Spektaklis Režisierius Trukmė Salė
Justinas Marcinkevičius. KATEDRA Oskaras KORŠUNOVAS 3 val. Didžioji salė Pirkti bilietą

Dviejų dalių spektaklis

Premjera – 2012 m. lapkričio 29 d.

 

Režisierius Oskaras Koršunovas: „Marcinkevičius per istorinę praeitį tiksliai įvardijo savo laiką. Deja, jo įžvalgos šiandien mums vėl skausmingai aktualios. Lauryno Gucevičiaus laikais Katedra buvo sugriauta, Marcinkevičiaus laiku ji buvo atimta, o dabar ji tiesiog užmiršta. Tokia, kokią ją įsivaizdavo Gucevičius ir Marcinkevičius. Neoklacisistinė Katedra, teigianti švietimo, demokratijos, tvirtos respublikos idėjas. Katedra, sukurta žmogui, anot Lauryno. Jungianti ir telkianti žmones ne tik kaip tikėjimo, bet ir kaip kultūros simbolis. Tačiau per Katedros įvaizdį ir jo praradimą matome, kaip kartojasi mūsų istorijos ratas. Atsimenu, kai Sąjūdis sugrąžino Katedros idėją. Tada buvo daug tikėjimo Tėvynės ateitimi. Dabar matome daug nusivylimo. Mes esame Europoje, tačiau tampam tamsūs, provincialūs, nepatenkinti ir be ambicijų. Šiandieninė Lietuva panašėja į kraštą, į kurį Marcinkevičiaus pjesėje sugrįžta Laurynas. Tačiau suvokdami istorijos rato neišvengiamumą šiandien vėl ryžtamės atmerkti akis ir pamatyti Katedros viziją kaip kometą, kurią anuomet išvydo Laurynas.  

Man įdomiausias – kuriantis žmogus. Kūryba yra dieviškoji ir kartu demoniškoji žmogaus savybė. Per ją žmogus įprasmina savo būtį. Bent jau aš asmeniškai per kūrybą įprasminu savo būtį. Todėl man tai – viena svarbiausių temų. Kurdamas esi gyvas ir imlus pasauliui, bet ir degini save. Talentas yra ne tik dovana, bet ir kryžius. Per šią temą šiandien atrandu ir Justiną Marcinkevičių – jo Laurynas savo talentą neša kaip kryžių.

Neįmanoma kurti be tikėjimo. Tikėjimas yra tavo raumuo ir kūrybinė jėga. Tačiau tai sudėtingas klausimas. Kurdamas gali atsidurti ant pamišimo ribos. Bet po kūrybinio pakilimo momentų ateina metas, kai patiri nekūrybinį išgyvenimą, savotišką abstinenciją. Patyręs kūrybinio tikėjimo išgyvenimus, neišvengiamai susiduri su kankinančiomis abejonėmis.”

 

Justinas Marcinkevičius: „Katedra” – trečioji mano draminės trilogijos dalis. Dramoje mane domina menininko, kūrėjo tema, socialinis ir moralinis šios temos turinys. Liaudies drama tampa ir menininko drama. Jį supančioje tragiškoje tamsoje, tarp klaidų, skausmo ir kančių, jam vis labiau ima ryškėti Tėvynės idealas – ta pagrindinė Kolona, ant kurios kiekvienas žmogus turi statyti savo KATEDRĄ. Tėvynė jo supratimu – tai gėrio, grožio ir teisingumo visuma, etinių ir estetinių idealų viršūnė, tai KATEDRA, kurios aukšti taurūs skliautai suteiks prieglobstį ir atgaivins bet kokį darbą, bet kokią kūrybą. Tai menininko iškentėtas, bet, deja, maksimalistinis idealas, kurį pamina tikrovė – aplinkui viešpataujantis melas, klasta, gobšumas, prievarta ir engimas... Bendromis pastangomis suteikime šios dramos pagrindiniam simboliui – KATEDRAI – šiuolaikinį turinį: humanizmą, taiką, tiesos ir draugystės, gėrio ir grožio idealus.”

