Spektaklis Režisierius Trukmė Kaina Salė
Justinas Marcinkevičius. KATEDRA Oskaras KORŠUNOVAS 3 val. 10 min. nuo 35.00 lt Didžioji salė Pirkti bilietą

 

DIDYSIS SPEKTAKLIO RĖMĖJAS

 

Dviejų dalių spektaklis

Premjera – 2012 m. lapkričio 29 d.

LNDT sutelkė iškilių šalies teatro menininkų pajėgas svarbiam kūrybiniam ir pilietiniam tikslui - įkūnyti naują, meniškai įtaigią Justino Marcinkevičiaus „KATEDROS” viziją. 



Režisierius Oskaras Koršunovas: „Marcinkevičius per istorinę praeitį tiksliai įvardijo savo laiką. Deja, jo įžvalgos šiandien mums vėl skausmingai aktualios. Lauryno Gucevičiaus laikais Katedra buvo sugriauta, Marcinkevičiaus laiku ji buvo atimta, o dabar ji tiesiog užmiršta. Tokia, kokią ją įsivaizdavo Gucevičius ir Marcinkevičius. Neoklacisistinė Katedra, teigianti švietimo, demokratijos, tvirtos respublikos idėjas. Katedra, sukurta žmogui, anot Lauryno. Jungianti ir telkianti žmones ne tik kaip tikėjimo, bet ir kaip kultūros simbolis. Tačiau per Katedros įvaizdį ir jo praradimą matome, kaip kartojasi mūsų istorijos ratas. Atsimenu, kai Sąjūdis sugrąžino Katedros idėją. Tada buvo daug tikėjimo Tėvynės ateitimi. Dabar matome daug nusivylimo. Mes esame Europoje, tačiau tampam tamsūs, provincialūs, nepatenkinti ir be ambicijų. Šiandieninė Lietuva panašėja į kraštą, į kurį Marcinkevičiaus pjesėje sugrįžta Laurynas. Tačiau suvokdami istorijos rato neišvengiamumą šiandien vėl ryžtamės atmerkti akis ir pamatyti Katedros viziją kaip kometą, kurią anuomet išvydo Laurynas.  

Man įdomiausias – kuriantis žmogus. Kūryba yra dieviškoji ir kartu demoniškoji žmogaus savybė. Per ją žmogus įprasmina savo būtį. Bent jau aš asmeniškai per kūrybą įprasminu savo būtį. Todėl man tai – viena svarbiausių temų. Kurdamas esi gyvas ir imlus pasauliui, bet ir degini save. Talentas yra ne tik dovana, bet ir kryžius. Per šią temą šiandien atrandu ir Justiną Marcinkevičių – jo Laurynas savo talentą neša kaip kryžių.

Neįmanoma kurti be tikėjimo. Tikėjimas yra tavo raumuo ir kūrybinė jėga. Tačiau tai sudėtingas klausimas. Kurdamas gali atsidurti ant pamišimo ribos. Bet po kūrybinio pakilimo momentų ateina metas, kai patiri nekūrybinį išgyvenimą, savotišką abstinenciją. Patyręs kūrybinio tikėjimo išgyvenimus, neišvengiamai susiduri su kankinančiomis abejonėmis.”

 

 


 Justinas Marcinkevičius: „Katedra” – trečioji mano draminės trilogijos dalis. Dramoje mane domina menininko, kūrėjo tema, socialinis ir moralinis šios temos turinys. Liaudies drama tampa ir menininko drama. Jį supančioje tragiškoje tamsoje, tarp klaidų, skausmo ir kančių, jam vis labiau ima ryškėti Tėvynės idealas – ta pagrindinė Kolona, ant kurios kiekvienas žmogus turi statyti savo KATEDRĄ. Tėvynė jo supratimu – tai gėrio, grožio ir teisingumo visuma, etinių ir estetinių idealų viršūnė, tai KATEDRA, kurios aukšti taurūs skliautai suteiks prieglobstį ir atgaivins bet kokį darbą, bet kokią kūrybą. Tai menininko iškentėtas, bet, deja, maksimalistinis idealas, kurį pamina tikrovė – aplinkui viešpataujantis melas, klasta, gobšumas, prievarta ir engimas... Bendromis pastangomis suteikime šios dramos pagrindiniam simboliui – KATEDRAI – šiuolaikinį turinį: humanizmą, taiką, tiesos ir draugystės, gėrio ir grožio idealus.”

