Tinklaraščio "Subjektyvūs pastebėjimai" autorė dalijasi nuomone apie spektaklį "Akmuo"

subjektyvi.blogas.lt, 2012-03-18

 

Teisingas spektaklis apie teisingus dalykus. Taip norėčiau pradėti įspūdžių liejimą po premjeros, įvykusios šį savaitgalį. Vienas teisingesnių - dekoracijos. Jos tokios puikios ir atitinkančios spektaklio siužetą, kad dar po reginio kelias dienas dėliojau, ką gi jomis norėta pasakyti, o tokio įspūdžio iki šiol nėra buvę. Lai nesupyksta skaitytojas, jei jam į rankas įkris mano išmąstyti ir sudėlioti ‘i’ taškai, bet man taip norisi.. Na pasidžiaugti, tuo pačiu.

Scenoje stovi apgriuvusi namo siena, su langu, tai ir kiemo siena, su spygliuota viela, tai jau griuvusi istorinė Berlyno siena, tai tiesiog siena - metafora į daugelį dalykų. Supiltas žemių kapas, tas kauburys, tas kapas.. Tas raudonai kruvinas rododendras… Tie besiblaškantys taikos balandžiai… Viskas. Tyliu.

Teisingas “garso takelis”. Ypač švilpiniavimas, to laikmečio topo, lyg permainų vėjo. Buvau įsisupusi į jį. Tyliu. Laikausi. Nesibaigiantis bombardavimas, nuo kurio ne tiek krūpčioji (kaip kaimynė iš dešinės, jautrus žmogus, nes kiek “sprogdino”, tiek žmogus reagavo visu kūnu), kiek sustoji vėl ir vėl, ir dėlioji taškus, turi laiko susivokti.

Teisingi aktoriai, ypač ’senelis’, tikras fricas lyg iš ten plaukęs, achtung achtung, das ist gut. Vaiva Mainelytė čia labai ‘tinka’, ir tinka visi, ten buvę. Puiki vaidyba, visiems pliusas.

Teisinga istorija, kelių kartų, atpasakota ir prisiminta. Tai keli Vokietijos istorijos etapai, pradedant II pasauliniu karu. Kelis etapus išgyveno ir mano kartos atstovai. Tai DDR, tai pokyčiai. Ir vis dar gyva, taip artima artima.

Dar viena gera sezono premjera, kurią verta pamatyti. Ja gyvensite ne vieną dieną, jei pasiimsite iš jos viską, žinoma, kiek panešite.

Teatru prieš temą

Vaidas Jauniškis, portalas "Menų faktūra", 2012-03-19

Tą pačią dieną, kai Vilniaus Menų spaustuvėje buvo vaidinamas Kauno kamerinio teatro spektaklis „Diena ir naktis", „Lietuvos ryte" pasirodė maximum, bet apie principą kalbu - Bruno Schulzo personažais iš legendinės Theatre de Complicité „Krokodilų gatvės" (juk vaistinės erdvė!), kurioje viskas atgytų ir įgautų tikresnio, o ne „teorinio atsiprašymo" lygmenį. Psichodramos principas iš siužetinio lygmens galėjo persikelti į scenos ir salės dialogą, bet apmaudžiausia Kauno pastatyme buvo tai, kad laike nutolusio teatro priemonės užmušė pačią temą.

Dėl Mariaus von Mayenburgo pjesės „Akmuo", kuri lietuviškąją premjerą išvydo kitą dieną, abejoti nereikia: kinematografo montažo principu šokinėjama laike, frazės iš 1935 metų ataidi 1993-aisiais  ir atvirkščiai („1935 m.: MICĖ: Tik norėjau sužinoti, ar jums čia patinka, nes būtų liūdna, jei mes išsikraustysim, o jums visai čia nepatinka. 1993 m. HEIDRUN: Taip, žinoma, man čia patinka. ŠTEFANI: Nes būtų tikras absurdas: mums liepia išsikraustyt, o jums čia visai nepatinka."). Taip kuriamas cikliškas laikas, istorija kartojasi neišvengiamai, nes problemos vis lieka neišspręstos, vis dar kažkas meluoja apie nusišovusį - ar netyčia rusų nušautą? - senelį, gal didvyrį, o gal niekšą, apie altruistiškai išgelbėtus, o gal su nauda sau išvežtus žydus ir atitekusį jų namą. Trys kartos siūlo įvairias versijas, ir giminės/šalies atmintyje kapstosi namudiniai archeologai. Akmuo, mestas į žydų-nebe žydų langus, lygiai taip pat gali tapti mitologiniu - kas žino, gal ir jis tik paprasta grindinio dalis, kažkieno paversta legenda?

