Justinas Marcinkevičius. KATEDRA

  • Spektaklis

    Justinas Marcinkevičius. KATEDRA

  • Režisierius

    Oskaras KORŠUNOVAS

  • Trukmė

    3 val. (dvi dalys)

  • Salė

    Didžioji salė

  • Premjeros data

    2012 m. lapkričio 29 d.

  • Pirkti bilietą

Apie

Režisierius Oskaras Koršunovas: „Marcinkevičius per istorinę praeitį tiksliai įvardijo savo laiką. Deja, jo įžvalgos šiandien mums vėl skausmingai aktualios. Lauryno Gucevičiaus laikais Katedra buvo sugriauta, Marcinkevičiaus laiku ji buvo atimta, o dabar ji tiesiog užmiršta. Tokia, kokią ją įsivaizdavo Gucevičius ir Marcinkevičius. Neoklacisistinė Katedra, teigianti švietimo, demokratijos, tvirtos respublikos idėjas. Katedra, sukurta žmogui, anot Lauryno. Jungianti ir telkianti žmones ne tik kaip tikėjimo, bet ir kaip kultūros simbolis. Tačiau per Katedros įvaizdį ir jo praradimą matome, kaip kartojasi mūsų istorijos ratas. Atsimenu, kai Sąjūdis sugrąžino Katedros idėją. Tada buvo daug tikėjimo Tėvynės ateitimi. Dabar matome daug nusivylimo. Mes esame Europoje, tačiau tampam tamsūs, provincialūs, nepatenkinti ir be ambicijų. Šiandieninė Lietuva panašėja į kraštą, į kurį Marcinkevičiaus pjesėje sugrįžta Laurynas. Tačiau suvokdami istorijos rato neišvengiamumą šiandien vėl ryžtamės atmerkti akis ir pamatyti Katedros viziją kaip kometą, kurią anuomet išvydo Laurynas.  

Man įdomiausias – kuriantis žmogus. Kūryba yra dieviškoji ir kartu demoniškoji žmogaus savybė. Per ją žmogus įprasmina savo būtį. Bent jau aš asmeniškai per kūrybą įprasminu savo būtį. Todėl man tai – viena svarbiausių temų. Kurdamas esi gyvas ir imlus pasauliui, bet ir degini save. Talentas yra ne tik dovana, bet ir kryžius. Per šią temą šiandien atrandu ir Justiną Marcinkevičių – jo Laurynas savo talentą neša kaip kryžių.

Neįmanoma kurti be tikėjimo. Tikėjimas yra tavo raumuo ir kūrybinė jėga. Tačiau tai sudėtingas klausimas. Kurdamas gali atsidurti ant pamišimo ribos. Bet po kūrybinio pakilimo momentų ateina metas, kai patiri nekūrybinį išgyvenimą, savotišką abstinenciją. Patyręs kūrybinio tikėjimo išgyvenimus, neišvengiamai susiduri su kankinančiomis abejonėmis.”

Justinas Marcinkevičius: „Katedra” – trečioji mano draminės trilogijos dalis. Dramoje mane domina menininko, kūrėjo tema, socialinis ir moralinis šios temos turinys. Liaudies drama tampa ir menininko drama. Jį supančioje tragiškoje tamsoje, tarp klaidų, skausmo ir kančių, jam vis labiau ima ryškėti Tėvynės idealas – ta pagrindinė Kolona, ant kurios kiekvienas žmogus turi statyti savo KATEDRĄ. Tėvynė jo supratimu – tai gėrio, grožio ir teisingumo visuma, etinių ir estetinių idealų viršūnė, tai KATEDRA, kurios aukšti taurūs skliautai suteiks prieglobstį ir atgaivins bet kokį darbą, bet kokią kūrybą. Tai menininko iškentėtas, bet, deja, maksimalistinis idealas, kurį pamina tikrovė – aplinkui viešpataujantis melas, klasta, gobšumas, prievarta ir engimas... Bendromis pastangomis suteikime šios dramos pagrindiniam simboliui – KATEDRAI – šiuolaikinį turinį: humanizmą, taiką, tiesos ir draugystės, gėrio ir grožio idealus.”

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Scenografas — Vytautas NARBUTAS
  • Kompozitorius — Antanas JASENKA
  • Kostiumų dailininkė — Sandra STRAUKAITĖ
  • Videoprojekcijų autorius — Rimas SAKALAUSKAS
  • Šviesos dailininkas — Eugenijus SABALIAUSKAS
  • Judesį kūrė — Vesta GRABŠTAITĖ
  • Režisieriaus asistentė — Regina GARUOLYTĖ-ZIKARIENĖ
  • Muziką atliko — Petras VYŠNIAUSKAS (saxo), choir BREVIS, Symphony orchestra, electronic music - Antanas JASENKA

Aktoriai

Recenzijos

Jei turi Dievo dovaną, turi ir problemą // Aira Tumėnaitė, Teatrai.lt, 2014-11-18

Jei turi Dievo dovaną, turi ir problemą

Aira Tumėnaitė, Teatrai.lt, 2014-11-18

Oskaras Koršunovas pastatė draminį spektaklį ,,Katedra” pagal Justino Marcinkevičiaus paskutiniąją trilogijos dalį. Žodį “drama” šis pastatymas išpildo visu šimtu procentu. Kūrinys sudėtingas, slegiantis, sunkus. Toks kurio tikrai nepavadinsi lengva pramoga.

Scenoje kuriamas niūraus, tamsaus, ūkanoto, purvino Vilniaus vaizdas. Miesto, kuriame rodos nėra nieko tyro – geidulių nevaldantys kunigai, tikėjimą praradusios vienuolės, girtuokliai, idealais nebetikintys jauni žmonės ir lengvo elgesio merginos. Puolę žmogystos, kurie netekę katedros – neteko tikėjimo, o netekę tikėjimo - neteko ir savęs. Kad vėl būtų atgaivintas tikėjimas – reikalinga Katedra.

Pagrindinė spektaklyje vystoma tema – kuriantis žmogus ir jo kančia. Ne kartą reginio metu akcentuojama, kad talentas tai ne tik dovana, bet ir našta. Sunkus kryžius, kurį tenka nešti dėl galimybės save įprasminti. Menininkas norėdamas statyti, deja, turi kažką ir griauti. Šiuo atveju, savo idealus, santykius, socialinį gyvenimą, asmenines nuostatas. Tuomet gyvenimas ir kūryba tampa chaotiška, atsidūrusi zenite, ji visa jėga krenta žemyn. Visuomet nepalaužiamai tikėjęs, jis pradeda abejoti. Viena akimirką jis kūrybinėje ekstazėje, kitą – visiškai apimtas apatijos. Ir šedevras, kurį jis taip garbino, tampa jo paties slegiančių paminklu ir neapykantos objektu.

Svarbi ir socialinio gyvenimo tema – būdamas sėkmingas, jis turi susitaikyti su mintimi, jog draugai atsuka nugarą, žmonės ima šnabždėtis ir šmeižti jo talentą. Paguodos belieka ieškotis tik seno girtuoklio kompanijoje. Be to, jau ir taip sunkią talento naštą papildo ir visuomenės lūkesčiai bei spaudimas. Katedros kūrėjas turi įprasminti ne tik vyskupo ir savo ambicijas, tačiau ir visos liaudies. Katedra turi tapti kiekvieno namais, vienybės simboliu, pamatais, ant kurių kiekvienas katalikas galėtų statyti savo katedrą. Didžiausias paradoksas tas, jog Dievo namai gimę iš gobšumo, tuštybės, melo ir intrigų, įprasmina  grožį, tiesą ir tikėjimą…

Keliamas filosofinis klausimas, į kurį atsakymo nėra – vis dėlto kūrėjas yra laisvasis ar vergas? Kiekvienas menininkas priklauso nuo kažkieno kito malonės, leidžiančios realizuoti savo kūrybą. Draugams, kurie prikaišiojo Laurynui dėl pataikavimo vyskupo įgeidžiams, jaunasis architektas taip pat primena, jog jie lygiai tokie patys pakalikai. Tik darbų vykdytojai, priklausantys aukštesniam, galingesniam ponui. Vis dėlto, draugų pakurstyta mintis apie tai, jog jis tik marionetė vyskupijos rankose, uždega maišto žiežirbą Lauryno galvoje, kuri netrunka įsiliepsnoti.

Įdomiai pateikiamas santykis tarp kūrėjo, kuris tarnavo bažnyčiai (tapo tuo, kuo yra tik bažnyčios dėka) ir asmeninių interesų. Įsižiebia konfliktas. Laurynas įtūžta sužinojęs, kad jo mylima mergina nusprendė tarnauti Dievui.  Lyg ir suprasdamas savo egoizmą ir tai, kad jis privalo atiduoti merginą į Dievo rankas,  išsižadėti savo meilės jam vis dėlto sunku. Tūžmingo vyskupo pamokslo scena buvo tokia įspūdinga, jog privertė ilgam sulaikyti kvėpavimą. Monologas buvo pasakytas su tokiu įsijautimu ir ekspresija, kad norėjosi pačiai šokti nuo kėdės ir keliais eiti aplink teatrą. Galiausiai, vėl pasitvirtina faktas, kad ir su kuo tektų kovoti, sunkiausia kova yra su pačiu savimi. Tai puikiai įprasmina šią kovą pralaimėję vyskupo ir Lauryno draugo Povilo personažai.

Sekantiems O. Koršunovo kūrybą, scenografija gali pasirodyti kažkur matyta. Iš atminties iškyla atsikartojantys ,,Išvarymo”, ,,Vasarvydžio nakties sapno” ir kitų spektaklių fragmentai. Nepaisant to, dekoracijos čia suspindi naujai – groteskiškos kabančios grandinės sėkmingai išpildo tiek kartuvių, tiek stipraus lietaus iliuziją. Gražiai žaidžiama su apšvietimu, puikiai padedančiu atskleisti kuriamą nuotaiką. Scenos pažiba tampa iš grandinių pastatyta kolona, prie kurios prisiliečia daugiau ar mažiau visi veikėjai.

Itin didelius pagyrimus norisi skirti kostiumų kūrėjai, kuri originaliai ir skoningai gebėjo perpinti šiuolaikinį stilių su pjesės laikmetį atspindinčiomis mados tendencijomis. Rūbai kalba apie visai kitus laikus, tačiau neabejoju, jog daugelis ir šiomis dienomis juos visai norėtų turėti savo spintoje.

Spektaklį tikrai verta pamatyti. Sudėtingų dialogų gausa, širdį draskanti drama (galbūt vietomis kiek perspausta), šaižūs garsai, sunki scenografija bei muzika, šį spektaklį paverčia labiau slegiančiu, nei išlaisvinančiu kūriniu. Bet kartais to žmogui ir reikia. ,,Katedra” turi nusėsti ir susigulėti. Tikėtina, kad galite išeiti iš spektaklio nusivylę ar suirzę, tačiau grįžtant mintimis į salę, pradės darytis aiškiau, ką kūriniu norėjo pasakyti režisierius ir apie kokią, kiekvieno savyje statomą katedrą, jis kalbėjo. Ir lyg būtų viskas minučių tikslumu suplanuota, užvėrus teatro duris ir išėjus į tamsią gatvę, mane pasitinka didingi Vilniaus katedros varpai...

Rekomenduojama: ypatingai tiems, kurie turi platesnį kontekstą apie pjesės laikmečio įvykius.

Nerekomenduojama: tiems, kurie tikisi neįpareigojančios ir lengvos pramogos.

Aira Tumėnaitė / Teatrai.lt

 

J.M. Katedra O.K. // Konstantinas Borkovskis, „Menų faktūra“, 2012-12-17

J.M. Katedra O.K.

Konstantinas Borkovskis, „Menų faktūra“, 2012-12-17

 

Įpusėjus teatriniam sezonui turime ir svarbiausią sezono įvykį. Jau nuo rugpjūčio prie Nacionalinio dramos teatro Vilniuje durų kabančios afišos skelbė, kad baigiantis metams čia išvysime Justino Marcinkevičiaus poetinę dramą „Katedra", pastatytą režisieriaus Oskaro Koršunovo. Tuomet iš nuostabos užgniaužė kvapą, bet tuo vienkartiniu užgniaužimu žinios poveikis teatro meno gerbėjo organizmui tąsyk ir apsiribojo. Pats spektaklis, kurio premjera suvaidinta lapkritį, žadino visai kitokias mintis.

Pirmiausia dauguma recenzentų, pamatę spektaklį, lengviau atsiduso (čia tenka su jais beveik sutikti). Jokio išsityčiojimo iš klasikinio teksto, jokio „palaikų niekinimo" ar kitų šventvagystės apraiškų (kurių atseit buvo galima tikėtis iš O.Koršunovo) čia nėra. Visi su palengvėjimu konstatavo, kad šįsyk garsusis mūsų scenos „maištininkas, šokiruotojas, keikūnas, chuliganas ir skandalistas" (kiekvienu šių epitetų bent sykį jį yra apdovanoję mūsų teatro kritikos autoritetai) O.Koršunovas išsižadėjo savo „ydingų manierų" ir pastatė „Katedrą" „taip, kaip ji parašyta".

Atrodo, visi darniai apsidžiaugė, jog pagaliau mūsų teatro enfant terrible subrendo, apsiramino, surimtėjo ir (to niekas garsiai nesako, bet galima įskaityti tarp eilučių) pagaliau tapo tuo, kuo anksčiau ar vėliau atseit privalėjo tapti, - režisieriumi konformistu! Kaip teatralas, nuo pat pradžių įdėmiai stebintis O.Koršunovo kūrybą, autoritetingai reiškiu savo didžią nuostabą, kaip įmanoma sugebėti taip visiškai nepažinoti ir nesuprasti O. Koršunovo ir nesuvokti jo kūrybos, kad rastųsi tokie teiginiai?

Kad įsitikintum tokios nuostabos prasmingumu, pakanka prisiminti 20 metų senumo įvykius, kai tos pačios, tuomet Akademinės, rampos šviesoje pasirodė O.Koršunovo spektaklis Sigito Parulskio „P. S. byla OK". Šių žodžių autorius buvo liudytojas, kaip po to Teatro sąjungoje susirinkusi kritikos autoritetų „konklava" varė į kampą Akademinio dramos teatro vadą Rimą Tuminą už tai, kad šis leido jo vadovaujamame teatre pasirodyti tokiam pasibaisėtinam, šokiruojančiam ir šventvagiškam spektakliui. (R. Tumino garbei liudiju, kad tuomet jis gynė jauną režisierių). Iš viso to darnaus vyresnės kartos teatrologų inkvizicijos choro išsiskyrė vienintelis balsas, ir jis priklausė Danai Rutkutei. Jos tuomet ištarti žodžiai apie spektaklį „P. S. byla OK" kaip apie vieną gražiausių to laikotarpio mūsų teatro reiškinių jau tapo chrestomatiniais.