 

Vaidina

Marius REPŠYS (Laurynas, architektas)
Vytautas ANUŽIS (Masalskis, Vilniaus vyskupas, Lauryno mecenatas)
Dainius GAVENONIS (Masalskis, Vilniaus vyskupas, Lauryno mecenatas)
Toma VAŠKEVIČIŪTĖ (Ieva Teresė, vienuolė, buvusi Masalskio kambarinė)
Monika VAIČIULYTĖ (Ieva Teresė, vienuolė, buvusi Masalskio kambarinė)
Vytautas RUMŠAS (Žmogus, buvęs Masalskio nuodėmklausys)
Darius MEŠKAUSKAS (Žmogus, buvęs Masalskio nuodėmklausys)
Vitalija MOCKEVIČIŪTĖ (Abatė)
Nelė SAVIČENKO (Abatė)
Martynas NEDZINSKAS (Motiejus, žibintininkas/ Lauryno draugas Povilas, poetas)
Arūnas SAKALAUSKAS (Motiejus, žibintininkas)
Ainis STORPIRŠTIS (Lauryno draugas Kazimieras, architektas)
Tomas RINKŪNAS (Lauryno draugas Kazimieras, architektas)

Remigijus BUČIUS (Lauryno draugas Steponas, muzikantas/ Vienuolis)
Dovydas STONČIUS (Lauryno draugas Stanislovas, dailininkas)
Paulius IGNATAVIČIUS (Lauryno draugas Povilas, poetas)
Saulius BAREIKIS (Aklas smuikininkas)
Šarūnas PUIDOKAS (Šinkorius/ Miestietis/ Sukilėlis)
Marius ČIŽAUSKAS (Šnipas, vėliau - Masalskio žibintininkas)
Rimantas BAGDZEVIČIUS (Kapitulos maršalka/ Miestietis/ Sukilėlis)
Ramutis RIMEIKIS (Kapitulos maršalka)
Arūnas SMAILYS (Elgeta/ Miestietis/ Sukilėlis)
Neringa BULOTAITĖ (Vienuolė/ Miestietė/ Sukilėlė)
Ramunė SKARDŽIŪNAITĖ (Vienuolė/ Miestietė/ Sukilėlė)
Diana ANEVIČIŪTĖ (Miestietė/ Sukilėlė)

Saulius BALANDIS (Miestietis/ Sukilėlis)
Eimutis BRAZIULIS (Miestietis/ Sukilėlis)
Monika BIČIŪNAITĖ (Miestietė/ Sukilėlė)
Adrija ČEPAITĖ (Miestietė/ Sukilėlė)
Jolanta DAPKŪNAITĖ (Miestietė/ Sukilėlė)
Regina GARUOLYTĖ (Miestietė/ Sukilėlė)
Vesta GRABŠTAITĖ (Miestietė/ Sukilėlė)
Jūratė VILŪNAITĖ (Miestietė/ Sukilėlė)
Arūnas VOZBUTAS (Miestietis/ Sukilėlis)
Edmundas MIKULSKIS (Elgeta/ Miestietis/ Sukilėlis)
Adomas GAVENONIS (Vilniaus angelas)
Laurynas APŠEGA (Vilniaus angelas)

Galerija

Recenzijos


J.M. Katedra O.K.


Konstantinas Borkovskis, "Menų faktūra", "IQ.lt", 2012-12-17

 

Įpusėjus teatriniam sezonui turime ir svarbiausią sezono įvykį. Jau nuo rugpjūčio prie Nacionalinio dramos teatro Vilniuje durų kabančios afišos skelbė, kad baigiantis metams čia išvysime Justino Marcinkevičiaus poetinę dramą „Katedra", pastatytą režisieriaus Oskaro Koršunovo. Tuomet iš nuostabos užgniaužė kvapą, bet tuo vienkartiniu užgniaužimu žinios poveikis teatro meno gerbėjo organizmui tąsyk ir apsiribojo. Pats spektaklis, kurio premjera suvaidinta lapkritį, žadino visai kitokias mintis.