 

Vaidina

Marius REPŠYS (Laurynas, architektas)
Vytautas ANUŽIS (Masalskis, Vilniaus vyskupas, Lauryno mecenatas)
Dainius GAVENONIS (Masalskis, Vilniaus vyskupas, Lauryno mecenatas)
Toma VAŠKEVIČIŪTĖ (Ieva Teresė, vienuolė, buvusi Masalskio kambarinė)
Monika VAIČIULYTĖ (Ieva Teresė, vienuolė, buvusi Masalskio kambarinė)
Vytautas RUMŠAS (Žmogus, buvęs Masalskio nuodėmklausys)
Darius MEŠKAUSKAS (Žmogus, buvęs Masalskio nuodėmklausys)
Vitalija MOCKEVIČIŪTĖ (Abatė)
Nelė SAVIČENKO (Abatė)
Martynas NEDZINSKAS (Motiejus, žibintininkas/ Lauryno draugas Povilas, poetas)
Arūnas SAKALAUSKAS (Motiejus, žibintininkas)
Ainis STORPIRŠTIS (Lauryno draugas Kazimieras, architektas)
Tomas RINKŪNAS (Lauryno draugas Kazimieras, architektas)
Remigijus BUČIUS (Lauryno draugas Steponas, muzikantas/ Vienuolis)

Dovydas STONČIUS (Lauryno draugas Stanislovas, dailininkas)
Paulius IGNATAVIČIUS (Lauryno draugas Povilas, poetas)
Saulius BAREIKIS (Aklas smuikininkas)
Šarūnas PUIDOKAS (Šinkorius/ Miestietis/ Sukilėlis)
Marius ČIŽAUSKAS (Šnipas, vėliau - Masalskio žibintininkas)
Rimantas BAGDZEVIČIUS (Kapitulos maršalka/ Miestietis/ Sukilėlis)
Ramutis RIMEIKIS (Kapitulos maršalka)
Arūnas SMAILYS (Elgeta/ Miestietis/ Sukilėlis)
Neringa BULOTAITĖ (Vienuolė/ Miestietė/ Sukilėlė)
Ramunė SKARDŽIŪNAITĖ (Vienuolė/ Miestietė/ Sukilėlė)
Diana ANEVIČIŪTĖ (Miestietė/ Sukilėlė)
Saulius BALANDIS (Miestietis/ Sukilėlis)
Eimutis BRAZIULIS (Miestietis/ Sukilėlis)

Monika BIČIŪNAITĖ (Miestietė/ Sukilėlė)
Adrija ČEPAITĖ (Miestietė/ Sukilėlė)
Jolanta DAPKŪNAITĖ (Miestietė/ Sukilėlė)
Regina GARUOLYTĖ (Miestietė/ Sukilėlė)
Vesta GRABŠTAITĖ (Miestietė/ Sukilėlė)
Jūratė VILŪNAITĖ (Miestietė/ Sukilėlė)
Arūnas VOZBUTAS (Miestietis/ Sukilėlis)
Edmundas MIKULSKIS (Elgeta/ Miestietis/ Sukilėlis)
Adomas GAVENONIS (Vilniaus angelas)
Laurynas APŠEGA (Vilniaus angelas)
Michal SEMAŠKO
Andžej ROGOŽA
Henrikas MAKAUSKAS

Galerija

Recenzijos

Jei turi Dievo dovaną, turi ir problemą

Aira Tumėnaitė, Teatrai.lt

Oskaras Koršunovas pastatė draminį spektaklį ,,Katedra” pagal Justino Marcinkevičiaus paskutiniąją trilogijos dalį. Žodį “drama” šis pastatymas išpildo visu šimtu procentu. Kūrinys sudėtingas, slegiantis, sunkus. Toks kurio tikrai nepavadinsi lengva pramoga.