Ir štai po 20 metų vėl matome stipriai dešimtmečių nugairintą, bet tokią pat fantastišką D. Rutkutę per J. Marcinkevičiaus „Katedros", kurią pastatė O. Koršunovas, premjerą (ir šįsyk, kiek teko skaityti, vėl sulaukta jos pritarimo). Ar tuomet, prieš du dešimtmečius, kas nors galėjo įtarti, kad taip susiklostys įvykiai? Tikrai ne. Bet kas užgins padaryti prielaidą, kad būtent tų kelių geranoriškų tąsyk kritikės ištartų žodžių pakako, kad įvyktų būtent tai -O. Koršunovo triumfas pagrindinėje visos Lietuvos dramos teatro scenoje?

Čia pabrėžtinai sąmoningai vartojamas žodis „triumfas", o ne „revanšas". Revanšistinė retorika nepriimtina, kai kalbama apie dviejų dešimčių metų ir kelių dešimčių spektaklių įvairiose scenose, platumose, įvairiuose teatruose ir žanruose, patirtį. Apie ištisą nugyventą kūrybinį likimą. Jeigu ne ta, prieš 20 metų spektaklį „P. S. bylą OK" pasmerkusi „fariziejų konklava", kaip tuomet būtų susiklostęs režisieriaus O. Koršunovo likimas?

Šito mes niekada nesužinosime. Galima netgi teigti, kad jis būtų apskritai nesusiklostęs, ir toji trauma, kurią tuomet patyrė pradedantysis režisierius O. Koršunovas, buvo jam tik į naudą. Bet nepaisydamas gyvuojančios kitokios nuomonės, manyčiau, kad teatrinė „diedovščina" (žr. sovietinės kariuomenės žargono žodynėlį) mūsų teatre jaunam talentui subręsti ir sustiprėti nėra nei privaloma, nei pakankama sąlyga. Turime ir visai priešingų pavyzdžių - antai Eimuntas Nekrošius, kurį savajame Jaunimo teatre jo šeimininkė Dalia Tamulevičiūtė, užuot ujusi ir terorizavusi, visaip puoselėjo ir rėmė. Ir ką dabar turime? Gal genijų?

Mes, lietuviai, labai šykštime žodžio „genijus" saviems talentingiausiems amžininkams (ko jiems nešykšti užsieniečiai). Užtat mes kažkodėl garbiname tuos, kurie palieka mūsų pasaulį. O. Koršunovas ir šioje plotmėje savąja „Katedra" sukūrė ypatingą gairę mūsų kultūros istorijoje. Mat ligi šiol turėjome „gyvą klasiką" Justiną Marcinkevičių ir jo draminę trilogiją: „Mindaugas", „Katedra", „Mažvydas". Kad jis klasikas, visiems buvo aišku jau labai seniai, bet to tautiško savęs ir viso, kas sava, menkinimo instinkto vedami visuomet jo vardą rašėme trumpindami - „Just." - taip pabrėždami, kad mūsų kelių kuklių (pasaulinės kultūros kontekste) teatriukų apyvartoje retkarčiais šmėsčioja dar vienas dramaturgas Marcinkevičius su ta pačia vardo santrumpa - „J." Ir kad atseit nebūtų maišaties, ir kad visi matytų, jog pas mus visi lygūs - ir talentingi gyvi klasikai, ir tie, kam Dangus talento tik šykščiai pabarstė - va, tokią proletarinę lygiavą talentų plotmėje deklaravo tas ritualinis trumpinys „Just." (o kodėl buvo vartojamas trumpinys „Just.", o ne „Juoz.", irgi aišku: proletarinė lygiava visuomet pirmiausia menkina tuos, kurie turi daugiau).

Bet dabar sulaukėme laikų, kai turime nebe „gyvą klasiką Just. Marcinkevičių", o tiesiog lietuvių literatūros ir dramaturgijos klasiką J. Marcinkevičių. Peržengta labai svarbi riba mūsų kultūros istorinėje sąmonėje - tokia pati, kokią kadaise peržengė britų tauta, suvokusi, kad turi klasiką Williamą Shakespeare´ą, prancūzų -Moliere´ą, rusų - Antoną Čechovą, ir t.t. Ir to mūsų kultūrinės sąmonės lūžio įgyvendintojas yra O. Koršunovas su savuoju J. Marcinkevičiaus „Katedros" pastatymu - garbė jiems abiem ir šlovė!

Paradoksas tas, kad šis faktas, suvoktas plačiosios publikos ar ne, egzistuoja savaime ir viską lemia. O ar daugiau, ar menkiau pavyko pats spektaklis - šiuo atveju lyg ne tiek ir svarbu. Savaime suprantama, labai nesinorėjo, kad iš klasikinio kūrinio būtų pasityčiota, kad iš jo būtų padaryta parodija, bet to ir negalėjo įvykti. Per tuos du dešimtmečius O. Koršunovas tapo visame pasaulyje pripažintu aukščiausio lygio teatro profesionalu, virtuoziškai valdančiu visas šio meno materijas ir subtilybes. Tad jo rezultatas negalėjo būti anachroniškas, jis neišvengiamai turėjo būti organiškas. Kaip ir triumfas.

Kita vertus, ir tos savo „misijos" suvokimo ribose režisierius turėjo pakankamai platų pasirinkimą, kurio visiškai pakako, kad nebūtų priverstas atsižadėti kertinių savo kūrybos principų ir metodo. Todėl niekaip neįmanoma sutikti, kad O. Koršunovas šiame spektaklyje lyg ir atsižadėjo pats savęs. „Katedrą", skirtingai nuo senosios pastatymų patirties, O. Koršunovas pastatė ne kaip minties bei poetinio žodžio dramą, o kaip aistrų ir ritmų melodinę istoriją. Senųjų laikų pakylėtą retorišką romantizmą pakeitė naujasis atakuojantis, provokuojantis, anti-sentimentalus romantizmas. Socialinio teatro skambesys, pasirodo, buvo užkoduotas J. Marcinkevičiaus pjesėje, o O. Koršunovas dėl savojo metodo šį potencialą pavertė realybe.

Vytauto Narbuto dekoracijoje slypi daugybė galimybių, jų pakaktų ir keliems vaidinimams. Galingiausias įvaizdis - žvangančių grandinių „lietus" - spektaklio „P. S. byla OK" dailininko Žilvino Kempino scenografijos „sugeležėjusi" variacija. Kompozitoriaus Antano Jasenkos itin konkreti romantiška spektaklio muzika dominuoja tiek, kad lemia viso reginio žanrą, darydama jį artimą oratorijai. Čia pasireiškia ir O. Koršunovo mokytojo Jono Vaitkaus meistrystės įtaka, kas visam reginiui suteikia papildomo įtaigumo ir svarumo.

Vilniaus Nacionalinio dramos teatro naujausias spektaklis J. Marcinkevičiaus „Katedra" jau tapo svarbiu ir šio teatro, ir visos mūsų kultūros reiškiniu. O ar taps šis spektaklis esminiu etapu O. Koršunovo kūrybinėje biografijoje? Drįsčiau teigti, kad tai jau nėra perdėm svarbu.

 

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė: „Katedrą nešiokimės savo širdyje“ // 2012-11-30

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė: „Katedrą nešiokimės savo širdyje“

2012-11-30

Cituojame prasmingus Jos Ekscelencijos žodžius, išsakytus Prezidentės Facebook anketoje š.m. lapkričio 30-ąją aplankius „Katedrą“:

„Ką tik grįžau iš Nacionalinio dramos teatro, kur žiūrėjau „Katedrą“. Meilė Tėvynei, laisvei ir kūrybai, įprasminta Justino Marcinkevičiaus dramoje, nuostabiai atskleista ir naujame talentingojo režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje. Nepamirškime Katedros. Ne tik gėrėkimės ja, praeidami pro šalį, bet ir visada nešiokimės ją savo širdyse. Tai vienas didžiausių mūsų laisvės, stiprybės ir Lietuvybės simbolių.“

O.Koršunovas, pastatęs „Katedrą“, pademonstravo aukštąjį meną // Snieguolė Dovidavičienė, Alfa.lt, 2012-11-30

O.Koršunovas, pastatęs „Katedrą“, pademonstravo aukštąjį meną

Snieguolė Dovidavičienė, Alfa.lt, 2012-11-30

„Menininkas jaučia, kada jam pavyksta. Kadangi Oskaras po spektaklio šypsojosi, juokavo, visi suprato, kad jis laimingas. Kad jam pavyko pastatyti visiems puikiai žinomą pjesę ir realizuoti savo sumanymą“, – pastebi su garsiausiu jaunosios kartos režisieriumi O. Koršunovu po jo spektaklio „Katedra“ premjeros Nacionaliniame dramos teatre bendravęs Seimo narys, žurnalistas, jaunystėje – teatro kritikas Valdas Vasiliauskas.

Jo žodžiasi tariant, režiseriui pavyko parinkti aktorius, kurie dirbo scenoje kaip ansamblis; nors pjesė nėra pati sceniškiausia, vaidinti ją buvo sunku, bet aktoriai su užduotimi susidorojo. V. Vasiliauskas pastebi, kad O. Koršunovas atsigrežė į lietuvių dramaturgiją ir pademonstravo jai didžiulę pagarbą.

„Maištininkas Oskaras“ pagaliau subrendo?

Norite pasakyti paseno? Ne. Jis atėjo į teatrą subrendęs. Tiesiog smagu buvo matyti, kad jis keičiasi, nesikartoja. Galbūt nurimo?

Pamatyti nurimusio maištininko rinkosi įvairių kartų žmonės...

Manau, kad vakar į Nacionalinį dramos teatrą susirinko tikras tautos elitas – kelių kartų kultūros, meno, politikos, verslo žmonės. Salėje sėdėjo šviesios atminties poeto J. Marcinkevičiaus žmona su dukromis, teatro kritikė Dana Rutkutė, kažkada rašiusi įspūdingas recencijas apie pirmąjį „Katedros“ pastatymą, mačiusi kaip scenoje dirba A. Rosenas. Aktorius Tomas Vaisieta su dukra Ginvile Vaisietaite. Nelengvas dienas išgyvenantis paskirtasis premjeras Algirdas Butkevičius su žmona Janina. Juokavome, kad jis čia atėjo ieškoti būsimo kultūros ministro. Meno mecenatai verslininkai Darius Mockus, Ignas Staškevičius, Audrius Pauža...

Verslininkai ir meno žmonės? Ko tikėjosi vieni ir kiti? Ir kaip buvo nusiteikę?

Manau, kad šitoje situacijoje svarbūs du dalykai. Vienus atvedė prisiminimai apie 1971 metais pastatytą „Katedrą“, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko šviesios atminties aktorius Arnas Rosenas. Nors tas spektaklis buvo kelis atnaujintas, tačiau tokio įspūdžio vėliau nesukėlė. Šį kartą atsitiko skandalingas dalykas dėl vienos paprastos priežasties – susitiko Justinas Marcinkevičius ir Oskaras Koršunovas, o tai jau skandalas. Skandalinga sąjunga, kurios laukė jaunesnės kartos atstovai. Nuostabiausia, kad tabu scenoje nepripažįstantis O. Koršunovas išsaugojo kiekvieną J. Marcinkevičiaus poemos eilutę, nė vienos nesudarkydamas ir parodydamas didžiulė pagarbą autoriui. Spektaklis išėjo polifoniškas, scenoje matėme įvykį.

Kaip ir salėje, taip ir scenoje buvo kelios aktorių kartos – nuo pagrindinio vaidmens atlikėjo, aktoriaus Mariaus Repšio – netikėtai neaukšto, nemonumentalaus artisto, jo kolegos aktoriaus Ainiaus Storpirščio (Lauryno draugas), iki vyresnės kartos aktorių Arūno Sakalausko, Dainiaus Gavenonio, Ramučio Rimeikio, Dariaus Meškausko, Nelės Savičenko. Savo meistriškumu pritrenkė aktorius Saulius Bareikis, vaidinęs aklą smuikininką ir tapęs spektaklio atradimu. Reikia pamatyti, ką jis išdarinėja grodamas smuiku ir pats tapęs scenos instrumentu; iš epizodinio vaidmens jis sukūrė šedevrą. Kartu su juo vaidinę aktroriai grojo kaip gyvas orkestras. Tai – aktorinio meno viršūnė.

Jūs – buvęs teatro kritikas, žurnalistas, dabar - Seimo narys. Ar Jūsų požiūris į meną, teatrą pasikeitė? Galbūt spektaklį žiūrėjote atsakingiau, labiau ėmėte viską į širdį?

Nesvarbu, kas aš esu, bet kai aš atsisėdu į teatro kėdę, pasijuntu meno žmogumi. Neblogai prisimenu šią pjesę. Tai – tarytum pasakojimas apie mūsų dienas: nykstantis Vilnius, ant pažeistų pamatų statoma Katedra – mūsų kultūra. Griūvanti Katedra... Spektaklis – apie jau buvusį mūsų valstybinės griuvimo laikotarpį, tuo pačiu kelintis daug abejonių dėl mūsų valstybės ateities. Ant kokių pamatų ji statoma – ant tiesos, ar ant melo?

Kas nutiko per 20 nepriklausomybės metų? Mūsų valdžios žmonės nustojo domėtis kultūra. Iš naujai susiformavusios Seimo opozicijos mačiau tik Arvydą Vidžiūną su žmona ir dar keletą. Nesistebėkime, kad tų politikų kalba tapo tribūniška, be dvasinių šaknų, nors jie ir iš kultūringų šeimų.

Kokia nuotaika tvyrojo salėje spektaklio metu? Žmonės buvo nuščiuvę, susimąstę, supykę?

Nors spektaklis buvo nelengvas, ilgas, tačiau salėje nesigirdėjo nė menkiausio krebždesio. Žmonės žiūrėjo susikaupę. Spektakliui pasibaigus nugriaudėjo ovacijos.

Ar šį spektaklį verta vežti į užsienyje? Ar užsienio žiūrovai supras, ko tie lietuviai taip sielvartauja?

Supras. Nes O. Koršunovo teatro kalba – universali. Spektaklis labai stiprus meniškai. Parengti puikūs vertimai į anglų, vokiečių, rusų kalbas.

Galite vienu sakiniu nusakyti šitos pjesės, spektaklio esmę?

Kūrėjas ir jo kūrinys yra vientisas, o papasakota istorija daugeliui mūsų taps pretekstu susimąstyti. O. Koršunovas pademonstravo aukštąjį meną, kurį kuria senokai. Sofoklis ir Williamas Shakespearas – nuostabi draugija Justinui Marcinkevičiui.

Katedros griuvėsių tamsoje – asmenybės ir masė // Rūta Oginskaitė, „Lietuvos rytas“, 2012-11-30

Katedros griuvėsių tamsoje - asmenybės ir masė

Rūta Oginskaitė, „Lietuvos rytas“, 2012-11-30

Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“ Nacionaliniame dramos teatre (tuomet Akademiniame) dar 1971 metais pirmąsyk pastatė Henrikas Vancevičius. Praėjusį ketvirtadienį žiūrovai išvydo Oskaro Koršunovo „Katedros“ variantą. Abu šiuos spektaklius matė vyriausios kartos teatro kritikė Dana Rutkutė, sutikusi portalui lrytas.lt palyginti anuometinį ir dabartinį įspūdį.