Pirmiausia dauguma recenzentų, pamatę spektaklį, lengviau atsiduso (čia tenka su jais beveik sutikti). Jokio išsityčiojimo iš klasikinio teksto, jokio „palaikų niekinimo" ar kitų šventvagystės apraiškų (kurių atseit buvo galima tikėtis iš O.Koršunovo) čia nėra. Visi su palengvėjimu konstatavo, kad šįsyk garsusis mūsų scenos „maištininkas, šokiruotojas, keikūnas, chuliganas ir skandalistas" (kiekvienu šių epitetų bent sykį jį yra apdovanoję mūsų teatro kritikos autoritetai) O.Koršunovas išsižadėjo savo „ydingų manierų" ir pastatė „Katedrą" „taip, kaip ji parašyta".

Atrodo, visi darniai apsidžiaugė, jog pagaliau mūsų teatro enfant terrible subrendo, apsiramino, surimtėjo ir (to niekas garsiai nesako, bet galima įskaityti tarp eilučių) pagaliau tapo tuo, kuo anksčiau ar vėliau atseit privalėjo tapti, - režisieriumi konformistu! Kaip teatralas, nuo pat pradžių įdėmiai stebintis O.Koršunovo kūrybą, autoritetingai reiškiu savo didžią nuostabą, kaip įmanoma sugebėti taip visiškai nepažinoti ir nesuprasti O. Koršunovo ir nesuvokti jo kūrybos, kad rastųsi tokie teiginiai?

Kad įsitikintum tokios nuostabos prasmingumu, pakanka prisiminti 20 metų senumo įvykius, kai tos pačios, tuomet Akademinės, rampos šviesoje pasirodė O.Koršunovo spektaklis Sigito Parulskio „P. S. byla OK". Šių žodžių autorius buvo liudytojas, kaip po to Teatro sąjungoje susirinkusi kritikos autoritetų „konklava" varė į kampą Akademinio dramos teatro vadą Rimą Tuminą už tai, kad šis leido jo vadovaujamame teatre pasirodyti tokiam pasibaisėtinam, šokiruojančiam ir šventvagiškam spektakliui. (R. Tumino garbei liudiju, kad tuomet jis gynė jauną režisierių). Iš viso to darnaus vyresnės kartos teatrologų inkvizicijos choro išsiskyrė vienintelis balsas, ir jis priklausė Danai Rutkutei. Jos tuomet ištarti žodžiai apie spektaklį „P. S. byla OK" kaip apie vieną gražiausių to laikotarpio mūsų teatro reiškinių jau tapo chrestomatiniais.

Ir štai po 20 metų vėl matome stipriai dešimtmečių nugairintą, bet tokią pat fantastišką D. Rutkutę per J. Marcinkevičiaus „Katedros", kurią pastatė O. Koršunovas, premjerą (ir šįsyk, kiek teko skaityti, vėl sulaukta jos pritarimo). Ar tuomet, prieš du dešimtmečius, kas nors galėjo įtarti, kad taip susiklostys įvykiai? Tikrai ne. Bet kas užgins padaryti prielaidą, kad būtent tų kelių geranoriškų tąsyk kritikės ištartų žodžių pakako, kad įvyktų būtent tai -O. Koršunovo triumfas pagrindinėje visos Lietuvos dramos teatro scenoje?

Čia pabrėžtinai sąmoningai vartojamas žodis „triumfas", o ne „revanšas". Revanšistinė retorika nepriimtina, kai kalbama apie dviejų dešimčių metų ir kelių dešimčių spektaklių įvairiose scenose, platumose, įvairiuose teatruose ir žanruose, patirtį. Apie ištisą nugyventą kūrybinį likimą. Jeigu ne ta, prieš 20 metų spektaklį „P. S. bylą OK" pasmerkusi „fariziejų konklava", kaip tuomet būtų susiklostęs režisieriaus O. Koršunovo likimas?