Scenoje kuriamas niūraus, tamsaus, ūkanoto, purvino Vilniaus vaizdas. Miesto, kuriame rodos nėra nieko tyro – geidulių nevaldantys kunigai, tikėjimą praradusios vienuolės, girtuokliai, idealais nebetikintys jauni žmonės ir lengvo elgesio merginos. Puolę žmogystos, kurie netekę katedros – neteko tikėjimo, o netekę tikėjimo - neteko ir savęs. Kad vėl būtų atgaivintas tikėjimas – reikalinga Katedra.

Pagrindinė spektaklyje vystoma tema – kuriantis žmogus ir jo kančia. Ne kartą reginio metu akcentuojama, kad talentas tai ne tik dovana, bet ir našta. Sunkus kryžius, kurį tenka nešti dėl galimybės save įprasminti. Menininkas norėdamas statyti, deja, turi kažką ir griauti. Šiuo atveju, savo idealus, santykius, socialinį gyvenimą, asmenines nuostatas. Tuomet gyvenimas ir kūryba tampa chaotiška, atsidūrusi zenite, ji visa jėga krenta žemyn. Visuomet nepalaužiamai tikėjęs, jis pradeda abejoti. Viena akimirką jis kūrybinėje ekstazėje, kitą – visiškai apimtas apatijos. Ir šedevras, kurį jis taip garbino, tampa jo paties slegiančių paminklu ir neapykantos objektu.

Svarbi ir socialinio gyvenimo tema – būdamas sėkmingas, jis turi susitaikyti su mintimi, jog draugai atsuka nugarą, žmonės ima šnabždėtis ir šmeižti jo talentą. Paguodos belieka ieškotis tik seno girtuoklio kompanijoje. Be to, jau ir taip sunkią talento naštą papildo ir visuomenės lūkesčiai bei spaudimas. Katedros kūrėjas turi įprasminti ne tik vyskupo ir savo ambicijas, tačiau ir visos liaudies. Katedra turi tapti kiekvieno namais, vienybės simboliu, pamatais, ant kurių kiekvienas katalikas galėtų statyti savo katedrą. Didžiausias paradoksas tas, jog Dievo namai gimę iš gobšumo, tuštybės, melo ir intrigų, įprasmina  grožį, tiesą ir tikėjimą…

Keliamas filosofinis klausimas, į kurį atsakymo nėra – vis dėlto kūrėjas yra laisvasis ar vergas? Kiekvienas menininkas priklauso nuo kažkieno kito malonės, leidžiančios realizuoti savo kūrybą. Draugams, kurie prikaišiojo Laurynui dėl pataikavimo vyskupo įgeidžiams, jaunasis architektas taip pat primena, jog jie lygiai tokie patys pakalikai. Tik darbų vykdytojai, priklausantys aukštesniam, galingesniam ponui. Vis dėlto, draugų pakurstyta mintis apie tai, jog jis tik marionetė vyskupijos rankose, uždega maišto žiežirbą Lauryno galvoje, kuri netrunka įsiliepsnoti.

Įdomiai pateikiamas santykis tarp kūrėjo, kuris tarnavo bažnyčiai (tapo tuo, kuo yra tik bažnyčios dėka) ir asmeninių interesų. Įsižiebia konfliktas. Laurynas įtūžta sužinojęs, kad jo mylima mergina nusprendė tarnauti Dievui.  Lyg ir suprasdamas savo egoizmą ir tai, kad jis privalo atiduoti merginą į Dievo rankas,  išsižadėti savo meilės jam vis dėlto sunku. Tūžmingo vyskupo pamokslo scena buvo tokia įspūdinga, jog privertė ilgam sulaikyti kvėpavimą. Monologas buvo pasakytas su tokiu įsijautimu ir ekspresija, kad norėjosi pačiai šokti nuo kėdės ir keliais eiti aplink teatrą. Galiausiai, vėl pasitvirtina faktas, kad ir su kuo tektų kovoti, sunkiausia kova yra su pačiu savimi. Tai puikiai įprasmina šią kovą pralaimėję vyskupo ir Lauryno draugo Povilo personažai.