Stebėjusi H.Vancevičiaus repeticijas ir recenzavusi jo spektaklį, D. Rutkutė suformulavo, kad „Katedra – tai ir poetinis šventovės žmoguje simbolis. Just.Marcinkevičiaus drama – daugiasluoksnė. Trilypis jos konfliktas: menininko su valdžia, kūrėjo su savo kūriniu, visuomenei – Tėvynei gyvenančio žmogaus su žmogumi, sau egzistuojančiu. Tėvynė – pagrindinė kolona sudėtingame žmogau kūrimo, tobulinimo procese“.

„Gerai, kad O. Koršunovas pastatė „Katedrą“.Gerai publikai, kuri nežinojo apie tokį veikalą, ir publikai, kuri žinojo ir laukė. Gerai turbūt ir pačiam O. Koršunovui, - kalbėjo 90 metų D. Rutkutė. - Režisierius apie šią Just.Marcinkevičiaus dramą kalba su pagarba, susižavėjęs. Per mažai pažįstu šitą režisierių, asmeniškai tik po „Katedros“ premjeros pirmąkart paspaudžiau jam ranką. Bet opinija apie jį – kad jis ekstravagantiškas, siekiantis šokiruoti. Nežinau, ar taip yra. Užtat stebino, kad O.Koršunovas stato Just. Marcinkevičių, tai atrodė egzotika.“

Pasak D. Rutkutės 1971-ųjų H. Vancevičiaus „Katedra“ buvo grįsta pirmiausia žodžiu, mintimi, tame žodyje glūdinčia. Visa – lėtai ir pakeltai nuo žemės, didingai. Visi personažai pakilūs. Net epizodiniai personažai, turintys po repliką, buvo išryškinti. O. Koršunovo „Katedroje“, anot kritikės jie susilieja į masę kaip ir jų replikos.

„Šiandieniniame spektaklyje pagrindiniai personažai – arčiau kasdienybės. H. Vancevičiaus „Katedroje“ vyskupas nešė posto iškilmingumą. O čia – ne, čia vyskupas Masalskis – vyras, einantis tarnybą, kuria naudojasi savo malonumams, - svarstė D. Rutkutė. - Ne kartą per spektaklį pagalvojau, kad literatūriškai ir istoriškai neišprusę žmonės gali pagalvoti ir kitus įtikinti, kad čia tyčiojamasi iš bažnyčios tarnų, primityviai suformulavus. Kas mato spektaklius nuolat, supranta jų kalbą. O kas nevaikšto į teatrą, o tik pasiklauso pasakojimų.

Turėjome progų įsitikinti, kokie mūsų žmonės paklusnūs. Masė! Masė, kurią O. Koršunovas puikiai pavaizdavo. O žmonės, susilieję į masę, daro visokias beprotybes, nes atsakomybės nejaučia ir nebemąsto. Tokiu žmonių kaip masės pavaizdavimu O. Koršunovo „Katedra“ yra labai šiandieninė. Pačią Katedrą režisierius parodo tik porą kartų - kaip viziją ir jos sugriuvimą, daugiau Katedros vaizdu neoperuojama. Laurynas, man atrodo, spektaklį palieka beviltiškoj tamsoj, supratęs, kad taip yra, Katedros nepastatysi nei savyje, nei realybėje. Vaiką, kuris pasirodo paskutinėmis spektaklio minutėmis, gali suprasti įvairiai. Jis gali būti vilties simbolis – kad galbūt labai mažu pavidalu Katedros idėja gyva ir ji nežūsta.

Just. Marcinkevičiaus „Katedros“ moto – pirmoji scena su Žibintininku, jų pokabis su Laurynu apie vaikelį, žuvusį po Katedros griuvėsiais. H. Vancevičius tuos dalykus buvo labai gražiai išryškinęs ir įtvirtinęs žiūrovų atminty. Užtat man nepriimtinas O. Koršunovo spektaklio buitinis Žibintininkas, kokį jį vaidina Arūnas Sakalauskas – prastas eilinis žmogeliukas.

Bet juk tai Žibintininkas, o ne koks nors šlavėjas ar sargas! Jis įžiebia šviesas! Gal tai net ne personažų, o dviejų menininkų pokalbis – įvadas į labai rimtus klausimus spręsiantį spektaklį. Toliau tokio susmulkinimo O. Koršunovo spektaklyje neberadau, pirmoji scena buvo apgaulinga.

Natūralus vyskupo Masalskio tonas buvo labai saikingas, Dainius Gavenonis jį vaidino psichologiškai ryškiai. Sąlygiškame Vytauto Narbuto scenovaizdyje gal būtų labai nejauku matyti kitokį vyskupą. D. Gavenonio Masalskis neturėjo tokio pasipūtimo kaip vyskupas H. Vancevičiaus spektaklyje. Ir Laurynas anoje „Katedroje“ buvo didingas. O. Koršunovo spektaklyje Mariaus Repšio Laurynas – pradedantis menininkas, ieškantis savo kelio. Aktorius labai gražiai atskleidžia savo personažo kitimą, spektakliui einant į pabaigą Laurynas yra išmintingas, subrendęs žmogus, pasiruošęs šitam žiauriam gyvenimui, kurį suprato esant.

Saulius Bareikis Aklą smuikininką, mano supratimu, priartina prie mūsų dienų – tai visiškai nuskurdęs prasigėręs menininkas, kurio likimas galbūt nepavyko, nes jis nesurado mecenato, kaip Laurynas surado vyskupą. Bet skurdžius Smuikininkas turi vieną neparduodamą širdies dainą. S. Bareikis ir dainuoja „Grūšią“ kaip neparduodamą savo širdies dainą, o ne kaip Smuikininko vaidmenį atlikdamas. Jis tampa tuo, ką jis vaidina. Tokiu metodu jis iškrenta iš visumos. Kitas geras aktorius žino ribą, o S. Bareikio tokia patirtis, toks temperamentas, toks buvimo scenoje būdas ir aš neturiu jam jokių priekaištų.

S.Bareikis išplėšia iš savęs emociją, kaip Smuikininkas savo neparduodamą „Grūšią“ – ir jo Smuikininkas tokį palikimą atiduoda Laurynui. Kad Laurynas kaip menininkas neprarastų savo individualybės, pasakyčiau išvertusi į menotyrinę kalbą.

Iš esmės manęs spektaklis nenuvylė ir esu dėkinga režisieriui. Nors, žiūrint giliau ir kritiškai, galima gana daug dalykų minėti. Ko man labiausiai trūko – tai teksto girdimumo, kad kalba nesusilietų su kitais spektaklio garsais. Kalba švari, ji girdisi, bet bendras spektaklio triukšmas vietomis užgožia tekstą. O gal taip norėjo režisierius, ką mes galim žinoti? Gaila, nes tai Just.Marcinkevičiaus tekstas, kiekviena replika, kiekvienas dialogas daug reiškia. Yra vietų, kur tikrai reikėtų stabtelt ir pamąstyti visiems. D. Gavenonio tekstą visą puikiausiai galėjai girdėti ir suprasti. M. Repšio – taip pat. Gal režisieriaus norėta kitų kalbėjimą palikti kaip bendrą masę, tik pagrindinius veikėjus išryškint.“

„Pats pastatymas techniškai labai sudėtingas, jis labai įdomus tiems, kurie žiūri iš toliau. Vizualinė spektaklio pusė niūri, pati nuotaika duoda griuvėsių vaizdą. Ir grandinės – puikus sprendimas, jos gražiai „vaidina“, nuo apšvietimo keičiasi, daug funkcijų atlieka. Ir kolona iš grandinių – tokia fantastiška, peršviečiama. Kiek šitame spektaklyje simbolių, prasmių, kiek išsiaiškinimų – kiekviename žingsnyje. Nuostabūs režisūros atradimai“, - apibendrino teatro kritikė D. Rutkutė.



Kodėl turėtume atstatyti Katedrą? // Andrius Jevsejevas, „Lietuvos rytas“, 2012-12-01

Kodėl turėtume atstatyti Katedrą?

Andrius Jevsejevas, „Lietuvos rytas“, 2012-12-01

Bene labiausiai intriguojančiu pastarųjų metų teatriniu įvykiu gerokai iki premjeros tapusi Justino Marcinkevičiaus „Katedra“ pagaliau pastatyta.

Iš pirmo žvilgsnio, naujoji „Katedra“ – tai organiška kadenciją įpusėjusios LNDT vadovybės suformuluotos nacionalinio teatro idėjos tąsa. Idėjos, paženklintos bandymu naujai pažvelgti į pasaulinės dramaturgijos klasiką, skatinti lietuvių dramaturgiją plėtrą, burti visuomenę po teatro stogu.

O jei mūsų kultūrinėje sąmonėje yra bent vienas žmogus, galintis suburti įvairių pasaulėžiūrų žmones, tai tik neseniai tūkstančių žmonių anapus išlydėtas J. Marcinkevičius.


Svarbiausia - rasti naują skambesį

Įdomu, ar ką nors žinotume apie dramaturgą Marcinkevičių, jei šis savąją dramų trilogiją būtų parašęs, tarkime, prieš kokį dešimtmetį. Neabejoju, kad Marcinkevičiaus kūryba chrestomatinė tapo būtent todėl, kad ji gimė tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.

Todėl visiškai nenuostabu, kad poeto ir dramų autoriaus pjesės Lietuvos teatre buvo statytos vos keletą sykių: „tinkamas laikas ir tinkama vieta“ pasitaiko ne taip dažnai.

Be to, daugelio sąmonėje Marcinkevičiaus kūryba scenai dar nuo vidurinės mokyklos laikų yra aplipusi, mano galva, klaidinančiomis neoromantinėmis klišėmis.

LNDT meno vadovas Audronis Liuga, manau, puikiai suprato, kaip svarbu rasti naują Marcinkevičiaus kūrybos skambesį. Todėl sprendimas „Katedros“ pastatymą pavesti režisieriui Oskarui Koršunovui – daugiau nei logiškas.

„Katedros“ epicentre – kūrėjo etinio pasirinkimo, laisvės ir vergystės problematika. O tai yra Koršunovo tema, į kurią jis paniręs mažų mažiausiai nuo „Hamleto“ ir kurią vienaip ar kitaip palietė spektakliuose „Dugne“ ir „Miranda“.


Nepavyko atsakyti į svarbiausią klausimą

Itin vertinu O. Koršunovo kūrybą jau vien dėl to, kad šis režisierius bene vienintelis Lietuvoje savo spektakliais aiškiai ir tiksliai atsako į, mano galva, patį svarbiausią klausimą, kurį sau turėtų kelti kūrėjas: kodėl šis konkretus spektaklis statomas čia ir dabar?

Deja, naujojoje „Katedroje“ galimi atsakymai į šį klausimą liko kažkur padebesiuose. Ten pat, kur „pakibo“ ir spektaklio tema.

Manau, kad prieš statant Marcinkevičiaus „Katedrą“, pirmiausia reikia pačiam sau atsakyti, kodėl pagrindiniam pjesės herojui Laurynui taip rūpi tą Katedrą atstatyti? Juk jis grįžta iš užsienio su krūva planų: rūmai savo mecenatui Masalskiui, rūmai savo mūzai Ievai-Teresei.

Vizija? Vidurnaktį ant Katedros griuvėsių nukritusi kometa? Idėja? Ši priežastis neįtikina nei darsyk skaitant pjesę, nei stebint naująją LNDT „Katedrą“.

Tada savaime kyla klausimas: o kodėl „Katedrą“ stato visada labai aiškiai asmeniškai ir visuomeniškai motyvuotas Koršunovas? Kas jam yra ta Katedra?

Keista, netikėta, bet šįsyk ir ikipremjeriniuose interviu, ir spektaklio metu režisieriaus motyvacija atrodė daugiau nei miglota.


Simbolių, citatų ir parafrazių labirintai

Tam tikrų užuominų apie galimą spektaklio temą ilgai ieškoti netenka.

Vos įėjus į Nacionalinio dramos teatro didžiąją salę, akį patraukia scenos šonuose stūksančios masyvios akmenų krūvos. Nori ar nenori, prisimeni ilgametės Koršunovo spektaklių bendraautorės Jūratės Paulėkaitės išgriautą Stokmanų namų-teatro sieną spektaklyje „Visuomenės priešas“.

Kuo baigiasi „Visuomenės priešas“? Paskutinėje spektaklio scenoje matome tamsoje, tyloje, tarp namų ir teatro griuvėsių ropinėjančius vaikus – „naujus žmones“. Bet juk „Katedros“ finalas – beveik identiškas!

Iš Islandijos grįžusio dailininko Vytauto Narbuto sukurto scenovaizdžio epicentre – milžiniška iš grandinių ir metalo plokščių sukonstruota kolona ir dešimtys gilumoje per visą scenos aukštį kabančių grandinių.

Kairėje – sakyklos fragmentas, primenantis sraigtinius laiptus spektaklyje „Išvarymas“. Dešinėje – ta patį „Išvarymą“ savotiškai cituojanti masyvi, grubi triaukštė konstrukcija. Avanscenoje – tamsaus medžio bažnyčios suolai, kuriuos režisierius naudoja panašiai, kaip garsiąsias lentas „Vasarvidžio nakties sapne“. Tai – ir meilės guolis, ir Katedros rūsio sienos, ir ešafoto...

Pirmajame veiksme skamba tam tikros autocitatos iš paties Koršunovo režisuotų spektaklių „Hamletas“, „Dugne“, „Išvarymas“ ir kt. O spektaklio vizualinių, plastinių ir tekstinių ženklų daugiaprasmiškumas pasiekia kulminaciją antrojo veiksmo pradžioje. Scenoje – tikriausias citatų ir parafrazių labirintas. Nuo groteskiškų Jono Vaitkaus ir švelniai ironiškų Rimo Tumino masinių scenų, iki šamaniškų Eimunto Nekrošiaus metaforų.

Gal vis dėlto Koršunovo ir Lauryno Katedra – tai ne tik kūrėjo ir visuomenės, išgyvenančios tam tikrą moralinį nuopuolį, dvasinė tvirtovė, bet ir teatras? O būtent – Oskaro Koršunovo gyvenimo teatras, akistata su mokytojais, mėginimas kartu su Laurynu maištauti ir išsilaisvinti?

Bet prasmių, simbolių, metaforų – tiek daug, kad, regis, pasiklydo tarp jų ir patys kūrėjai.


Apeliuoja į jausmus, bet ne į protą

„Katedra“ – tai bene vienintelis spektaklis, kuriame Koršunovas taip aiškiai nusižengė savo paties kūrybos credo: „statyti klasiką kaip šiuolaikinę dramaturgiją, o šiuolaikinę dramaturgiją – kaip klasiką“.

Koršunovas su Marcinkevičiaus tekstu elgiasi neįprastai pagarbiai – skaito jį beveik visą, be didesnių kupiūrų. Tik toks nuosaikumas ir pagarbumas šiuo atveju padaro tam tikrą meškos paslaugą ir režisieriui, ir dramaturgui. Kone pusė spektaklio scenų neskamba, nes yra neplėtojamos.