Šito mes niekada nesužinosime. Galima netgi teigti, kad jis būtų apskritai nesusiklostęs, ir toji trauma, kurią tuomet patyrė pradedantysis režisierius O. Koršunovas, buvo jam tik į naudą. Bet nepaisydamas gyvuojančios kitokios nuomonės, manyčiau, kad teatrinė „diedovščina" (žr. sovietinės kariuomenės žargono žodynėlį) mūsų teatre jaunam talentui subręsti ir sustiprėti nėra nei privaloma, nei pakankama sąlyga. Turime ir visai priešingų pavyzdžių - antai Eimuntas Nekrošius, kurį savajame Jaunimo teatre jo šeimininkė Dalia Tamulevičiūtė, užuot ujusi ir terorizavusi, visaip puoselėjo ir rėmė. Ir ką dabar turime? Gal genijų?

Mes, lietuviai, labai šykštime žodžio „genijus" saviems talentingiausiems amžininkams (ko jiems nešykšti užsieniečiai). Užtat mes kažkodėl garbiname tuos, kurie palieka mūsų pasaulį. O. Koršunovas ir šioje plotmėje savąja „Katedra" sukūrė ypatingą gairę mūsų kultūros istorijoje. Mat ligi šiol turėjome „gyvą klasiką" Justiną Marcinkevičių ir jo draminę trilogiją: „Mindaugas", „Katedra", „Mažvydas". Kad jis klasikas, visiems buvo aišku jau labai seniai, bet to tautiško savęs ir viso, kas sava, menkinimo instinkto vedami visuomet jo vardą rašėme trumpindami - „Just." - taip pabrėždami, kad mūsų kelių kuklių (pasaulinės kultūros kontekste) teatriukų apyvartoje retkarčiais šmėsčioja dar vienas dramaturgas Marcinkevičius su ta pačia vardo santrumpa - „J." Ir kad atseit nebūtų maišaties, ir kad visi matytų, jog pas mus visi lygūs - ir talentingi gyvi klasikai, ir tie, kam Dangus talento tik šykščiai pabarstė - va, tokią proletarinę lygiavą talentų plotmėje deklaravo tas ritualinis trumpinys „Just." (o kodėl buvo vartojamas trumpinys „Just.", o ne „Juoz.", irgi aišku: proletarinė lygiava visuomet pirmiausia menkina tuos, kurie turi daugiau).

Bet dabar sulaukėme laikų, kai turime nebe „gyvą klasiką Just. Marcinkevičių", o tiesiog lietuvių literatūros ir dramaturgijos klasiką J. Marcinkevičių. Peržengta labai svarbi riba mūsų kultūros istorinėje sąmonėje - tokia pati, kokią kadaise peržengė britų tauta, suvokusi, kad turi klasiką Williamą Shakespeare´ą, prancūzų -Moliere´ą, rusų - Antoną Čechovą, ir t.t. Ir to mūsų kultūrinės sąmonės lūžio įgyvendintojas yra O. Koršunovas su savuoju J. Marcinkevičiaus „Katedros" pastatymu - garbė jiems abiem ir šlovė!

Paradoksas tas, kad šis faktas, suvoktas plačiosios publikos ar ne, egzistuoja savaime ir viską lemia. O ar daugiau, ar menkiau pavyko pats spektaklis - šiuo atveju lyg ne tiek ir svarbu. Savaime suprantama, labai nesinorėjo, kad iš klasikinio kūrinio būtų pasityčiota, kad iš jo būtų padaryta parodija, bet to ir negalėjo įvykti. Per tuos du dešimtmečius O. Koršunovas tapo visame pasaulyje pripažintu aukščiausio lygio teatro profesionalu, virtuoziškai valdančiu visas šio meno materijas ir subtilybes. Tad jo rezultatas negalėjo būti anachroniškas, jis neišvengiamai turėjo būti organiškas. Kaip ir triumfas.

Kita vertus, ir tos savo „misijos" suvokimo ribose režisierius turėjo pakankamai platų pasirinkimą, kurio visiškai pakako, kad nebūtų priverstas atsižadėti kertinių savo kūrybos principų ir metodo. Todėl niekaip neįmanoma sutikti, kad O. Koršunovas šiame spektaklyje lyg ir atsižadėjo pats savęs. „Katedrą", skirtingai nuo senosios pastatymų patirties, O. Koršunovas pastatė ne kaip minties bei poetinio žodžio dramą, o kaip aistrų ir ritmų melodinę istoriją. Senųjų laikų pakylėtą retorišką romantizmą pakeitė naujasis atakuojantis, provokuojantis, anti-sentimentalus romantizmas. Socialinio teatro skambesys, pasirodo, buvo užkoduotas J. Marcinkevičiaus pjesėje, o O. Koršunovas dėl savojo metodo šį potencialą pavertė realybe.