Sekantiems O. Koršunovo kūrybą, scenografija gali pasirodyti kažkur matyta. Iš atminties iškyla atsikartojantys ,,Išvarymo”, ,,Vasarvydžio nakties sapno” ir kitų spektaklių fragmentai. Nepaisant to, dekoracijos čia suspindi naujai – groteskiškos kabančios grandinės sėkmingai išpildo tiek kartuvių, tiek stipraus lietaus iliuziją. Gražiai žaidžiama su apšvietimu, puikiai padedančiu atskleisti kuriamą nuotaiką. Scenos pažiba tampa iš grandinių pastatyta kolona, prie kurios prisiliečia daugiau ar mažiau visi veikėjai.

Itin didelius pagyrimus norisi skirti kostiumų kūrėjai, kuri originaliai ir skoningai gebėjo perpinti šiuolaikinį stilių su pjesės laikmetį atspindinčiomis mados tendencijomis. Rūbai kalba apie visai kitus laikus, tačiau neabejoju, jog daugelis ir šiomis dienomis juos visai norėtų turėti savo spintoje.

Spektaklį tikrai verta pamatyti. Sudėtingų dialogų gausa, širdį draskanti drama (galbūt vietomis kiek perspausta), šaižūs garsai, sunki scenografija bei muzika, šį spektaklį paverčia labiau slegiančiu, nei išlaisvinančiu kūriniu. Bet kartais to žmogui ir reikia. ,,Katedra” turi nusėsti ir susigulėti. Tikėtina, kad galite išeiti iš spektaklio nusivylę ar suirzę, tačiau grįžtant mintimis į salę, pradės darytis aiškiau, ką kūriniu norėjo pasakyti režisierius ir apie kokią, kiekvieno savyje statomą katedrą, jis kalbėjo. Ir lyg būtų viskas minučių tikslumu suplanuota, užvėrus teatro duris ir išėjus į tamsią gatvę, mane pasitinka didingi Vilniaus katedros varpai...

Rekomenduojama: ypatingai tiems, kurie turi platesnį kontekstą apie pjesės laikmečio įvykius.

Nerekomenduojama: tiems, kurie tikisi neįpareigojančios ir lengvos pramogos.

Aira Tumėnaitė / Teatrai.lt

 

Interviu

"Kūrėjas visuomet lieka vienas". Pokalbis su Oskaru Koršunovu

Audronis Liuga, "7 meno dienos", 2012-11-23

 


"Katedros" repeticijų akimirkos. Tomo Ivanausko nuotr.

 

Nacionalinis dramos teatras netrukus pakvies į vieną svarbiausių sezono įvykių – Oskaro Koršunovo režisuotą Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“, jau tapusią chrestomatiniu lietuvių dramaturgijos tekstu. Premjeros išvakarėse su režisieriumi kalbasi teatro meno vadovas Audronis Liuga.
 
Tau visada buvo svarbi kūrybos tema. Kodėl?
Man apskritai yra įdomiausias kuriantis žmogus. Tai yra gražiausia, ką jis gali daryti. Kūryba yra dieviškoji ir kartu demoniškoji žmogaus savybė. Per ją žmogus įprasmina savo būtį. Bent jau aš asmeniškai per kūrybą įprasminu savo būtį. Todėl man tai – viena svarbiausių temų. Kurdamas esi gyvas ir imlus pasauliui, bet ir degini save. Talentas yra ne tik dovana, bet ir kryžius. Per šią temą šiandien atrandu ir Justiną Marcinkevičių – jo Laurynas savo talentą neša kaip kryžių. Anksčiau galbūt ryškiausiai ši tema atsiskleidė mano spektaklyje „Kelias į Damaską“. Ten parodyta kūrybos kančia, kaip aš ją suprantu. Kūryba man yra neatsiejama nuo tikėjimo. Tai – pamatinės temos. Jos įvairiai atsiskleidžia mano spektakliuose.
 