Koršunovo interpretacijoje visiškai nesvarbi tampa Masalskio, Ievos ir Lauryno linija, nieko nereiškia maištininkų scenos, jų kalbos apie tautą, kalbą ir pan.

Verdiktas? Jei šią „Katedrą“ būtų statęs ne Koršunovas, o bet kuris kitas režisierius – sakyčiau, kad spektaklis yra vizualiai patrauklus, milžiniškos estetinės ir socialinės apimties. Toks beveik „nacionalinio užtaiso“ spektaklis, tikrai surasiantis savo žiūrovą.

Bet manyčiau, kad potenciali spektaklio auditorija – ne ta, kuri su dideliu susidomėjimu sekė ankstesnį šio režisieriaus kūrybinį kelią.

Paradoksas – spektaklis turėtų patraukti tuos, kuriems Koršunovo kūryba... nepatinka. Tiems, kuriuos erzina aštriai ir racionaliai artikuliuojama režisūrinė mintis, tiems, kuriuos vargina, kai scenos veidrodis be skrupulų atsukamas į juos pačius.

Tiems, kuriems patinka, kai neprovokuojama mąstyti, o apeliuojama į jausmus arba, perfrazuojant Marcinkevičiaus tekstą, „į širdis“.

Ir finalinė spektaklio scena yra puikus to pavyzdys: kas nesusigraudino klausydamas Aklo smuikininko emocingosios „Grūšios“, tas tikrai pravirks, kai į sceną įžengs baltu rūbeliu aprengtas mažytis berniukas.

O aš bene pirmą kartą per Koršunovo spektaklį nėmaž nepavargau. Ir tai turbūt yra blogiausia, ką galėčiau pasakyti apie bet kokį meno kūrinį.

Daugiau nei trys „Katedros“ valandos nė kiek neerzino, neliūdino ir nedžiugino.

Kodėl? Gal mano širdyje ta utopinė šventovė, apie kurią kalba Laurynas, Justinas ir Oskaras, yra beviltiškai sugriuvusi?

O gal trijų kūrėjų lūpose šį siekiamybė yra tokia tolima, miglota ir neapčiuopiama, kaip išsivadėjantis rytinis rūkas?

Gal visgi Katedrą reikėtų susikurti galvoje, kad širdyse galėtume ją atstatyti?

Interviu

Kūrėjas visuomet lieka vienas // Audronis Liuga, „7 meno dienos“, 2012-11-23

„Kūrėjas visuomet lieka vienas“. Pokalbis su Oskaru Koršunovu

Audronis Liuga, „7 meno dienos“, 2012-11-23

 


"Katedros" repeticijų akimirkos. Tomo Ivanausko nuotr.

 

Nacionalinis dramos teatras netrukus pakvies į vieną svarbiausių sezono įvykių – Oskaro Koršunovo režisuotą Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“, jau tapusią chrestomatiniu lietuvių dramaturgijos tekstu. Premjeros išvakarėse su režisieriumi kalbasi teatro meno vadovas Audronis Liuga.
 
Tau visada buvo svarbi kūrybos tema. Kodėl?
Man apskritai yra įdomiausias kuriantis žmogus. Tai yra gražiausia, ką jis gali daryti. Kūryba yra dieviškoji ir kartu demoniškoji žmogaus savybė. Per ją žmogus įprasmina savo būtį. Bent jau aš asmeniškai per kūrybą įprasminu savo būtį. Todėl man tai – viena svarbiausių temų. Kurdamas esi gyvas ir imlus pasauliui, bet ir degini save. Talentas yra ne tik dovana, bet ir kryžius. Per šią temą šiandien atrandu ir Justiną Marcinkevičių – jo Laurynas savo talentą neša kaip kryžių. Anksčiau galbūt ryškiausiai ši tema atsiskleidė mano spektaklyje „Kelias į Damaską“. Ten parodyta kūrybos kančia, kaip aš ją suprantu. Kūryba man yra neatsiejama nuo tikėjimo. Tai – pamatinės temos. Jos įvairiai atsiskleidžia mano spektakliuose.
 
Kodėl kuriančiam žmogui reikalingas tikėjimas?
Neįmanoma kurti be tikėjimo. Tikėjimas yra tavo raumuo ir kūrybinė jėga. Tačiau tai sudėtingas klausimas. Kurdamas gali atsidurti ant pamišimo ribos. Bet po kūrybinio pakilimo momentų ateina metas, kai patiri nekūrybinį išgyvenimą, savotišką abstinenciją. Patyręs kūrybinio tikėjimo išgyvenimus, neišvengiamai susiduri su kankinančiomis abejonėmis.
 
Kada susipažinai su Justino Marcinkevičiaus kūryba? Kokį įspūdį tada ji paliko?
Susipažinau dar besimokydamas. Tai buvo laikai, kai mane domino kitokia poezija. Iš lietuvių poetų man buvo artimesni Geda, Martinaitis, Bložė. Buvau jaunas ir mane traukė modernesnės literatūros formos. Tokie tautos poetai kaip Maironis, Marcinkevičius man tada neimponavo. Kaip tiksliai pasakė Tomas Venclova – Marcinkevičius buvo visų poetas. O mane labiau domino individualūs asmeniniai išgyvenimai. Galbūt buvau per jaunas suprasti Marcinkevičiaus kūrybą. Dabar ją kitaip vertinu. Manau, šiandien ji tampa aktuali ir reikalinga, nes teigia pamatines vertybes, kurių mums gyvenime labai stinga.
 
„Katedroje“ per istorinę praeitį kalbama apie dabartį. Kuo istorija mums aktuali dabar?
Marcinkevičius per istorinę praeitį tiksliai įvardijo savo laiką. Deja, jo įžvalgos šiandien mums vėl skausmingai aktualios. Lauryno Gucevičiaus laikais Katedra buvo sugriauta, Marcinkevičiaus laiku ji buvo atimta, o dabar ji tiesiog užmiršta. Tokia, kokią ją įsivaizdavo Gucevičius ir Marcinkevičius. Neoklacisistinė Katedra, teigianti švietimo, demokratijos, tvirtos respublikos idėjas. Katedra, sukurta žmogui, anot Lauryno. Jungianti ir telkianti žmones ne tik kaip tikėjimo, bet ir kaip kultūros simbolis. Tačiau per Katedros įvaizdį ir jo praradimą matome, kaip kartojasi mūsų istorijos ratas. Atsimenu, kai Sąjūdis sugrąžino Katedros idėją. Tada buvo daug tikėjimo Tėvynės ateitimi. Dabar matome daug nusivylimo. Mes esame Europoje, tačiau tampam tamsūs, provincialūs, nepatenkinti ir be ambicijų. Šiandieninė Lietuva panašėja į kraštą, į kurį Marcinkevičiaus pjesėje sugrįžta Laurynas. Tačiau suvokdami istorijos rato neišvengiamumą šiandien vėl ryžtamės atmerkti akis ir pamatyti Katedros viziją kaip kometą, kurią anuomet išvydo Laurynas.  
 
Ką manai apie Marcinkevičiaus draminę kūrybą turėdamas darbo su Shakespeare’o, Moliere’o, Ibseno dramaturgija patirties?
Ko gero, ši patirtis man padėjo kitaip pasižiūrėti į Marcinkevičių kaip dramaturgą. Ypač darbas su Shakespeare’o pjesėmis. Galiu pasakyti, kad Marcinkevičius yra stiprus dramaturgas, perpratęs pasaulinės dramaturgijos klasikos patirtį. Pavyzdžiui, jo „Katedroje“ nesunkiai galima įžvelgti šekspyriškų draminių kolizijų ir aistrų. Vis dėlto Marcinkevičius buvo labiau suvokiamas kaip poetas ir tribūnas, todėl mūsų visų vaizduotėje liko statiškas. Aš įžiūriu jo pjesėse daug dramaturginės dinamikos. Dramaturgija teatre pasireiškia per aktoriaus vidinį veiksmą. Marcinkevičiaus, kaip turbūt jokio kito lietuvių dramaturgo, kūryba yra dėkinga tokiam veiksmui. Galingam vyksmui. Tai man įdomiausias atradimas. Jį ir stengiuosi realizuoti savo spektaklyje. Galbūt tai ne visiems bus priimtina, bet, manau, atėjo laikas į Marcinkevičių pažiūrėti kaip į įdomų ir stiprų dramaturgą.
 
Ar „Katedra“ Tau nekelia ne tik dramaturginių, bet ir teminių sąšaukų su „Hamletu“?
Taip. „Katedroje“ Marcinkevičius visų pirma iškelia žmogų. Ne abstraktų herojų, o konkretų žmogų. Ir vaizduoja jo aistras, abejones, silpnybes, ydas. Pjesės pradžioje žibintininkas Motiejus iš užsienio į Vilnių sugrįžusiam Laurynui sako, kad mes esam mirę, kaip šitas miestas, ir klausia – kur tas arkangelas, kurs jį prikels? Į tai Laurynas atsako – aš prikelsiu! Jis prisiima šitą milžinišką atsakomybę beveik kaip Hamletas, kuris sako, kad yra gimęs pataisyti išgverusią gadynę. Ir veikia jis panašiai kaip Hamletas – per savo abejones, praradimus ir svarstymus ieško atsakymo į esminius žmogaus klausimus.
 
Kuo Tau įdomus Laurynas?
Laurynas išgyvena sunkią vidinę dilemą. Manau, per jį Marcinkevičius ieško atsakymų į sau pačiam svarbius klausimus. Laurynas nėra tik idealistas. Jis negali nekurti, o kūrybinis veiksmas jį verčia daryti tam tikrus kompromisus. Kaip sąžiningas žmogus jis tai labai sunkiai išgyvena. Mes visi kurdami tam tikra prasme su tuo susiduriam.
 
Kokie tai kompromisai?  
Visuomet menininkas jaučia vieną esminę dilemą. Kūryba reikalauja visiškos laisvės, bet menininkas visada susiduria su tam tikrais apribojimais ir nelaisve. Ir su ja menininkui tenka taikytis. Skirtingais laikotarpiais tai pasireiškia skirtingai – vienaip buvo Lauryno laikais, kitaip Marcinkevičiaus gyvenimo laikotarpiu, ir dar kitaip yra dabar. Bet pati nelaisvės esmė nesikeičia. Ir didžiausias iššūkis menininkui yra taikantis su ja nepadaryti kūrybinių kompromisų. Jų nepadarė nei Laurynas, nei Marcinkevičius. Už tai šiandien mes juos gerbiame. Grįžtant prie hamletiškos temos „Katedroje“, galiu pasakyti, kad Laurynas, kaip ir Hamletas, nėjo tiesiu keliu. Abiejų personažų kolizijos yra sudėtingos, juos varžančios, išbandančios, ir per tai atsiskleidžia gražiausios žmogiškos jų savybės. Man tai yra įdomiausia. 
 
Laurynas nori pastatyti Katedrą visiems, bet galiausiai lieka vienas. Kodėl?
Tai yra kiekvieno tikro kūrėjo tragedija. Jis visuomet lieka vienas. „Katedros“ įžangoje girdime žibintininko Motiejaus monologą, kuris apima visas pjesės temas. Motiejus sako, kad niekam nereikia šviesos, visi glaudžiasi tamsoje – prekybininkai, iždininkai, teisininkai, mėsininkai, kaip ir įsimylėjėliai bei sąvadautojai. Žodžiu, didžioji visuomenės dalis. Bet toliau jis pripažįsta, kad yra keistuolių, kurie lekia į šviesą ir joje sudega. Jų vienetai. Idealistinis įsitikinimas, kad kūryba reikalinga visiems, anksčiau ar vėliau patiria krachą. Čia įžvelgiu vieną įdomią Marcinkevičiaus pjesės paralelę su Andrejaus Tarkovskio filmu „Andrejus Rubliovas“. Jame taip pat rodomas sudėtingas menininko kelias sugriuvusioje, tamsioje, prieštaravimų draskomoje šalyje. Andrejus Rubliovas ir tiki kūrybos misija, ir ja nusivilia, pamatęs sugriautas cerkves, žmonių žiaurumą. Pagaliau jis nustoja kurti ir duoda tylėjimo įžadą. Filme yra viena scena, kine mane paveikusi bene labiausiai. Tylėdamas Rubliovas stebi, kaip paauglys kuria varpą. Liejimo technologija yra pamiršta. Jaunuolis sako, kad ją žino, nes jam vieninteliam ją perdavęs tėvas, nors lieka abejonė, ar tai tiesa. Tačiau jis tuo tiki ir sukuria varpą. Toliau viskas parodyta žiauriai, bet labai aiškiai. Naujo varpo paklausyti susirenka minia. Ir varpas iš tiesų suskamba. Visi paploja ir išsiskirsto. Lieka tik Rubliovas ir varpą kūręs berniukas. Šis krenta į purvą ir verkia. Ilgą laiką tylėjęs Rubliovas apglėbia berniuką ir klausia – kodėl verki? Jis atsako, kad norėjo, jog įvyktų stebuklas. Stebuklas tarsi įvyko – varpas suskambėjo. Bet jis tikėjosi, kad tas stebuklas įvyks žmonėse. Pastatoma ir Katedra, bet ar tai gali sukurti stebuklą žmonėse? Dažniausiai kūrėjas lieka vienas su savo tikėjimo stebuklu. Ir tai yra tragiškas išgyvenimas.

Vytautas Anužis: „O. Koršunovas, tik pradėjęs repeticijas, jau girdi būsimo spektaklio skambėjimą“ // Daiva Šabasevičienė, „Lietuvos rytas“, 2012-11-19

Vytautas Anužis: „O. Koršunovas, tik pradėjęs repeticijas, jau girdi būsimo spektaklio skambėjimą“

Daiva Šabasevičienė, „Lietuvos rytas“, 2012-11-19

 

„Man Justino Marcinkevičiaus „Katedros” repeticijos – sugrįžimas į laikus, kai buvo svarbūs tautiniai ir patriotiniai jausmai, kai skaudžiai išgyvenau tėvynės nelaisvę”, – sakė aktorius Vytautas Anužis.

Oskaro Koršunovo režisuojamame spektaklyje „Katedra” 56 metų V. Anužis vaidins vyskupą Masalskį.

Antrasis sezonas Nacionaliniame dramos teatre V. Anužiui, iki tol dirbusiam Klaipėdoje, ne mažiau intensyvus nei pernykštis. Aną sezoną jis sukūrė Peterį Stokmaną Henriko Ibseno „Visuomenės prieše”, režisuotame Jono Vaitkaus, ir Beną po N metų Mariaus Ivaškevičiaus „Išvaryme”, kurį pastatė O. Koršunovas.

„Just.Marcinkevičius – tautos poetas. Jo kūryba – tai poeto misija, kuri padėjo žmonėms išgyventi politines katastrofas ir socialines negandas, individualias dramas, glostė gerumu, viltimi ir meile.

Šiandien galima pajusti ir perspėjantį, pranašišką Just.Marcinkevičiaus balsą”, – kalbėjo V. Anužis.

„Katedroje” vaidinsite Ignotą Jokūbą Masalskį. Tai istorinė asmenybė, reikšmingas XVIII a. pabaigos mecenatas, idėjų generatorius. Šiandien jis galėtų būti geras pavyzdys tiems, kurie supranta ir galėtų remti meną?