Vytauto Narbuto dekoracijoje slypi daugybė galimybių, jų pakaktų ir keliems vaidinimams. Galingiausias įvaizdis - žvangančių grandinių „lietus" - spektaklio „P. S. byla OK" dailininko Žilvino Kempino scenografijos „sugeležėjusi" variacija. Kompozitoriaus Antano Jasenkos itin konkreti romantiška spektaklio muzika dominuoja tiek, kad lemia viso reginio žanrą, darydama jį artimą oratorijai. Čia pasireiškia ir O. Koršunovo mokytojo Jono Vaitkaus meistrystės įtaka, kas visam reginiui suteikia papildomo įtaigumo ir svarumo.

Vilniaus Nacionalinio dramos teatro naujausias spektaklis J. Marcinkevičiaus „Katedra" jau tapo svarbiu ir šio teatro, ir visos mūsų kultūros reiškiniu. O ar taps šis spektaklis esminiu etapu O. Koršunovo kūrybinėje biografijoje? Drįsčiau teigti, kad tai jau nėra perdėm svarbu.

 

Interviu

"Kūrėjas visuomet lieka vienas". Pokalbis su Oskaru Koršunovu

Audronis Liuga, "7 meno dienos", 2012-11-23

 


"Katedros" repeticijų akimirkos. Tomo Ivanausko nuotr.

 

Nacionalinis dramos teatras netrukus pakvies į vieną svarbiausių sezono įvykių – Oskaro Koršunovo režisuotą Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“, jau tapusią chrestomatiniu lietuvių dramaturgijos tekstu. Premjeros išvakarėse su režisieriumi kalbasi teatro meno vadovas Audronis Liuga.
 
Tau visada buvo svarbi kūrybos tema. Kodėl?
Man apskritai yra įdomiausias kuriantis žmogus. Tai yra gražiausia, ką jis gali daryti. Kūryba yra dieviškoji ir kartu demoniškoji žmogaus savybė. Per ją žmogus įprasmina savo būtį. Bent jau aš asmeniškai per kūrybą įprasminu savo būtį. Todėl man tai – viena svarbiausių temų. Kurdamas esi gyvas ir imlus pasauliui, bet ir degini save. Talentas yra ne tik dovana, bet ir kryžius. Per šią temą šiandien atrandu ir Justiną Marcinkevičių – jo Laurynas savo talentą neša kaip kryžių. Anksčiau galbūt ryškiausiai ši tema atsiskleidė mano spektaklyje „Kelias į Damaską“. Ten parodyta kūrybos kančia, kaip aš ją suprantu. Kūryba man yra neatsiejama nuo tikėjimo. Tai – pamatinės temos. Jos įvairiai atsiskleidžia mano spektakliuose.
 
Kodėl kuriančiam žmogui reikalingas tikėjimas?
Neįmanoma kurti be tikėjimo. Tikėjimas yra tavo raumuo ir kūrybinė jėga. Tačiau tai sudėtingas klausimas. Kurdamas gali atsidurti ant pamišimo ribos. Bet po kūrybinio pakilimo momentų ateina metas, kai patiri nekūrybinį išgyvenimą, savotišką abstinenciją. Patyręs kūrybinio tikėjimo išgyvenimus, neišvengiamai susiduri su kankinančiomis abejonėmis.
 
Kada susipažinai su Justino Marcinkevičiaus kūryba? Kokį įspūdį tada ji paliko?
Susipažinau dar besimokydamas. Tai buvo laikai, kai mane domino kitokia poezija. Iš lietuvių poetų man buvo artimesni Geda, Martinaitis, Bložė. Buvau jaunas ir mane traukė modernesnės literatūros formos. Tokie tautos poetai kaip Maironis, Marcinkevičius man tada neimponavo. Kaip tiksliai pasakė Tomas Venclova – Marcinkevičius buvo visų poetas. O mane labiau domino individualūs asmeniniai išgyvenimai. Galbūt buvau per jaunas suprasti Marcinkevičiaus kūrybą. Dabar ją kitaip vertinu. Manau, šiandien ji tampa aktuali ir reikalinga, nes teigia pamatines vertybes, kurių mums gyvenime labai stinga.
 