Kodėl kuriančiam žmogui reikalingas tikėjimas?
Neįmanoma kurti be tikėjimo. Tikėjimas yra tavo raumuo ir kūrybinė jėga. Tačiau tai sudėtingas klausimas. Kurdamas gali atsidurti ant pamišimo ribos. Bet po kūrybinio pakilimo momentų ateina metas, kai patiri nekūrybinį išgyvenimą, savotišką abstinenciją. Patyręs kūrybinio tikėjimo išgyvenimus, neišvengiamai susiduri su kankinančiomis abejonėmis.
 
Kada susipažinai su Justino Marcinkevičiaus kūryba? Kokį įspūdį tada ji paliko?
Susipažinau dar besimokydamas. Tai buvo laikai, kai mane domino kitokia poezija. Iš lietuvių poetų man buvo artimesni Geda, Martinaitis, Bložė. Buvau jaunas ir mane traukė modernesnės literatūros formos. Tokie tautos poetai kaip Maironis, Marcinkevičius man tada neimponavo. Kaip tiksliai pasakė Tomas Venclova – Marcinkevičius buvo visų poetas. O mane labiau domino individualūs asmeniniai išgyvenimai. Galbūt buvau per jaunas suprasti Marcinkevičiaus kūrybą. Dabar ją kitaip vertinu. Manau, šiandien ji tampa aktuali ir reikalinga, nes teigia pamatines vertybes, kurių mums gyvenime labai stinga.
 
„Katedroje“ per istorinę praeitį kalbama apie dabartį. Kuo istorija mums aktuali dabar?
Marcinkevičius per istorinę praeitį tiksliai įvardijo savo laiką. Deja, jo įžvalgos šiandien mums vėl skausmingai aktualios. Lauryno Gucevičiaus laikais Katedra buvo sugriauta, Marcinkevičiaus laiku ji buvo atimta, o dabar ji tiesiog užmiršta. Tokia, kokią ją įsivaizdavo Gucevičius ir Marcinkevičius. Neoklacisistinė Katedra, teigianti švietimo, demokratijos, tvirtos respublikos idėjas. Katedra, sukurta žmogui, anot Lauryno. Jungianti ir telkianti žmones ne tik kaip tikėjimo, bet ir kaip kultūros simbolis. Tačiau per Katedros įvaizdį ir jo praradimą matome, kaip kartojasi mūsų istorijos ratas. Atsimenu, kai Sąjūdis sugrąžino Katedros idėją. Tada buvo daug tikėjimo Tėvynės ateitimi. Dabar matome daug nusivylimo. Mes esame Europoje, tačiau tampam tamsūs, provincialūs, nepatenkinti ir be ambicijų. Šiandieninė Lietuva panašėja į kraštą, į kurį Marcinkevičiaus pjesėje sugrįžta Laurynas. Tačiau suvokdami istorijos rato neišvengiamumą šiandien vėl ryžtamės atmerkti akis ir pamatyti Katedros viziją kaip kometą, kurią anuomet išvydo Laurynas.  
 