– Man vyskupas Masalskis – valstybės veikėjas, kuriam rūpėjo tėvynės ateitis. Tad jis aktyviai kūrė dabartį.

Masalskis rūpinosi švietimu, atidžiai stebėjo naujausius žemės ūkio laimėjimus Europoje. Rėmė meną, skatino kūrėjus, gerai žinojo Vakarų Europos politinį ir socialinį kontekstą. Tai randu skaitydamas istorikų knygas, kurias ir dramos autorius, jaučiu, buvo gerai išstudijavęs.

Modernios Lietuvos vizijos ir tragiški klaidžiojimai politiniuose keliuose rodo, kad vyskupas Masalskis buvo turtinga, prieštaringa ir dramatiška asmenybė.

Šiandien, praėjus dar vienam Lietuvos istorijos skyriui, vyskupo asmenybė skamba vėl kitaip. Tai ne tik nuosekliai savo laiką patiriantis, bet ir dvasiškai pažeidžiamas, jaučiantis artėjančią mirtį žmogus.

Vaidinate Nacionaliniame dramos teatre, dirbate Muzikos ir teatro akademijoje, važinėjate į Klaipėdos teatrą, nes jo repertuaras be jūsų neįsivaizduojamas. Iš kur semiatės jėgų?

– Esu pripratęs prie didelio krūvio. Be jo būtų, ko gero, labai sunku.

Pirmą kartą su O. Koršunovu susitikote, kai Klaipėdos dramos teatre jis režisavo Mariaus von Mayenburgo „Šaltą vaiką” (2004 m.). Vėliau kartu sukūrėte didžiausios psichologinės įtampos reikalingą Nepažįstamojo vaidmenį Augusto Strindbergo dramoje „Kelias į Damaską” (2007 m.). Pernai – Beną „Išvaryme”. Ką jums reiškia susitikimas su O.Koršunovu?

– Grynumą ir kūrybą. Švarų, koncentruotą išgyvenimą tame laike ir erdvėje, kurioje esi su šiuo režisieriumi. Absoliutų tiesos siekį. Taip pat atkaklias aktualumo paieškas.

Kaip vyksta repeticijos su O.Koršunovu?

– Manau, kad O.Koršunovas, tik pradėjęs repeticijas, jau girdi būsimojo spektaklio skambėjimą. Per pjesės skaitymą labai svarbu nujausti, bent kiek priartėti prie to skambėjimo.

Jei pavyksta – neblogai, nes jau pirmuosiuose etiudiniuose bandymuose tu gali turėti tinkamų pasiūlymų. Režisierius jiems labai atidus, juos analizuoja, duoda aktoriui esminę laisvę. Vėliau jis keičia kryptis, veda tolyn, ištiesia ranką.

Ar yra toks kūrinys ar personažas, kurio mintys jums būtų tiek svarbios, kad norėtumėte jas išsakyti ir žiūrovui?

– Tai „Kelias į Damaską” ir jo veikėjas Nepažįstamasis, kurį jau vaidinau Klaipėdoje. Manau, tai vienas didžiausių O.Koršunovo darbų.

Bet prasidėjo Klaipėdos teatro remontas, neliko tinkamos scenos, gastroliuoti su tokiu didžiuliu spektakliu buvo sunku. Spektaklis kelis kartus suvaidintas uostamiestyje, porą kartų Vilniuje ir vienąkart Kauno festivalyje.

O į jį buvo sudėta tiek daug meilės ir dvasios. Šiandien, praėjus penkeriems metams, manęs nepaleidžia ir spektaklis, ir Nepažįstamasis. Jie aplanko mane labai dažnai. Taip norėčiau jį vaidinti, kad tvirtai tikiu, jog jis dar atgims. Gal Vilniuje?

Marius Repšys: „Jei kenčia Laurynas, nebūtinai turiu kentėti aš“ // Dovilė Jablonskaitė, „15 minučių“, 2012-11-19

Pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Katedra“ kuriantis Marius Repšys: „Jei kenčia Laurynas, nebūtinai turiu kentėti aš“

Dovilė Jablonskaitė, „15 minučių“, 2012-11-19

 

Akimirkos iš „Katedros“ repeticijų: aktoriai Marius Repšys ir Vytautas Anužis. Tomo Ivanausko nuotr.

 

Laikas iki laukiamiausios Nacionalinio dramos teatro šio sezono premjeros – režisieriaus Oskaro Koršunovo statomos Justino Marcinkevičiaus „Katedros“ – tirpte tirpsta. Režisieriaus talentu neabejoja niekas, o kaip sekasi Lauryną vaidinsiančiam Mariui Repšiui?

Praėjusių metų Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezoną aktorius M.Repšys vadino sėkmingiausiu savo gyvenime. Po spektaklio „Išvarymas“, kuriame įkūnijo Vandalą, jis buvo paskelbtas geriausiu antrojo plano aktoriumi ir apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi.

„Tačiau tai – tik pradžia. Aukso amžius dar tik bus“, –  savaitraščiui „15min“ balandį duoto interviu metu neabejojo 28 metų aktorius. Burtas buvo mestas.

Nepraėjo nė pusmetis ir teatro administracija pakvietė jaunąjį menininką prisijungti prie trupės. „Tapau etatiniu“, –  šypsojosi M.Repšys.

Maža to, jam patikėtas pagrindinis architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vaidmuo laukiamiausioje 73-iojo teatro sezono premjeroje – Just.Marcinkevičiaus dramoje „Katedra“, šįkart statomoje režisieriaus O.Koršunovo.

„Esame įpratę Just.Marcinkevičių girdėti kaip literatą, o besigilinant į „Katedrą“ pamačiau, kad tai išties yra galingo dramaturginio užtaiso kūrinys. Tai suvokti galima tik dirbant su aktoriais. Būtent dirbdamas su aktoriais jaučiu, kokia tai yra dėkinga medžiaga aktoriniam išgyvenimui, raiškai ir veiksmo dinamikai“, – svarstė O.Koršunovas.

Pašalinių skepticizmas įkvepia

Iki spektaklio premjeros liko nebedaug. Iki šiol aktoriai repetuodavo atskiras scenas, o sekmadienį „gabalus“ jau turėtų lipdyti į visumą ir vaidinti nuo pradžių iki galo.

O.Koršunovo talentu turbūt niekas neabejoja, todėl teatro mėgėjams ir kritikams bene labiausiai rūpi, kaip sekasi M.Repšiui. Ar pavyks Krasnūchoje augusiam vaikinui – iš akies trauktam Vandalui – transformuotis į vidinių dramų draskomą Lauryną – lietuviškąjį Hamletą?

 

„Yra vaidmenų, kai supranti: aš viską apie tai žinau. O būna, kad skaitai skaitai ir nieko nesupranti. Tada reikia daug kalbėtis, ieškoti, – yra sakęs M.Repšys ir prisipažinęs, kad Vandalas – jo kraujyje. – Įsivaizdavau, kas tai per pilietis, kaip jis mąsto.“

 

Tačiau įstrigti bandito vaidmenyje aktorius nė už ką nesvajojo. Labiau už viską norėjo išbandyti ką nors priešingo. Todėl Lauryno vaidmenį priėmė kaip dovaną – su jaunam žmogui būdingu įkarščiu, gal net avantiūrizmu.

 

„Tokio pasiūlymo atsisakyti negalėjau, nes tai – mano proga išsivaduoti iš chuligano įvaizdžio. Galiu save išskalbti. Tačiau suvokiu, kad tai bus tas lakmuso popierėlis, kuris parodys tikrąjį mano potencialą. Kiekvienam vaidmeniui išpildyti turi rasti naują kelią – pramintu nenueisi. Todėl tenka rizikuoti. Aš savimi tikiu. Žinau, kad esu charakterinis aktorius – galiu būti ir tragiškas, ir komiškas. O kieno nors skepticizmas mane labiau įkvepia nei frustruoja. Net jei ką nors ir nuvilsiu – tai bus žingsnis pirmyn“, – kalbėjo R.Repšys.

 

Paklūsta režisieriaus valiai

 

Pagrindinis M.Repšio uždavinys – paversti Lauryną žmogumi, kad jis nebūtų monumentalus kaip Katedra.

 

„Jis turi būti gyvas – su pakilimais ir nuopuoliais. Kūrinyje labai daug psichologinio tragizmo: tokių monologų, kad oda šiurpsta – reikia išleisti demoną. Atskleidžiama problematika aktuali ir šiandien: tai ir emigracija, grįžimas namo, savo talento ir idealų pardavinėjimas, amžina gėrio ir blogio kova. Tačiau nenoriu, kad tekstas skambėtų kaip moralas. Tu tiesiog kreipiesi į žiūrovą, bendrauji su juo – nuoširdžiai kalbiesi, atsiveri. Kartais pyksti ant jo. Nes juk žmonės ir stato Katedrą. Arba griauna“, – svarstė M.Repšys.

 

Pirmą kartą perskaitęs kūrinį Lauryną jis įsivaizdavo savaip, tačiau O.Koršunovas turėjo kitą viziją.

 

„Ir tuos du požiūrius reikia supinti į visumą. Dėl to ir dirbame. Įsiklausau, ko nori režisierius, tačiau ieškau ir savo spalvų. Tačiau iš esmės visiškai pasitikiu Oskaru, paklūstu jo valiai. Gal aš mačiau kitaip, bet man patinka, kaip mato jis. Oskaro interpretacija mane įtikina, ji įtaigi“, – lojalumo režisieriui neslėpė pagrindinis „Katedros“ aktorius.

 

Tiesa, jis prasitarė, kad kurdamas vaidmenį mielai pasitartų ir su šviesios atminties Just.Marcinkevičiumi: „Manau, jis irgi norėtų.“

 

Nerimas: kas, jei to bum nebus?

 

„Ypač jaučiant tokį ažiotažą: reklama liejasi per radiją ir televiziją, visos tos afišos gatvėse... Žmonėms sužadinti labai dideli lūkesčiai, visi tikisi sprogimo. Kai pradedu apie tai galvoti, sukausto baimė, nerimas. Viena vertus, tai neleidžia atsipalaiduoti, disciplinuoja, kita – slegia. Kažkaip reikia išlaikyti balansą“, – kalbėjo M.Repšys.

 

Sąmyšio valandėlėmis atrama tampa tikėjimas. „Kūrinio tekste daug kreipimosi į Dievą, o ir aš pats – prie Dievo, –  prisipažino aktorius ir kiek paniuręs papasakojo istoriją, kuri šiandienos kontekste skamba simboliškai. – Kai prieš penkerius metus stojau į aktorinį, nuėjau į Katedrą, uždegiau žvakutę ir pasakiau: „Jei įstosiu, ateisiu čia kiekvieną sekmadienį.“

 

Įstojau ir dariau tai dvejus metus, tačiau vėliau nustojau. Teikiu reikšmę ne simboliams, o duotam žodžiui. Aš jį sulaužiau. Tai parodo, kad pažadais negalima lengvai dalytis.“

 

Įžengi į sceną – ir persijungi

 

Pastaruoju metu pro Katedrą M.Repšys praeina retai: kelias nuveda tik iki teatro – ten ir baigiasi. Tačiau aktorius vis dar jaučia Katedros požemių, kuriuose lankėsi ruošdamas vaidmenį, atmosferą.

 

„Tačiau ramina ne tai, o darbas: kuo daugiau dirbi, tuo ramiau jautiesi“, –  patirtimi dalijosi M.Repšys ir pasidžiaugė, kad šiuo metu kuria tik Lauryno vaidmenį. Kitų pasiūlymų atsisakė, nes nemėgsta plėšytis, mieliau susitelkia prie vieno darbo.

 

Taip apsispręsdamas aktorius atsidūrė savotiškame užribyje – panašiai kaip dramoje Laurynas, nuo kurio nusigręžė draugai. Žvelgiant metaforiškai – M.Repšys irgi liko vienas.

Bičiuliai ir bendražygiai, su kuriais yra pratęs dirbti vienoje scenoje, rengė vaidmenis teatro judėjimo „No Theatre“ lyderio, režisieriaus Vido Bareikio spektaklyje „Kovos klubas“, kurio premjera Valstybiniame jaunimo teatre įvyko prieš savaitę.

„Išvaryme“ dirbome kartu, vieni kitus labai palaikėme, spektakliu gyvenome ir už teatro ribų. O šįkart likau tik su savimi. Tačiau rytoj mano „chebra“ prisijungs prie repeticijų „Katedroje“ ir man palengvės“, – įsitikinęs M.Repšys.

Nepaisant įtampos, kūryba jam – labiau džiaugsmas nei kančia: „Neturiu visiško susitapatinimo, panirimo į vaidmenį problemos. Jei kenčia Laurynas, nebūtinai turiu kentėti ir aš. Tai juk teatras: išeini į sceną ir persijungi. Tai – aktorinis meistriškumas. Po spektaklio grįžti į realybę, į savo gyvenimą, kurį norisi gyventi.“

 

 

 

 

Kaip šiandien skamba „Katedra“ // Karolina Remeikaitė, „7 meno dienos“, 2012-11-09

Kaip šiandien skamba „Katedra“: pokalbis su aktoriumi Marium Repšiu

Karolina Remeikaitė, „7 meno dienos“, 2012-11-09

 


„Katedros“ repeticijose: aktoriai Marius Repšys (Laurynas) ir Vytautas Anužis (Masalskis). Tomo Ivanausko nuotr.

 

 

Lietuvos nacionalinis dramos teatras lapkričio 29-ąją pristatys naują Oskaro Koršunovo spektaklį – Justino Marcinkevičiaus dramą „Katedra“. Intensyvėjant repeticijų periodui, buvo ypač smalsu pakalbinti pagrindinio personažo, architekto Lauryno vaidmens atlikėją aktorių Marių Repšį. Savo vaidmeniu ankstesniame O. Koršunovo spektaklyje „Išvarymas“ publiką papirkęs Marius Repšys šį kartą stoja į kovą už laisvę, kur, Just. Marcinkevičiaus žodžiais tariant, „kovos spalvom, garsais ir linijom už grožį...“
 
Marcinkevičiaus „Katedra“ – istorinė pjesė. Mes žinome, kiek daug ji reiškė sovietmečiu, bet būtų įdomu Tavęs paklausti, kas svarbu joje šiandien ir kodėl dabar?

Manau, kad publika pasiilgo spektaklio apie Lietuvą, apie mus pačius, ir dar – išsakyto poetine kalba. Lietuvoje jau senokai buvo statyta lietuvių klasika. Be viso to, labai įdomus paradoksas, kad vienas kritikas po „Išvarymo“ rašė, jog toje pačioje scenoje, kur buvo vaidinamas Mažvydas ir tariamas žodis „Lietuva“, pilami keiksmažodžiai. O čia – „bičas“,kuris tiek keikėsi tada, dabar apie Lietuvą kalba.
 
Daugumai yra žinomos bent kelios Just. Marcinkevičiaus eilutės. Pats žodis tampa labai svarbus. Ar susiduri su kokiais nors teksto interpretavimo sunkumais rengdamas vaidmenį?