„Katedroje“ per istorinę praeitį kalbama apie dabartį. Kuo istorija mums aktuali dabar?
Marcinkevičius per istorinę praeitį tiksliai įvardijo savo laiką. Deja, jo įžvalgos šiandien mums vėl skausmingai aktualios. Lauryno Gucevičiaus laikais Katedra buvo sugriauta, Marcinkevičiaus laiku ji buvo atimta, o dabar ji tiesiog užmiršta. Tokia, kokią ją įsivaizdavo Gucevičius ir Marcinkevičius. Neoklacisistinė Katedra, teigianti švietimo, demokratijos, tvirtos respublikos idėjas. Katedra, sukurta žmogui, anot Lauryno. Jungianti ir telkianti žmones ne tik kaip tikėjimo, bet ir kaip kultūros simbolis. Tačiau per Katedros įvaizdį ir jo praradimą matome, kaip kartojasi mūsų istorijos ratas. Atsimenu, kai Sąjūdis sugrąžino Katedros idėją. Tada buvo daug tikėjimo Tėvynės ateitimi. Dabar matome daug nusivylimo. Mes esame Europoje, tačiau tampam tamsūs, provincialūs, nepatenkinti ir be ambicijų. Šiandieninė Lietuva panašėja į kraštą, į kurį Marcinkevičiaus pjesėje sugrįžta Laurynas. Tačiau suvokdami istorijos rato neišvengiamumą šiandien vėl ryžtamės atmerkti akis ir pamatyti Katedros viziją kaip kometą, kurią anuomet išvydo Laurynas.  
 
Ką manai apie Marcinkevičiaus draminę kūrybą turėdamas darbo su Shakespeare’o, Moliere’o, Ibseno dramaturgija patirties?
Ko gero, ši patirtis man padėjo kitaip pasižiūrėti į Marcinkevičių kaip dramaturgą. Ypač darbas su Shakespeare’o pjesėmis. Galiu pasakyti, kad Marcinkevičius yra stiprus dramaturgas, perpratęs pasaulinės dramaturgijos klasikos patirtį. Pavyzdžiui, jo „Katedroje“ nesunkiai galima įžvelgti šekspyriškų draminių kolizijų ir aistrų. Vis dėlto Marcinkevičius buvo labiau suvokiamas kaip poetas ir tribūnas, todėl mūsų visų vaizduotėje liko statiškas. Aš įžiūriu jo pjesėse daug dramaturginės dinamikos. Dramaturgija teatre pasireiškia per aktoriaus vidinį veiksmą. Marcinkevičiaus, kaip turbūt jokio kito lietuvių dramaturgo, kūryba yra dėkinga tokiam veiksmui. Galingam vyksmui. Tai man įdomiausias atradimas. Jį ir stengiuosi realizuoti savo spektaklyje. Galbūt tai ne visiems bus priimtina, bet, manau, atėjo laikas į Marcinkevičių pažiūrėti kaip į įdomų ir stiprų dramaturgą.
 
Ar „Katedra“ Tau nekelia ne tik dramaturginių, bet ir teminių sąšaukų su „Hamletu“?
Taip. „Katedroje“ Marcinkevičius visų pirma iškelia žmogų. Ne abstraktų herojų, o konkretų žmogų. Ir vaizduoja jo aistras, abejones, silpnybes, ydas. Pjesės pradžioje žibintininkas Motiejus iš užsienio į Vilnių sugrįžusiam Laurynui sako, kad mes esam mirę, kaip šitas miestas, ir klausia – kur tas arkangelas, kurs jį prikels? Į tai Laurynas atsako – aš prikelsiu! Jis prisiima šitą milžinišką atsakomybę beveik kaip Hamletas, kuris sako, kad yra gimęs pataisyti išgverusią gadynę. Ir veikia jis panašiai kaip Hamletas – per savo abejones, praradimus ir svarstymus ieško atsakymo į esminius žmogaus klausimus.
 