Ką manai apie Marcinkevičiaus draminę kūrybą turėdamas darbo su Shakespeare’o, Moliere’o, Ibseno dramaturgija patirties?
Ko gero, ši patirtis man padėjo kitaip pasižiūrėti į Marcinkevičių kaip dramaturgą. Ypač darbas su Shakespeare’o pjesėmis. Galiu pasakyti, kad Marcinkevičius yra stiprus dramaturgas, perpratęs pasaulinės dramaturgijos klasikos patirtį. Pavyzdžiui, jo „Katedroje“ nesunkiai galima įžvelgti šekspyriškų draminių kolizijų ir aistrų. Vis dėlto Marcinkevičius buvo labiau suvokiamas kaip poetas ir tribūnas, todėl mūsų visų vaizduotėje liko statiškas. Aš įžiūriu jo pjesėse daug dramaturginės dinamikos. Dramaturgija teatre pasireiškia per aktoriaus vidinį veiksmą. Marcinkevičiaus, kaip turbūt jokio kito lietuvių dramaturgo, kūryba yra dėkinga tokiam veiksmui. Galingam vyksmui. Tai man įdomiausias atradimas. Jį ir stengiuosi realizuoti savo spektaklyje. Galbūt tai ne visiems bus priimtina, bet, manau, atėjo laikas į Marcinkevičių pažiūrėti kaip į įdomų ir stiprų dramaturgą.
 
Ar „Katedra“ Tau nekelia ne tik dramaturginių, bet ir teminių sąšaukų su „Hamletu“?
Taip. „Katedroje“ Marcinkevičius visų pirma iškelia žmogų. Ne abstraktų herojų, o konkretų žmogų. Ir vaizduoja jo aistras, abejones, silpnybes, ydas. Pjesės pradžioje žibintininkas Motiejus iš užsienio į Vilnių sugrįžusiam Laurynui sako, kad mes esam mirę, kaip šitas miestas, ir klausia – kur tas arkangelas, kurs jį prikels? Į tai Laurynas atsako – aš prikelsiu! Jis prisiima šitą milžinišką atsakomybę beveik kaip Hamletas, kuris sako, kad yra gimęs pataisyti išgverusią gadynę. Ir veikia jis panašiai kaip Hamletas – per savo abejones, praradimus ir svarstymus ieško atsakymo į esminius žmogaus klausimus.
 
Kuo Tau įdomus Laurynas?
Laurynas išgyvena sunkią vidinę dilemą. Manau, per jį Marcinkevičius ieško atsakymų į sau pačiam svarbius klausimus. Laurynas nėra tik idealistas. Jis negali nekurti, o kūrybinis veiksmas jį verčia daryti tam tikrus kompromisus. Kaip sąžiningas žmogus jis tai labai sunkiai išgyvena. Mes visi kurdami tam tikra prasme su tuo susiduriam.
 
Kokie tai kompromisai?  
Visuomet menininkas jaučia vieną esminę dilemą. Kūryba reikalauja visiškos laisvės, bet menininkas visada susiduria su tam tikrais apribojimais ir nelaisve. Ir su ja menininkui tenka taikytis. Skirtingais laikotarpiais tai pasireiškia skirtingai – vienaip buvo Lauryno laikais, kitaip Marcinkevičiaus gyvenimo laikotarpiu, ir dar kitaip yra dabar. Bet pati nelaisvės esmė nesikeičia. Ir didžiausias iššūkis menininkui yra taikantis su ja nepadaryti kūrybinių kompromisų. Jų nepadarė nei Laurynas, nei Marcinkevičius. Už tai šiandien mes juos gerbiame. Grįžtant prie hamletiškos temos „Katedroje“, galiu pasakyti, kad Laurynas, kaip ir Hamletas, nėjo tiesiu keliu. Abiejų personažų kolizijos yra sudėtingos, juos varžančios, išbandančios, ir per tai atsiskleidžia gražiausios žmogiškos jų savybės. Man tai yra įdomiausia. 
 