Tai įpareigoja. Spektakliuose, kuriuose tekstas neeiliuotas, yra laisvės improvizacijai, o čia ji apribota. Bent jau dabar, kol repetuojame. Pirmą kartą perskaičius pjesė pasirodė sausa, bet pradėjęs gilintis pamačiau, kad toli gražu ne taip. Kiekvieną tekstą galima padaryti gyvą, kaip tu jį pasakysi, taip jis ir skambės. Tekstas yra tik žodžiai, o visa kita yra emocijos, išgyvenimai.
 
Be to, turiu bėdų dėl skaitymo: garsiai skaityti nemėgstu, o kad būtų lengviau repeticijose, tekstą greitai išmokau atmintinai. Matyt, vaikystėje mažai skaičiau ir nesusiformavo geri skaitymo įgūdžiai. Ir, tarkim, „užstalės“ repeticijose, kai yra daug žmonių, jaudinuosi, tekstas ima painiotis, maišytis ir tampa sunku išreikšti mintį. Režisierius Gintaras Varnas irgi sakydavo, jog skaitau kaip pirmokas. Taip ir yra.
 
Ir literatūrinį kūrinį tarsi nuleidi ant žemės...

Žinoma, kitaip tai nebus įdomu pačiam, tai turi būti artima. Jeigu man pačiam skauda apie tai šnekėti, ir jei yra pjesė, kuri leidžia tai pasakyti, tai labai daug.
 
Vyresnioji karta, mačiusi anų dienų „Katedrą“, galbūt tikėsis atrasti panašumų. Tačiau ar nebus taip, kad jie išvys šių dienų žmogų, tariantį tuos pačius žodžius, bet skambančius kitaip?

Jie tikrai turėtų suskambėti kitaip. Juk tuomet buvo vienas laikas, dabar – kitas. Ir visuomenė, ir valstybė buvo visai kitokia. Dabar mes turim labai daug laisvės, kai galime daryti, ką norim, bet nemokame ja naudotis. Dabar yra tiek visko, kad žmogus tiesiog skęsta – televizija, internetas, spauda...
Anuomet, kai žmogus neturėjo laisvės, jis labai vertino tai, ką turėjo. O dabar nei vertina, nei nori turėti. Išvažiuoja, emigruoja ir dar šneka apie Lietuvą blogai. Tai ne laisvė, man atrodo – tai tik dar didesnis kalėjimas.
 
„Katedroje“ atliksi Lauryno vaidmenį. Jis grįžo iš tų „užsienių“ namo, į Lietuvą. Kaip, Tavo nuomone, tokiomis aplinkybėmis galėtų jaustis Laurynas, kai atvykęs randa beveik viską „svetima“?

Nors randa „svetima“, bet visa tai yra jo paties. Jis nusprendžia likti ir čia statyti Katedrą. Juk nemeta visko, netaupo pinigų ir nevažiuoja atgal. Jis ir Masalskiui sako: „...ten tamsos ir purvo užtenka per akis“...
 
Kokį Lauryną jauti kaip aktorius ir koks Tau jis atrodo kaip personažas?

Pjesėje Laurynas labai herojiškas – to labiausiai norėčiau vengti. Būtent herojiškumo, tokio literatūrinio, patosinio. Jis turėtų būti žmogus, ir tekstas turėtų skambėti organiškai, natūraliai. O dėl paties Lauryno, iš dailės istorikės dr. Rasos Butvilaitės paskaitų apie jį (ji aktoriams pristatė istorines „Katedros“ asmenybes, – K. R.) atradau labai daug panašumų su savimi. Šis vaidmuo ne charakterinis, tai ir yra jo sudėtingumas.
 
Laurynas – romantiškas, lyriškas herojus, kovą teigiantis menu ir grožiu: „Yra viena kova: spalvom ir žodžiais. Kova grožiu. Kova menu.“

Taip, bet Laurynas kartu yra ir prasčiokas, kaimietis, jis buvo „iškeltas“ iš žemojo luomo. Tad kartu jis būna ir arogantiškas, kartais pyksta – šių emocijų neišvengsi.
 
Tad kokią idėją Laurynas išreiškia Tau ir kokią idėją matai jame?

Man tai yra labai svarbus vaidmuo. Aš pats labai myliu Lietuvą ir nesiruošiu niekur iš jos išvažiuoti, visada sergu už ją ir noriu, kad jai būtų gerai. Su šiuo jausmu Laurynas man ir asocijuojasi. Jis yra ne tik jaunas žmogus, bet ir asmenybė. Jam rūpi tėvynė. Ir jis neša idėją.
Jam svarbu, kokią Katedrą pastatys! Taip, ji yra utopinė. Laurynas jos neišlaiko. Katedra griūna. Nemanau, kad Lauryno tikslas yra pamokslauti, gal greičiau sakyti tiesą, išgyventi ją. Vardan žmonių, vardan šviesesnės Lietuvos ateities. Mums, lietuviams, tuo požiūriu trūksta vieningumo.
 
Bet pabaigoje Laurynas pralaimi...

Visi visada pralaimime dėl tų pačių priežasčių, bet kada nors galime ir laimėti. Pralaimime tik dėl savo pačių egoizmo. Mane žavi tokie žmonės kaip Kęstutis Marčiulynas, Svaras (Gabrielius Liaudanskas), jie kaip šviesuliai. Aš juos gerbiu už tai, kad jie turi idėjų ir mažai egoizmo. Laurynas taip pat seka savo idėja, nors klumpa, kyla ir vėl klumpa...
 
Šiame kūrinyje taip pat svarbi ir menininko tema. Viename Lauryno monologe sakoma, kad „mus renkasi valdžia, jėga ir turtas, o mes negalim pasirinkti“. Kalbėdamas apie mus, galvoju apie menininkus. Mes nieko neturim, už mus yra pasirenkama. Panašiai ir aš, nors anksčiau pats prašiausi į teatrą, bet jie – teatro valdžia – patys mane pasirinko ir pakvietė dirbti. Talentingi žmonės neturi tiek valdžios, kiek jos turi turtingi.
 
Kaip vyksta kūrybinis procesas, repeticijos, kokia režisieriaus darbo metodika ir kaip ją priimi? Ar jaudiniesi dėl artėjančios premjeros?

Jaudinuosi. Ir net kiekvieną kartą repetuojant, nes nežinai, kaip bus. „Išvaryme“ savo vaidmeniu buvau garantuotas šimtu procentų, nes ten buvo charakteris, aš jį greitai „pagavau“, galėjau „maudytis“ jame, o čia dar taip neišeina, dėl to ir jaudinuosi. Be to, „Katedroje“ Laurynas sudaro spektaklio šerdį. Visada vaidinant mažesnį vaidmenį būna lengviau, net jeigu jis ir mažiau pavyksta, vis tiek esi periferijoje.

Darbas su Oskaru Koršunovu man yra labai gera pamoka. Per repeticijas iš karto neriame į medžiagą, iš karto darome, bandome būti joje. Interpretuojant tekstą leidžiama susivokti pačiam, atrasti ir sakyti jį taip, kaip norėtum. Režisierius pagelbėja mizanscenose, kartais rodo jas taip, kaip pats įsivaizduoja, bet išties turime kūrybinę laisvę.
 
Scenoje Tave lydės gausi ir stipri aktorių komanda: Vytautas Anužis, Dainius Gavenonis, Darius Meškauskas, Saulius Bareikis, Vytautas Rumšas ir kiti. Turbūt labai svarbu matyti partnerius, turinčius didelę sceninę patirtį, suprantančius, kaip reikia kurti savo personažus?

Taip, patirtis tikrai duoda daug. Nors kartais ji gali ir trukdyti. Kai neturi patirties, nuolat ką nors naujo atrandi, ir tai teikia satisfakcijos. O kai neatrandi, tuomet iš savęs reikalauji daug daugiau. Aš pastebėjau, kad aktorius ištinka tokie periodai, kai kuriami vienokie vaidmenys, o vėliau – kitokie. Tad patirtis padeda labai daug, bet, kartoju, ne visuomet, taisyklių čia nėra. Visa aktorių komanda puiki. Yra aktorių, su kuriais iš karto randi bendrą kalbą, o yra tokių, su kuriais tenka jos paieškoti. Kai perskaitau kūrinį, aš išties viską suprantu kiek kitaip, viską matau kitu kampu, dažnai gal ir neteisingai. Bet esu linkęs keistis. Iš Oskaro ir kolegų išmokau, kad reikia būti lanksčiam, neįsikibti į vieną sprendimą, manant, kad tik jis yra teisingas.
 
Strateginį mąstymą, logiką lavinu šachmatais, nors daugiau žaidžiu jais iš pomėgio. Tai kaip narkotikas, kasdien prie jų praleidžiu po tris valandas. Tad pjesėje kaip žaidime – Vyskupas Masalskis yra Karalius, sėdintis rokiruotėje, Laurynas yra Pėstininkas, bandantis nukeliauti iki Valdovės ir pavirsti kita figūrėle, o Žmogus yra Rikis, naudojantis kitus savo reikmėms, toks piktasis kardinolas, kuriam net ir Laurynas reikalingas tik tam, kad atliktų savo darbą.
 

Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės brandinant Lauryno vaidmenį.

Marius Repšys: „Pirmosios repeticijos buvo tragiškos“ // Laima Žemulienė, „Kauno diena“, 2012-10-28


Marius Repšys: „Pirmosios repeticijos buvo tragiškos“

Laima Žemulienė, „Kauno diena“, 2012-10-28 



Marius Repšys. M. Vorobjovaitės nuotr.


Ko tik jis neišbandė! Mokykloje buvo tikras vandalas, tyčiojosi ir erzino mokytojus. Užsiėmė Rytų kovos menais, boksu, žaidė šachmatais. Tik po penkerių metų Marius Repšys suprato, kad jo vieta – ne bokso ringe, o teatro scenoje. Vis dėlto į ją vedęs kelias buvo vingiuotas.

Pastaruoju metu 28 metų M.Repšys, tapęs talentingu aktoriumi, rūpestingu šeimos vyru ir tėvu, repetuoja Vilniaus katedros statytojo architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vaidmenį Justino Marcinkevičiaus dramoje „Katedra“. Spektaklį Nacionaliniame dramos teatre stato žinomas režisierius Oskaras Koršunovas, jo premjera įvyks lapkričio pabaigoje.

– Mariau, ar tikėjotės, kad gausite Lauryno vaidmenį spektaklyje „Katedra“?

– Ne. Man netikėtas buvo skambutis iš teatro administracijos. Aišku, buvo džiugu. Ir baisu, – didelė atsakomybė.

– Kaip jaučiatės dabar, kai į tą vaidmenį įsigilinote, kai artėja spektaklio premjera?

– Truputėlį ramiau. Baisiausia buvo nežinia – kaip bus, kas bus: teksto daug, jis eiliuotas, kaip jį sakyti? Pirmos repeticijos man iš viso buvo tragiškos. Labai sunkiai sekėsi skaityti. Dabar viskas gerai. Man patinka. Dirbi savo darbą, kurį esi išmokęs, stengiesi daryti maksimaliai gerai.

– Neseniai O.Koršunovo spektaklyje „Išvarymas“ sukūrėte išskirtinį – agresyvaus emigranto Vandalo vaidmenį. Ar nesulaukėte pastabų, kad vaidinti Lauryną jums – misija neįmanoma?

– Aš pats save gerai pažįstu: Vandalas – iš tų vaidmenų, kuriuos galiu gerai atlikti. Yra dar daugybė vaidmenų, kuriuos galiu gerai atlikti.

Aktoriaus profesijoje retai pasitaiko vaidmenų perliukų. Muzikos ir teatro akademijoje man jų teko. Pavyzdžiui, duobkasys iš „Hamleto“, daktaras Astrovas „Dėdėje Vanioje“. Tai vaidmenys, kuriuos jauti nuo pradžios iki pabaigos. Vandalas irgi iššovė kaip perliukas.

Aš žinau, kad galiu ne tik Vandalą vaidinti. Laurynas man – iššūkis, ir džiaugiuosi, kad man davė tokį vaidmenį. Dabar galėsiu nors kiek atsikratyti to Vandalo.

– Nuo ko pradedate lipdyti vaidmenį? Koks būna pirmasis kabliukas, stimulas?

– Sunku pasakyti. Kiekvienas vaidmuo – skirtingas. Kartais reikia atsispirti nuo vaidmens logikos. Kartais skaitai pjesę ir viską matai – tereikia tik suvaidinti. Man su Vandalu taip buvo. Skaičiau pjesę ir viską mačiau kaip multiką. Į kiekvieną vaidmenį einu skirtingu keliu. Lauryną savaip įsivaizduoju.

– Ar žmonai pasakojate apie savo darbą? Kaip ji įvertino jūsų Vandalą?

– Daug pasakoju. Vaida man padėjo mokytis tekstą. Aš skaitydavau Vandalo, o ji – kurio nors kito personažo. Bet spektaklis jai buvo naujiena – juk nežinojo, kaip viskas atrodys scenoje. „Išvarymas“ jai labai patiko. Nori dar kartą nueiti ir pažiūrėti, bet nėra galimybės – neturime kam vaiko palikti.

Vaida baigė madingus mokslus – vadybą Gedimino technikos universitete. Dirba įmonėje „Swedbank lizingas“. Iki dekretinių atostogų buvo skyriaus vadovė. Mes kartu nuo 15 metų. Mokėmės toje pačioje mokykloje, bet paralelinėse klasėse.

– Gal po didžiulio populiarumo „Išvaryme“ Nacionalinio teatro aktoriai į jus pradėjo šnairuoti, – pakaks čia tų žvaigždžių?

– Ne. Čia labai draugiški aktoriai, puikus kolektyvas, net nustebau, atėjęs į šį teatrą. Etatinis teatro darbuotojas esu nuo šio rugsėjo. Naujokas. Džiaugiuosi, kad čia esu.

– Ar tiesa, kad jau mokykloje buvote vandalas – jūsų nedomino mokslai, tik išdaigos?

– Trainiodavausi pakampiais. Mokiausi labai prastai. Tais laikais kažkodėl būdavo pažeidžiamos mokinių teisės ir viešai skelbiami pažangumo rezultatai lentoje. Vaida tarp 11–12 klasių mokinių buvo devinta, o aš – 109-as iš 130 mokinių. Keista, iš pamokų nebėgdavau – man labai patiko sėdėti pamokose, erzinti mokytojus ir juoktis. Mokytojai nervindavosi, labai pykdavo. Ir kai kurie bendraklasiai pykdavo. Užtat prisijuokdavau. Toks buvau iki pat 12 klasės. Kai kurie mokytojai manęs ypač nemėgo.

– Iš mokyklos išsinešėte kartėlį?

– Aš tai ne. Jie – turbūt. Man smagu buvo, geri laikai.

– Negi taip nieko ir nesiekėte?

– Siekiau! Aš norėjau būti Rytų kovos menų sportininkas. Daug sportavau – treniravausi kung fu. Nerūkiau, negėriau. Negeriu ir dabar. Įstojau į Pedagoginį universitetą – dvejus metus mokiausi kūno kultūros. Paskui nusprendžiau, kad reikia sukti į teatrą. Svarbiausia gyvenime daryti tai, kas tau patinka. Jei nedarysi, veltui nugyvensi gyvenimą.