Kuo Tau įdomus Laurynas?
Laurynas išgyvena sunkią vidinę dilemą. Manau, per jį Marcinkevičius ieško atsakymų į sau pačiam svarbius klausimus. Laurynas nėra tik idealistas. Jis negali nekurti, o kūrybinis veiksmas jį verčia daryti tam tikrus kompromisus. Kaip sąžiningas žmogus jis tai labai sunkiai išgyvena. Mes visi kurdami tam tikra prasme su tuo susiduriam.
 
Kokie tai kompromisai?  
Visuomet menininkas jaučia vieną esminę dilemą. Kūryba reikalauja visiškos laisvės, bet menininkas visada susiduria su tam tikrais apribojimais ir nelaisve. Ir su ja menininkui tenka taikytis. Skirtingais laikotarpiais tai pasireiškia skirtingai – vienaip buvo Lauryno laikais, kitaip Marcinkevičiaus gyvenimo laikotarpiu, ir dar kitaip yra dabar. Bet pati nelaisvės esmė nesikeičia. Ir didžiausias iššūkis menininkui yra taikantis su ja nepadaryti kūrybinių kompromisų. Jų nepadarė nei Laurynas, nei Marcinkevičius. Už tai šiandien mes juos gerbiame. Grįžtant prie hamletiškos temos „Katedroje“, galiu pasakyti, kad Laurynas, kaip ir Hamletas, nėjo tiesiu keliu. Abiejų personažų kolizijos yra sudėtingos, juos varžančios, išbandančios, ir per tai atsiskleidžia gražiausios žmogiškos jų savybės. Man tai yra įdomiausia. 
 
Laurynas nori pastatyti Katedrą visiems, bet galiausiai lieka vienas. Kodėl?
Tai yra kiekvieno tikro kūrėjo tragedija. Jis visuomet lieka vienas. „Katedros“ įžangoje girdime žibintininko Motiejaus monologą, kuris apima visas pjesės temas. Motiejus sako, kad niekam nereikia šviesos, visi glaudžiasi tamsoje – prekybininkai, iždininkai, teisininkai, mėsininkai, kaip ir įsimylėjėliai bei sąvadautojai. Žodžiu, didžioji visuomenės dalis. Bet toliau jis pripažįsta, kad yra keistuolių, kurie lekia į šviesą ir joje sudega. Jų vienetai. Idealistinis įsitikinimas, kad kūryba reikalinga visiems, anksčiau ar vėliau patiria krachą. Čia įžvelgiu vieną įdomią Marcinkevičiaus pjesės paralelę su Andrejaus Tarkovskio filmu „Andrejus Rubliovas“. Jame taip pat rodomas sudėtingas menininko kelias sugriuvusioje, tamsioje, prieštaravimų draskomoje šalyje. Andrejus Rubliovas ir tiki kūrybos misija, ir ja nusivilia, pamatęs sugriautas cerkves, žmonių žiaurumą. Pagaliau jis nustoja kurti ir duoda tylėjimo įžadą. Filme yra viena scena, kine mane paveikusi bene labiausiai. Tylėdamas Rubliovas stebi, kaip paauglys kuria varpą. Liejimo technologija yra pamiršta. Jaunuolis sako, kad ją žino, nes jam vieninteliam ją perdavęs tėvas, nors lieka abejonė, ar tai tiesa. Tačiau jis tuo tiki ir sukuria varpą. Toliau viskas parodyta žiauriai, bet labai aiškiai. Naujo varpo paklausyti susirenka minia. Ir varpas iš tiesų suskamba. Visi paploja ir išsiskirsto. Lieka tik Rubliovas ir varpą kūręs berniukas. Šis krenta į purvą ir verkia. Ilgą laiką tylėjęs Rubliovas apglėbia berniuką ir klausia – kodėl verki? Jis atsako, kad norėjo, jog įvyktų stebuklas. Stebuklas tarsi įvyko – varpas suskambėjo. Bet jis tikėjosi, kad tas stebuklas įvyks žmonėse. Pastatoma ir Katedra, bet ar tai gali sukurti stebuklą žmonėse? Dažniausiai kūrėjas lieka vienas su savo tikėjimo stebuklu. Ir tai yra tragiškas išgyvenimas.