Laurynas nori pastatyti Katedrą visiems, bet galiausiai lieka vienas. Kodėl?
Tai yra kiekvieno tikro kūrėjo tragedija. Jis visuomet lieka vienas. „Katedros“ įžangoje girdime žibintininko Motiejaus monologą, kuris apima visas pjesės temas. Motiejus sako, kad niekam nereikia šviesos, visi glaudžiasi tamsoje – prekybininkai, iždininkai, teisininkai, mėsininkai, kaip ir įsimylėjėliai bei sąvadautojai. Žodžiu, didžioji visuomenės dalis. Bet toliau jis pripažįsta, kad yra keistuolių, kurie lekia į šviesą ir joje sudega. Jų vienetai. Idealistinis įsitikinimas, kad kūryba reikalinga visiems, anksčiau ar vėliau patiria krachą. Čia įžvelgiu vieną įdomią Marcinkevičiaus pjesės paralelę su Andrejaus Tarkovskio filmu „Andrejus Rubliovas“. Jame taip pat rodomas sudėtingas menininko kelias sugriuvusioje, tamsioje, prieštaravimų draskomoje šalyje. Andrejus Rubliovas ir tiki kūrybos misija, ir ja nusivilia, pamatęs sugriautas cerkves, žmonių žiaurumą. Pagaliau jis nustoja kurti ir duoda tylėjimo įžadą. Filme yra viena scena, kine mane paveikusi bene labiausiai. Tylėdamas Rubliovas stebi, kaip paauglys kuria varpą. Liejimo technologija yra pamiršta. Jaunuolis sako, kad ją žino, nes jam vieninteliam ją perdavęs tėvas, nors lieka abejonė, ar tai tiesa. Tačiau jis tuo tiki ir sukuria varpą. Toliau viskas parodyta žiauriai, bet labai aiškiai. Naujo varpo paklausyti susirenka minia. Ir varpas iš tiesų suskamba. Visi paploja ir išsiskirsto. Lieka tik Rubliovas ir varpą kūręs berniukas. Šis krenta į purvą ir verkia. Ilgą laiką tylėjęs Rubliovas apglėbia berniuką ir klausia – kodėl verki? Jis atsako, kad norėjo, jog įvyktų stebuklas. Stebuklas tarsi įvyko – varpas suskambėjo. Bet jis tikėjosi, kad tas stebuklas įvyks žmonėse. Pastatoma ir Katedra, bet ar tai gali sukurti stebuklą žmonėse? Dažniausiai kūrėjas lieka vienas su savo tikėjimo stebuklu. Ir tai yra tragiškas išgyvenimas.

Komentarai


2014 m. lapkričio 7 d. 09:28 Ruta

Vakar buvau spektaklyje. Muzika, Dekoracijos - tobula. Vyskupas Masalskis, Ieva - puikūs. Tikrai stiprus spektaklis, tačiau labai nusivyliau Laurynu. Be išraiškos, monotoniškas, toks jausmas, kad beria savo tekstą kuo greičiau, nes kažkur skuba...Toks stiprus Lauryno tekstas ir taip prastai perteiktas Repšio. Antroje dalyje mane net erzino tokia prasta vaidyba.. Anužis (vyskupas) žodį pasako ir jau jauti to žodžio jėgą, o Laurynas vakar buvo tikrai silpnas.

2014 m. birželio 3 d. 17:12 marija

Marius Repšys dar sykį įrodė, kad yra puikus aktorius. Teko matyti spektaklius: vieną dieną Išvarymą, kitą - Katedra. Neįtikėtinai aktorius įsijaučia į vaidmenį ir sukuria nuostabius personažus. Vienareikšmiškai reikia pamatyti Katedrą -- ir statyti ją kiekvienam savo.

2014 m. birželio 3 d. 17:07 indigor

Puiki scenografija ir jos sukurta atmosfera.

Rašyti komentarą

Datos


GRUODIS

Data/Laikas

20 (Št)/18:30 Justinas Marcinkevičius. KATEDRA Pirkti bilietą

SAUSIS

31 (Št)/18:30 Justinas Marcinkevičius. KATEDRA Pirkti bilietą

VASARIS

15 (Sk)/18:30 Justinas Marcinkevičius. KATEDRA Pirkti bilietą

KOVAS

04 (Tr)/18:30 Justinas Marcinkevičius. KATEDRA Pirkti bilietą

BALANDIS

28 (An)/18:30 Justinas Marcinkevičius. KATEDRA Pirkti bilietą