Dar mokyklos laikais labai patiko boksas. Jeigu Dievas mane grąžintų į 14 metų amžių ir sakytų – rinkis sporto šaką, pasirinkčiau boksą. Arba šachmatus.

– Kuo sužavėjo šios sporto šakos?

– Šachmatai ir dabar patinka. Vaikštau pas didmeistrį Darių Ruželę, Vaidą Sakalauską – labai gerą šachmatų trenerį. Su juo žaidžiu. Bet dažniausiai šachmatais žaidžiu internetu. O boksas – tiesiog paprastas sportas, kovinis, agresyvus. Boksuodamasis išsikrauni. Bet kartu tai ir intelektualus sportas. Jis mane žavi savo paprastumu.

Anksčiau buvo kung fu kultas. Filmai įtaką padarė. Ir šiaip norėjosi būti kietam. Labai daug laiko tam atidaviau, truputėlį gailiuosi. Kung fu būdavo atskyriai kaip šachmatų sporte. Turiu pirmą atskyrį.

– Ar dar žiūrite kovinius filmus?

– Dabar ne. Kažkada, aišku, žiūrėdavau. Kai kuriuos ir mintinai žinojau.

– Ar teko mokykloje iššvaistytą laiką kompensuoti – pasimokyti to, ką praleidote, skaityti kūrinius, kurių neperskaitėte?

– Tai aišku, kad teko. Vienintelis dalykas, ką mokėjau, – tai gamtos mokslai. Jie man labai patiko. Dešimtuką turėjau. Su literatūra – ne kas, gaudavau blogus pažymius. Mano skaitymo įgūdžiai neišlavinti ir man sunku skaityti. Pavyzdžiui, kai pirmą kartą skaitėme „Katedrą“, aš pats buvau pakraupęs, man gėda buvo – tiesiog nemoku skaityti. Jaudiniesi, daug žmonių, sunku susikaupti. Bet iš tikrųjų skaitau daug. Kai tik turiu laisvo laiko, tai ir skaitau. Įvairią literatūrą. Labai patinka istorinės knygos. Vis dėlto skaityti garsiai – kas kita, tie įgūdžiai turi būti išlavinti nuo vaikystės.

– Mokyklos laikais ir tėvams kėlėte galvos skausmą?

– Ne, nedraskydavau jiems akių. Su mama iš viso gerai sutardavome. Tik mokykloje norėdavau pasirodyti – nebuvau saldainiukas. Mama gerai žinojo kelią pas direktorių. Namie mažai būdavau – nuolat treniruotėse, paskui pats užsiėmimus vesdavau. Vienuoliktoje klasėje dvi vaikų grupes turėjau. Būdamas dvyliktoje, treniravau ir suaugusiuosius.

– Kas padėjo suprasti, kad jūsų gyvenimas – teatras, o ne sporto mokslai Pedagoginiame universitete?

– Treneris nusivedė į Operos ir baleto teatrą palaipioti kopėčiomis, akrobatu pabūti operoje „Skrajojantis olandas“. Nuėjome į tas repeticijas. Man patiko – iki vėlumos sėdėjome. Pamaniau, reikia save bandyti teatre. Buvo tas noras vaidinti. Nuėjau į „Palėpę“ pas Olegą Kesminą (Vilniaus Gedimino technikos universiteto teatras-studija – red. past.). Ten labai daug dirbau, repetuodavau iki išnaktų, didžiausius vaidmenis atlikdavau. Ir nusprendžiau, kad reikia stoti į aktorinį. Įstojau būdamas 23-ejų – už kitus vyresnis.

Ruošiausi tam. Maniau, jei neįstosiu, tai bent žinosiu, kad nevertas buvau. Pusantro mėnesio per dieną gal po keturias valandas repetuodavau etiudus, dainas, eilėraščius, prozą. Nuo pirmadienio iki šeštadienio. Sekmadienį ilsėdavausi.

– Ar teatre praverčia Rytų kovos menų įgūdžiai?

– Vandalo vaidmeniui labai pravertė. Šiaip jie visur ir visada praverčia – ne tiek kūnui, kiek mąstymui, disciplinai.

– Gal savo gebėjimus teko panaudoti ir naktį gatvėje?

– Ne. Naktimis nesišlaistau gatvėse. Ką veikti naktį gatvėje? Aš turiu šeimą, man patinka būti namie.

– Įdomus jūsų virsmas – nuo mokyklos laikų chuliganėlio iki rūpestingo vyro ir tėvo.

– Vyrus labai pakeičia moterys. Jei ne mano žmona, nežinau, ką veikčiau. Sunku pasakyti. Ji irgi mane pastūmėjo į teatrą – palaikė, kai sumaniau stoti į aktorinį. Jei žmonės myli vienas kitą, manau, jie keičiasi. Žmones keičia meilė. O jei dar nori pasitempti prieš mylimą žmogų, parodyti, kad gali daugiau, kad sieki daugiau, tai labai motyvuoja.

– Ar gyvenimas pasunkėjo, kai gimė duktė?

– Atsirado naujų spalvų. Bet atsirado ir naujų inkarų – negali ramiai išeiti pasivaikščioti. Ne su draugais, o su žmona. Su draugais retai kada einu. Turi galvoti, kam palikti vaiką prižiūrėti, o išėjęs – kaip greičiau grįžti.

– Ar sunkios jums tėvo pareigos? Kaip bendraujate su dukterimi, gal ką nors jai paskaitote ar padainuojate prieš miegą?

– Gretai – metai ir trys mėnesiai. Mudu ir žaidžiame, ir dūkstame. Bet kartais po spektaklių norisi ramybės – atsisėsti ir pabūti vienam.

 

 

Vytautas Narbutas kuria dekoracijas lietuvybės himnui // Daiva Šabasevičienė, „Lietuvos rytas“, 2012-10-22

Kuria dekoracijas lietuvybės himnui

 Daiva Šabasevičienė, „Lietuvos rytas“, 2012-10-22


Dailininkas ir scenografas Vytautas Narbutas. R. Danisevičiaus nuotr.


Lietuvos nacionaliniame dramos teatre prasidėjo intensyvios Justino Marcinkevičiaus „Katedros“ repeticijos. Spektaklio režisierius Oskaras Koršunovas dekoracijas spektakliui kurti pakvietė Vytautą Narbutą, kuris jau keturiolika metų gyvena ir dirba Islandijoje. Bendru šių menininkų darbu – Williamo Shakespeare‘o „Audra“, Molière‘o „Tartiufu“, Henriko Ibseno „Peru Giuntu“ žavėjosi Reikjaviko, Orhuso (Danija), Oslo teatro žiūrovai. Lietuvos nacionalinio dramos teatro dekoracijų dirbtuvėse – pats scenografijos gamybos įkarštis. Apie naująją „Katedrą“, gyvenimą svetur ir grįžimą į Lietuvą kalbamės su dailininku Vytautu Narbutu.

Tavo sugrįžimas į Lietuvą simbolinis – po kelionių užsienyje į Vilnių parvykęs Laurynas Gucevičius rekonstravo Vilniaus Katedrą, o tu, po ilgesnio laiko sugrįžęs į Lietuvą, kartu su Oskaru Koršunovu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre statote Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“. Ką Tau reiškia šis kūrinys?

Vienareikšmiai sunku atsakyti. Suprantu, jog Justinas Marcinkevičius „Katedrą“ rašė, bandydamas, kaip ir jo personažas Laurynas Gucevičius, surasti kelią iš vidinių prieštaravimų, nedermės su aplinka labirinto. Ir vis dėlto „Katedra“ – tai meilė tėvynei, dvasinė atrama, moralinis apsisprendimas patriotiškumui ir pilietiškumui. Savo poetika, subtiliu muzikalumu „Katedra“ yra himnas lietuvybei.

 

Kokią „Katedrą“ Tu prisiminei iš mokyklos laikų ir kokia ji Tau pasirodė šiandien?

Paskutinį kart „Katedrą“ skaičiau Dailės akademijoj. Tada man išryškėjo kovos su okupantais dėl laisvos Lietuvos, dėl išderglioto ir praterioto tikėjimo, dėl išmėsinėtos sielos, išderintos savasties potekstės. Suspardytos ir išžagintos tėvynės sopulinga rauda. Ir šiandien visa tai yra – ir dramoje, ir nūdienos Lietuvoje. Bet šiandien man Justino Marcinkevičiaus „Katedra“ iškelia ir menininko-žmogaus-piliečio temą. Talentas – ar tai Dievo dovana, ar prakeikimas? Jei nesi laisvas, jei turi parsiduoti, kad galėtumei kurti, jei tikėjimą, dorovę idealus iškeiti į trisdešimčia sidabrinių... Ir ši tema dabar net aktualesnė, nei sovietmečiu, kai menininkas turėjo rinktis – su kuo jis. Šiandien jis savo paties laisva valia yra su niekuo, netgi ne su pačiu savim.

 

Iš ko daugiausiai sėmeisi plastinių idėjų spręsdamas, koks turi būti spektaklio vaizdas?

Pjesės skaitymas man yra vidinis dialogas. Skaitydamas medžiagą visada bandau perprasti prasminį vyksmą, užčiuopti vidinį alsavimą. Iš to gimsta idėja, įsisiūbuoja vaizdas. Yra tekę tą pačią pjesę statyti keletą kartų, ir visada subręsta kitoks vaizdas – keitiesi pats, keičiasi pasaulis, ir su pjese šnekiesi kitaip.

 

Tau kaip dailininkui turbūt svarbiau įvairūs architektūriniai elementai, kurių dramaturgija išprovokuoja Tavo naujus sprendimus? Ar Tu daugiau remiesi filosofiniais, literatūrologiniais „Katedros“ tyrinėjimais?

Scenografija nėra tik iliustracija, dekoras ar veiksmo erdvės apipavidalinimas, tad viskas yra svarbu – istorinės studijos, kultūrinio, socialinio konteksto analizė, alegorijų, simbolių reikšmės, filosofinės spekuliacijos ir egzistencinės frustracijos, marazmatinės būsenos, vidinis išsibarstymas ir vėliau susirinkimas savęs, metaforinis grybavimas ir nemetaforinis vyno gėrimas, ir dar velniai žino kas...

 

Kokią įtaką daro aktoriai kuriant šį spektaklį? Ar apskritai aktoriai kada nors lemia scenografinius sprendimus?

Mano darbas prasideda dar gerokai prieš repeticijų pradžią, tad aktorių šalia nėra. Būna tokių ,,virtuvinių“ projektų, kur susirenka visi ir viską daro visi, bet aš taip nedirbu.

 

Pastaruoju metu Tu dirbi ne vien Islandijos teatruose, bet ir daugelyje pasaulio šalių. Kaip skirtingos šalys, skirtingos teatrinės erdvės veikia Tavo teatro plastikos išraišką, ar viskas priklauso tik nuo pačios dramos analizės?

Žinoma, įtakoja – veikia, praplečia, pagilina, išklibina... Bet tiesioginė įtaka dirbant su konkrečia medžiaga man sunkiai apibrėžiama – juk kūrybiniame procese visko tiek daug...

 

Neseniai kartu su O. Koršunovu Osle pristatėte Henriko Ibseno „Pero Giunto“ premjerą. Atsiliepimai teigiami. Kaip Tu pats vertini šį darbą? Kuo jis išsiskiria iš kitų jūsų su Oskaru statytų darbų?

Iš tiesų darbas pavyko. Spektaklis dinamiškas, bet subtiliai subalansuotas, poetiškas ir filosofiškas, savo plastine, vizualine, muzikine traktuote itin išraiškingas, groteskiškai siurrealistinis, bet visa tai meistriškai pateisinta, tai smūgiuoja ir nesmirdi savitiksliu formalizmu. Norvegai pamilo ,,lietuvišką“ „Perą Giuntą“. Su Oskaru visada įdomu dirbti, kitaip žiūrėti, improvizuoti, stebėti, kaip įspūdingai jis apžaidžia scenografiją, kokias prasmes suteikia tekstui. Kurdami šį spektaklį daug daugiau laiko praleidome kartu: kalbėjome, žiūrėjome filmus, skaitėme „Katedrą“.

 

Iš Lietuvos išvažiavai kaip Rimo Tumino dailininkas, nors buvai keletą spektaklių pastatęs ir su Cezariu Graužiniu. Su juo dažnai įvairiose šalyse bendradarbiaujant ir šiandien. Kiek Tau svarbi C. Graužinio kūryba? Žinau, kad dabar Vilniuje Tu nuosekliai peržiūri jo spektaklius.

Su Cezariu mus sieja ilgametė draugystė ir kūrybinis darbas. Pradėjome dar būdami studentais su ,,Egle žalčių karaliene“, spektakliu, kurio niekada nepastatėme. Mane visad žavėjo Cezario savitas braižas, užburianti jo ,,vaizduotės teatro“ plastika, gėrio ir gyvenimo džiaugsmo teigimas, teatro esmės bei paskirties apmąstymai, teatrinės etikos paieškos.

 

Dirbdamas su įvairiausiais režisieriais, kokį teatro braižą Tu pripažįsti labiausiai?

Man sekėsi ir sekasi dirbti su režisieriais, kurių braižas, stilistika skirtingi – tai man įdomu, tai įkvepia, praturtina, o kartais – tai iššūkis, kuris tonizuoja.

 

Kokius teatrinius procesus, tendencijas Tu pastebi dirbdamas su įvairiais režisieriais? 

Režisieriai, su kuriais dirbu, man imponuoja savo menine-profesine laikysena, jie kovoja dėl meninių vertybių, saugo teatro prigimtį, stoja prieš teatro profanaciją, komercializaciją, socialinių ar politinių diskusijų arena. Tas užkratas veikia ir Lietuvos teatrinius procesus.

 

Kokią Lietuvą Tu palikai ir kokią radai? Į ją Tu grįždavai trumpų atostogų, o rimtam darbui sugrįžai po daugelio metų. Ką radai sugrįžęs į konkrečias teatro erdves?

Iš tiesų jūs, gyvenantys čia, žinote ir jaučiate, kokia yra Lietuva geriau nei aš, bet vaizdas liūdnas, moralinis stovis išsiderinęs, viltis prigesus, kova už išlikimą varo į emigraciją arba stumia į nihilizmą ir t.t. Visa tai griaužia ir teatro organizmą.

 

Šiuo metu teatre verda įvairiausios emocijos. Kiek Tave sutinku, veide pastebiu liūdesį. Kaip Tave veikia socialinė teatro aplinka? Kiek Tu į ją kišiesi?

Teatro erdvėje girdžiu skirtingus vertinimus, skirtingus požiūrius. Man tikrai sunku, negyvenant čia, tiesiog atsidūrus šioje situacijoje, susivokti giluminėse tų procesų ir santykių priežastyse. Tai kelia rūpestį, bet nesikišu, o ir kaip galėčiau čia šeimininkauti? Struktūra sukurta, procesai įsibėgėję. Laikas parodys.