Komentarai


2014 m. vasario 16 d. 19:37 Inga

Nuostabus spektaklis, siūlau visiems Lietuvos patriotams ir tiems, kurie myli savo šalį. Ypatingai sužavėjo Marius Repšys, jis mūsų teatro ateitis. Dar kartą ačiū Oskarui Koršunovui, daugiau lietuvai tokių patriotinę dvasią ugdančių spektaklių

2014 m. vasario 10 d. 12:16 Юлия

Уважаемая Грета, я прошу прощения за то, что опять позволяю себе высказываться на сайте Национального драмтеатра на негосударственном языке. К сожалению, недостаточно владею литовским. Мне удалось дважды посмотреть спектакль и захотелось поделиться впечатлением. Эту запись я сделала в своем дневнике осенью, вернувшись из Вильнюса. Как всякая дневниковая запись, она абсолютно субъективна, и я прошу не воспринимать выражения "должен", "должно быть" как желание навязать свое мнение. Это только мой личный взгляд со стороны. Просто почему-то спектакль не оставил меня равнодушной. "И снова «Katedra». Меня тянет на этот спектакль, несмотря на то, что он не приносит полного удовлетворения, скорее наоборот, дразнит воображение, заставляет негодовать на видимые просчеты и недостатки. Я сидела очень близко, еще ближе, чем в прошлый раз, мне было прекрасно видно, как играют актеры. Как играет Ряпшис. И отдельные моменты меня очень радовали – такая у него была точная реакция на события, на реплики партнеров, так тонко простроены переходы оттенков настроения – залюбуешься. Он растет в этой роли, несомненно. Но как же меня бесят некоторые сцены! Бесят именно невыстроенностью своей, тем, что не помогают актеру, а мешают. В особенности меня злит финал. Нет, не сам даже финал, не мальчик, идущий по заднему плану между колонн, а сорванный режиссером монолог главного героя, черт побери! Вот идет эта сцена с поднятием огромного распятия. Великолепно ведь придумано вместо сцены вторжения казаков, сцена беспроигрышная, даже у меня вызывает слезы. Эмоциональное воздействие – сильнейшее, неважно, верующий ты или нет, православный или католик – это так сделано. И тут вслед за этим выходит Лауринас… с огромной цепью на плечах. Как, мать вашу, Геракл! И потряхивая этой цепью, выкрикивает свой монолог. Цепь тяжеленная, парень он крепенький, но от усилий вся шея жилами вздувается. А смысл?! Нет, я визуально этот… образ понимаю. Но это так прямолинейно! А самое главное – это разрушает и ощущение от предыдущей сцены (моя соседка тоже недовольно задвигалась в этот момент, похоже, ей тоже помешало), и саму структуру монолога. Монолог должен идти по нарастающей – к кульминации, когда Лауринас пытается поднять руку на свое творение и вдруг понимает, что не может это сделать. Это – высшая точка спектакля! Апогей! А кульминации никакой не получается из-за этих дурацких игр с цепью, Ряпшис просто физически не может выйти после этого на кульминацию. Эта сцена должна начинаться с физической слабости (Лауринас, на минуточку, ранен!), с опустошенности, которая сопутствует военному поражению. С безнадежности абсолютной. Она тихо должна начинаться – чтобы потом дать этот всплеск отчаянья – и замереть с поднятым в руке мечом перед потрясающей красоты собором. Собором, в котором воплотилась его душа. Воплотилась и его вера, и его любовь, и его верность Родине. А этого ничего нет, и меня это злит чрезвычайно. Спектакль, который манит – вот, ну ведь вот еще чуть-чуть, и оно будет так… И нет, не будет. Не достигнуто, не доведено до ясности, не выражено сполна."

2014 m. vasario 8 d. 20:40 R

Vaikams yra vaikų spektakliai. Bet - o kas tokio baisaus juose yra, kad negalima rodyti? Kiek mačiau, visi daugiasluoksniai ir daug minčių prikelia užsnūdusių. Jei ne O.Koršunovas, aplamai nebūtų ko eiti į teatrą. Pagarbiai.

Rašyti komentarą

Datos


GEGUŽĖ

Data/Laikas

21 (Tr)/18:30 Justinas Marcinkevičius. KATEDRA Pirkite bilietą

BIRŽELIS

12 (Kt)/18:30 Justinas Marcinkevičius. KATEDRA Pirkite bilietą