveik jau užaugusia dukra, tačiau susibara su ja, sukerta mergaitei per ranką. Ši, žinoma, tėvo neatpažįsta, bet pajunta, kad smūgis - visai neskaudus. Ir tas rankos prisilietimas lieka tarsi koks burtas.

Šiaip ar taip, į Lilijomą panašių žmonių turi būti daug. Čia pasakojama ne apie vyro ir moters meilę, bet apskritai apie meilę. Kalbama apie visuomenę, kuri kartais veikia tiesiog beširdiškai. Kiek mažai esama užuojautos, supratimo, empatijos vargšams žmonėms. Man regis, tai amžina problema. Dėl tokių dalykų ši daugiau kaip prieš šimtą metų parašyta pjesė ir statoma. Manau, šitokie siužetai gyvena ir gyvens ištisus amžius, nes jie įstengia įrodyti, kad pasaulis iš tikrųjų niekada nesikeičia. Tai išmintinga melancholija, graudulys, gyvenimas be iliuzijų.

Be to, F.Molnaro fantastiškas humoras. O šį derinį, kai susiduria humoras ir beviltiškumas, visada labai mėgau.

 

Prisitaiko prie pjesių

- Iš to, ką pasakėte ir kokias pjeses esate statęs (Henriko Ibseno „Norą", Thomo Bernhardo „Įpročio jėgą", Wolfgango Amadeuso Mozarto operą „Don Žuanas", Friedricho Durrenmatto „Karalių Joną", „Top Dogs" ir kt.), galima spręsti, kad jums yra svarbiausias poetinis-filosofinis režisūros pradas. Ką pats manote apie režisūrą?

- Kaip režisierius savo stiliaus neturiu. Bandau daryti tai, ko reikalauja pjesė. Mėginu suvokti, kaip ji veikia, kokius reikalavimus kelia scenai, ir pagal tai kuriu spektaklį. Prisitaikau prie pjesių. Dažnu atveju - ne tik prie pjesių, bet prie konsteliacijos, kuri pakliūva į mano rankas: aktorių, dailininkų ir kitko. Nesu režisūrinio teatro šalininkas. Pažįstu tokio teatro režisierių, pasiekusių fantastiškų laimėjimų. Jų spektakliai palieka gražių įspūdžių, jie labai talentingi žmonės. Tokių yra ir Vengrijoje. Gerbiu juos. O save įsivaizduoju kaip darbo skirstytoją. Nemąstau apie savo ego, dirbdamas atsižvelgiu į kitus žmones ir jų norus.

Pavyzdžiui, niekada nenaudoju vaizdo medžiagos. Bet štai dabar, kai dirbu su dailininku G.Makarevičiumi, žinau ir matau, kad jis tai mėgsta ir yra labai labai gerai įvaldęs šią meno formą. Todėl neketinu dailininko versti, kad darytų ką nors kita, kas jam svetima ir tolima stiliaus požiūriu. Mėginu drauge su juo mąstyti ir panaudoti tai, ką turi geriausio.

Man taip pat labai svarbūs aktorių jausmai, nuomonė. Mėgstu, kai jie būna aktyvūs, iniciatyvūs. Jaučiuosi laimingas, kai pavyksta iškelti gerus klausimus, bet tai nereiškia, kad pats turiu ieškoti geriausių atsakymų. Man tik reikia išrinkti, kieno atsakymas geriausias. Kartais ir pats galiu jį pasakyti. Tačiau dažnai atsakymą atranda bendrakūrėjai. Man svarbu, kad spektaklis būtų laikomas bendru darbu, ne vien mano sumanymo įgyvendinimu.

- Iš repeticijų, kurios jau vyko, akivaizdu, jog turite gana stiprią spektaklio koncepciją.

- Man labai svarbu, kad ši vaidyba turėtų rėmus ir žaidimo taisykles. Be to, neprojektuoju sėdėdamas prie rašomojo stalo. Kaip suvaidinti vieną ar kitą sceną, reikia mąstyti per repeticijas. Jų metu netampu profesoriumi, mokančiu aktorius savo įsivaizduojamų, kadaise suplanuotų dalykų, ypač tada, kai pats nežinau, kaip tam tikrose vietose derėtų veikti. Tuomet labai svarbi aktorių nuomonė. Man reikia prie to prisitaikyti. Manau, repetuojant dar daug kas išryškės.

 

Užgrūdino triatlonas

- Vengrijoje esate vadinamas „geležiniu žmogumi". Kodėl?

- Mano hobis - triatlonas. Tie, kurie įveikia tris jo rungtis, vadinami „geležiniais žmonėmis". Taip, esu įveikęs triatloną, esu „geležinis žmogus", bet tik sporto srityje. Tai reiškia ištvermę. Tokie žmonės ilgai nepraranda energijos. Reikia 4 kilometrus plaukti, 180 kilometrų minti dviračiu, o paskui bėgti maratoną. Ir visa tai privalai padaryti be sustojimo. Triatlonas trunka penkiolika valandų. Bet ši sporto šaka - mano hobis. Nevartoju alkoholio, jėgų man suteikia sportas, relaksacija ir meditacija. Todėl ir esu „geležinis žmogus".

- Dėl to galite ir pjeses rašyti ("Fėja, kuri galėjo matyti tamsoje", „E-pokalbis", „Avataras")?

- Taip, čia viskas susiję. Prieš pradėdamas režisuoti buvau poetas, kritikas. Ketinau tapti rašytoju, bet tada priėmė į Teatro akademiją. Kai atsisukau į teatrą, buvau baigęs ir literatūrą. Tuomet reikėjo labai daug ką daryti: pridėti ką nors, perrašyti, versti... Taip susiklostė, kad kelias pjeses pats ir parašiau. Man tai buvo natūralus dalykas, nes praktikos jau turėjau. Literatūros pojūtį - irgi. Dėl to man dabar liūdna, kad nemoku lietuvių kalbos. Statydamas spektaklius jaučiu nepaprastai stiprų ryšį su tekstu. Vengrų aktoriams galiu pasiūlyti daug verbalinių žodžių idėjų, ko neįmanoma padaryti dirbant per vertėją.

Bendrauti vengrų kalba padėjo V. Agurkis.

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2015 m. balandžio 26 d. 13:39 / Lina

Taip, Birute, kiekvienas izvelgia tai, kas aktualu jam paciam :) man taip pat kiek prailgo, bet buvo idomu stebeti istorija. Dekoju

2015 m. balandžio 25 d. 23:17 / Birutė

Labai nuvylė spektaklis. Pagrindinis veikėjas - girtuoklis, kuris dar ir žmoną muša, o ši galiausiai pateisindama visus jo poelgius sako: "būna, kad neskauda kai muša [mylymas žmogus]". Tas ir norėta pasakyti šiuo spektakliiu, kad mylymam žmogui atleisi, net kai muša? Be galo ištęstas, jokio veiksmo, dialogai skurdūs. Labai prailgo sėdėti teatro salėje ir pagailo veltui iššvaistytų trijų valandų. Nerekomenduoju eiti!

2015 m. vasario 22 d. 17:56 / Daiva

Puiki vaidyba, bet labai prasta režisūra. Ir scenografija neįdomi. Tad iš puikios pjesės padarytas visiškai buitinis, spektakliukas. Buvo nuobodu žiūrėti, kankinamai prailgo.

daugiau