 

Lietuva vis praranda savo menininkus. Aišku, emigracija nėra netektis, tačiau – praradimas bet kokiu atveju. Kaip Tau sekasi toje paslaptingoje šalyje – Islandijoje? Ar sunkiai perpratai žmonių ir gyvenimo specifiką, ar ankstesnės „repeticijos“ – trumpalaikiai darbai – prijaukino prie tamsiosios Šiaurės? Kita vertus, Tu daug pieši ir tapai, kuri įspūdingus grafikos darbus, iliustruoji knygas, ir visam šiam darbui tam tikra ledynų ramybė, Šiaurės pašvaistėmis ir pūgų šėlsmu alsuojanti šalis lyg ir dėkingesnė. Kokią įtaką šalys daro Tavo kūrybai?

Gyvendamas vienur ar kitur, žmones ir gyvenimo specifiką perpranti natūraliai, tiesiog įsigyveni, susigyveni ir gyveni. Prieš apsigyvendamas Islandijoje buvau sukūręs ten keturis projektus. Nežinau, kiek ta tamsi Šiaurė prisijaukino mane, bet aš jau buvau žinomas, tad profesiniai integruotis nebuvo problemos. Peizažo žanre nedirbu, tačiau Islandijos fantastinė gamta mane įkvepia ir nepaliauja stebinti.

 

Kiek laiko gyveni Islandijoje? Ką reikšmingiausio per tuos metus pavyko sukurti?

Islandijoje gyvenu keturiolika metų. Nežinau, ar ką reikšmingo sukūriau – tiesiog dirbu savo darbą. Tik norėčiau daugiau atsidėti tapybai.

 

Gal galėtum trumpai papasakoti apie Islandijos menininkus: koks kontekstas, kokios problemos juos labiausiai jaudina? Kuriantys žmones gal neturėtų būti skirstomi pagal šalis, tačiau, kalbant apie Islandiją, skirtumų, man atrodo, nemažai.

Islandijos menininkai, kaip ir visur, jei tik nesilaiko grynai tautinės tradicijos, universalioje modernaus meno aplinkoje kažkuo labai neišsiskiria, nebent kai kurie – savo lokalia tematika ar medžiagomis (pvz. lava). Išskirčiau islandų šiuolaikinės muzikos kūrėjus. Stebiuosi, kaip tokia maža tauta turi tiek daug nuostabių muzikų.

 

Islandijoje Tave remia meno mecenatai, nemažai šviesių žmonių ypač vertina Tavo darbus. Per šį laiką į privačias kolekcijas papuolė ypatingos reikšmės keli Tavo darbų ciklai. Ar nebaisu taip išsibarstyti? Apie tai, kad kas nors finansuos Tavo darbų parodą Lietuvoje, kurioje būtų įmanoma išvysti nors dalį „prarastų“ darbų, turbūt net pasvajoti neįmanoma?

Smogus krizei, mecenatų, deja, neliko. Išsiskirti su savo darbais man visada nelengva. Jei tik būčiau pakankamai materialiai apsirūpinęs, savo darbų nepardavinėčiau, kaip ir Edvardas Munchas gyvenimo pabaigoje – nepardavinėjo, užsidarė nuo pasaulio ir gyveno vienas su savo tapyba. O apie parodą Lietuvoje pasvajoju. Turiu vilties.

 

Kalbėjosi Daiva Šabasevičienė

 

 

Oskaras Koršunovas: „Kiekviena karta turi statyti savo katedrą“ // Rūta Oginskaitė, „Lietuvos rytas“, 2012-07-16

Oskaras Koršunovas: „Kiekviena karta turi statyti savo katedrą“

Rūta Oginskaitė, „Lietuvos rytas“, 2012-07-16

 

Naujojo teatro sezono intriga įsižiebė: šviesaus atminimo poeto Justino Marcinkevičiaus „Katedrą” Nacionaliniame dramos teatre režisuos Oskaras Koršunovas.


R. Danisevičiaus nuotr.

 

Kai 1971 metų kovą tuomečiame Akademiniame dramos teatre režisierius Henrikas Vancevičius pastatė Just. Marcinkevičiaus dramą „Katedra”, O. Koršunovui buvo lygiai dveji metai.

Šių metų lapkritį į tą pačią sceną jis išves savo „Katedros” architektą Lauryną, vyskupą Masalskį, Ievą Teresę, Žmogų, Akląjį smuikininką su jo neparduodama „Grūšia”.

– Nacionalinis dramos teatras jau reklamuoja „Katedros” premjerą, pardavinėja bilietus. O jūs dar turite sukurti visą spektaklio architektūrą. Kaip jaučiatės su tokia atsakomybės kupra? – pasiteiravau 43 metų O.Koršunovo.

– Tai viena baisiausių režisieriaus gyvenimo pusių: nuolat žinai, kada privalai baigti kūrinį. Dar nepradėjai repeticijų, o jau žinai premjeros datą.

Rezultatas visada būna toks pat – jei spektaklį lydi sėkmė, būna daug pagirtų ir apdovanotų, o jei patiri nesėkmę, lieki vienas – tas, kuris dėl visko kaltas.

Dabar darbuojuosi su ne mažiau atsakingu projektu Norvegijoje – Henriko Ibseno „Pero Giuntu” Nacionaliniame teatre Osle. Premjera numatyta rugpjūčio 25 dieną. „Peru Giuntu” bus atidarytas tradicinis H.Ibseno festivalis. Milžiniška atsakomybė.

Tai ir viena „Katedros” temų: Laurynas turi pakelti ne tik Katedros koloną, bet ir visą atsakomybę.

– Įdomu, kokios temos jums atrodo svarbios, kai skaitote „Katedrą”?

– Svarbiausia – menininko tema. Visais laikais visuomenė, politikai, didieji, turtingieji flirtavo su menininkais. Visais laikais menininkai buvo reikalingi, neišvengiami ir žeminami. Ir esminė atsakomybė dėl to, kas vyksta, visą laiką tenka menininkams. Dabar – irgi.

Prisiminkime kad ir istorinį lūžį, įvykusį 1989 metais. Visi griebėsi menininkų, pradėjo juos stumti į sceną. Ir tą patį Just.Marcinkevičių. Po to juos stūmė nuo scenos. Tai vyksta kasdien, visais laikais. Ir tai parodo menininkų svarbą.

Just.Marcinkevičius daug ką numatė, atspėjo. „Katedros” Lauryno drama yra ir jo drama. Kaip ir kiekvieno menininko, kuris išdrįsta imtis atsakomybės dėl to, ką kuria.

– Nors laukia „Peras Giuntas”, ar galima teigti, kad pradėjote dirbti su „Katedra”?

– Labai svarbus žingsnis – vizualinis sprendimas. Jį aptarinėjame su scenografu Gintaru Makarevičiumi.

Tačiau dabar vyksta tik galvojimas „Katedros” kryptimi. Kai pradedi dirbti, repetuoti, atsiranda netikėtų posūkių. Pirminiai pokalbiai yra panašesni į svajojimus. Kartu tai – rizika.

Panašiai buvo su Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymu”. Iš pradžių atrodė, kad scenai tai sudėtinga medžiaga, gal net nepastatoma. Neužteko nei išminties, nei toliaregiškumo, kad įsivaizduotum, koks gali būti spektaklis.

Suvokėme ir tai, kad pati emigracijos tema – aštri, daugumai aktuali ir atpažįstama, mus visus jungianti. Baisią įtampą jautėme.

Tačiau bendraujant su aktoriais, gilinantis į temą abejonės ir nuogąstavimai savaime išsisklaidė. Taip būna visada.

– Ką manote apie pjesę „Išvarymas” dabar, kai šis jūsų spektaklis tapo nepaprastai populiarus, bilietų į jį tenka laukti mėnesius?

– Tai gera, drąsiai parašyta pjesė, tikra šiuolaikinė dramaturgija. O dramaturgija yra šiuolaikinė tik tuo atveju, jei ji įkvepia naują teatro kalbą ir scenoje atsiranda tai, ko iki šiol nebuvo.

M.Ivaškevičiaus pjesė sąlygojo kitokią aktorių elgseną scenoje, kitokį bendravimą su žiūrovais. Pati emigracijos tema apčiuopiamai priartinta prie žiūrovo. Ji – scenoje, ne kur nors metaforoje.

– Kaip vertinate tai, kad viename interneto portale teatralai „Išvarymą” įtraukė tiek į geriausių, tiek ir į prasčiausių sezono spektaklių penketukus?

– „Išvarymas” nėra hermetiškas spektaklis, jis veikia žmones. Jei spektaklis gali tapti visuomeniniu įvykiu, „Išvarymas” tokiu tapo. Tai svarbu ir aktoriams, nes jie jaučia žiūrovų atsaką. Jie nesimuliuoja „Išvaryme” vaidindami net mažiausius vaidmenis.

Tokio kalibro aktorius kaip Arūnas Sakalauskas savanoriškai sukūrė viso labo perėjimą per sceną, bet tai, kaip jo personažas pereina, „Išvarymui” irgi suteikia daug šarmo.

Ką jau kalbėti apie tuos, kurie vaidina pagrindinius vaidmenis, – Ainį Storpirštį, Marių Repšį, Moniką Vaičiulytę.

Vertinu „Išvarymo” aktorius, kurie parodė ne tik begalinę jaunatvišką energiją, tikėjimą, bet ir didelę pilietinę brandą, atsakomybę, o tai buvo netikėta. Juk tai jauniausia aktorių karta. Vertinu Saulių Prūsaitį ir jo muzikantus, scenografą G.Makarevičių. „Išvarymas” – visų bendras reikalas.

Pažiūrėti „Išvarymo” renkasi įvairiausi žmonės – skirtingų skonių, įpročių. O juk tai – ne pramoga, o penkių valandų trukmės vaidinimas.

Nuomonių apie gyvą meno reiškinį visada būna įvairių, ypač jei palieti skaudžius dalykus.

Tikrame teatre turi būti visas gyvenimo spektras.

Toks buvo šekspyriškasis teatras, kuriame norėjosi ir verkti, ir juoktis, ir keiktis, ir išeiti supykus, ir džiaugtis, kad viskas puiku. Tokias reakcijas, jaučiu, sukelia ir „Išvarymas”. Džiaugiuosi tuo spektakliu.

– Ką tik Muzikos ir teatro akademijoje surinkote aktorių kursą. Net kai kurie iš tų, kurie praėjusiais metais buvo pradėję studijuoti teatro kritiką, šiemet metė mokslus, kad stotų į O.Koršunovo kursą. Smagu?

– Būtų gerai sujungti kritikų kursą su aktorių kursu. Jono Vaitkaus kurse, kuriame aš mokiausi, kartu studijavo aktoriai ir režisieriai. Trūko tiktai kritikų. Ir dramaturgai galėtų būti kartu.

Williamas Shakespeare’as buvo ir režisierius, ir aktorius. Moliere’as buvo ir trupės vadovas, ir aktorius. Dramaturgija neatsiranda ant stalo, jai reikalingas teatras.

– Nacionalinis dramos teatras ketina suteikti jūsų kursui praktinių galimybių mokytis dirbti scenoje. Ką galite pažadėti jūs?

– Pedagogika – irgi atsakomybė ir tam tikra nežinia. Esu dėstęs Prancūzijoje, Norvegijoje, Kinijoje. Dėsčiau ir Lietuvoje magistrantams, su kuriais pastatėme „Vasarvidžio nakties sapną”. Spektaklis trylika metų gyvas, vis dar gastroliuoja.

Savo kursui turiu puikią talentingų aktorių ir pedagogų komandą: Darius Meškauskas, Vesta Grabštaitė, Nelė Savičenko, Andrius Žebrauskas.

Tikras mokytojas turėtų būti atsisakęs kūrybinio darbo. Pats aš negaliu dabar atsidėti vien pedagoginiam darbui. Tuo atžvilgiu nesu tikras mokytojas.

Bet studijavau pas J.Vaitkų, kuris ir tada buvo, ir iki šiol yra labai aktyviai kuriantis režisierius. Jis nieko nemokė, bet iš jo išmokti buvo įmanoma.

Iš jo išmokau daug. Jei tai supras mano studentai, jie turės galimybę išmokti.


Teatras iš žiūrovų tikisi paramos

„Katedrą” – 10 giesmių dramą – Just. Marcinkevičius parašė Vilniaus 650 metų sukakčiai. Dramoje veikia istorinės asmenybės – iš baudžiauninkų kilęs architektas L. Stuoka-Gucevičius ir Vilniaus vyskupas, menų globėjas bei mecenatas I.J.Masalskis.

1971 m. kovą „Katedrą” Akademiniame dramos teatre pastatė H. Vancevičius. Šis spektaklis buvo įrašytas plokštelėje. 1980 m. gegužę Klaipėdos dramos teatre „Katedrą” režisavo P. Gaidys. 2010 m. liepą Kauno pilyje V. Rumšo parengta „Katedra” suvaidinta kaip Pažaislio muzikos festivalio programos dalis.

Nacionalinis dramos teatras, ruošdamasis „Katedros” premjerai, paskelbė Lietuvos teatre iki šiol netaikytą „rėmėjo bilieto” naujovę: į pirmąjį „Katedros” vaidinimą lapkričio 29 d. bilietus galima įsigyti už didesnę nei įprasta kainą – nuo 220 Lt. Šiuos bilietus įsigiję žiūrovai ne tik pirmieji pamatys premjerą, bet ir taps oficialiais „Katedros” statytojais, drauge su kūrybine trupe bus paminėti programėlėje.

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2014 m. gruodžio 20 d. 22:57 / Gintarė

Repšys visiškai neišpildė ir nepateisino vaidmens. Tos nuobodžios intonacijos ir neišgyventas vaidmuo tiesiog pradėjo erzinti (ypač antroje dalyje). Repšys pernelyg jaunas ir pernelyg silpnas perteikti žmogaus - kūrėjo tragediją. Žiūri į jį ir galvoji, kad jam labai nepatogu vaidinti, scenoje jis jaučias nenatūraliai. Scenografija puiki, geras ir stiprus spektaklis.

2014 m. lapkričio 7 d. 09:28 / Ruta

Vakar buvau spektaklyje. Muzika, Dekoracijos - tobula. Vyskupas Masalskis, Ieva - puikūs. Tikrai stiprus spektaklis, tačiau labai nusivyliau Laurynu. Be išraiškos, monotoniškas, toks jausmas, kad beria savo tekstą kuo greičiau, nes kažkur skuba...Toks stiprus Lauryno tekstas ir taip prastai perteiktas Repšio. Antroje dalyje mane net erzino tokia prasta vaidyba.. Anužis (vyskupas) žodį pasako ir jau jauti to žodžio jėgą, o Laurynas vakar buvo tikrai silpnas.

2014 m. birželio 3 d. 17:12 / marija

Marius Repšys dar sykį įrodė, kad yra puikus aktorius. Teko matyti spektaklius: vieną dieną Išvarymą, kitą - Katedra. Neįtikėtinai aktorius įsijaučia į vaidmenį ir sukuria nuostabius personažus. Vienareikšmiškai reikia pamatyti Katedrą -- ir statyti ją kiekvienam savo.

daugiau