Retai taip jau buvo, kad spektakliai kalbėtųsi vienas su kitu, bet šį sezoną aktyviausi tampa Nacionalinio dramos teatro pašnekesiai tarp scenų: LNDT užėmus kritiško komentatoriaus poziciją, „Visuomenės prieše" užnuodytas vanduo su naftos prieskoniu atiteka iki pasakiško (pagal žanrą) Paryžiaus („Ir vėl viskas bus gerai"), o Jūratės Paulėkaitės išgriauta Stokmanų namo (ir senos teatro kalbos) siena jau „anfasu" matoma išversta ir „Akmenyje".

Laura Luišaitytė kuria įtaigią keliaprasmę scenografiją: namo siena su dygliuota viela tampa ir Berlyno miesto, jo mito dalimi, sodo rododendras žydi taip, kaip „dega miestas", tapetai slepia ir buvusį-dingusį pianiną, ir užrašus ant sienų (o drauge tapetai ir radijas primena nacių „genezę" - savotiškas atsisveikinimo mostas „Helverio nakčiai").  Visa kita erdvė atitenka tiesmukam iliustratyvumui - kauburėliui su besikeičiančioms vėliavėlėms (SS, VDR, ES), dainoms iš legendinio „Friederichstadtpalast", Beethoveno devintajai ir itin prastam pačių aktorių dainavimui.

Agnius Jankevičius atsisakė skubraus trumpų scenų montažo, jas sujungdamas ir tai teisindamas dramaturgo (ir režisieriaus!) Mayenburgo nesirūpinimu aktoriais, jų organiškumu. Sutikčiau su viena išlyga - lietuvių aktoriais, bet anaiptol ne visais. Vaivai Mainelytei laiko nenuoseklumas netrukdo kurti orios, bet iš tiesų - visą gyvenimą slepiančios tiesą Vitos portretą. Jos santūrumas pokalbiuose su dukra Heidrun (Nelė Savičenko) ir žyde Mice (Agnė Ramanauskaitė) leidžia ir šioms veikėjoms atsiskleisti, rasti motinoje ir paspirtį, ir amžiną priešpriešą, ir - ypač Micės atveju - kurti dar santūresnį, lyg sulaikytas  kvėpavimas dramatizmą: puikus duetas su Agne Ramanauskaite.

Tačiau tokios retos scenos atsitinka antroje spektaklio dalyje, kada pavargsta ne veikėjai, o aktoriai, ir kalba jau kloja natūralius loginius kirčius. Šis spektaklis, regis, netyčia išduoda režisieriaus norą, kaip papasakoti istoriją, kad jos nesuprastum. Kaip visą veiksmą tiek sodriai prifarširuoti judesių, riksmo, bėgiojimo - kad tik neišgirstume dramos. Nuo pat pirmos šokio scenos žodžiams į priekį užbėga teatrališkumas ir vaidybos rezultatyvumas. Nežinia kodėl komiškos pozos. Intonacija, bet ne tekstas. Kad būtų viskas šiuolaikiškiau (?), bet, spėju - nes nepasitikima dramaturgo istorija, - kartais adresatu tampa ne veikėjas , o žiūrovai. Įspūdis, tarsi režisierius  pamiršo teatro paradoksus, ir tiesmukai griaudamas ketvirtąją sieną, ją tik dar labiau sustiprina (per „režisūros" priemones pamirštama istorija). O garsiai rėkiamas žodis tampa intencija ir intonacija, bet ne prasme, nes šią gožia riksmas.  Ypač kai publika „imama decibelais" nuolatos. Paguoda  režisieriui - jis lietuvių scenoje ne vienišas. Tikriausiai tai vadinama mokykla.

Todėl pakankamai intensyviai judėdami, bet be dramaturginio krūvio (išskyrus finalą) lieka Pauliaus Tamolės Volfgangas, vaikščiojimo ir nepasitenkinimo funkcijas atlieka Gabrielės Malinauskaitės Hana. Monika Vaičiulytė apskritai kuria vaidmenis 150 procentų (tarsi tai būtų sporto rungtys), bet kažin ar pagrįstai jos Štefani rodoma kaip ne vien identiteto krizės apimta hiperaktyvi paauglė, vaikystėje aiškiai turėjusi psichikos sutrikimų.

Iš tiesų identitetas čia yra rimta drama, kurią aiškiausiai atskleidžia Heidrun, nepatenkinta savo vardu, nes vardas - tavo pamatas. Namas taip pat turėtų toks būti (kas jame gyveno, kas į jį remiasi?), bet spektaklyje tiek buitiškos ir vienplanės vaidybos laiko sampratos, be epiškumo pojūčio (tam dramaturgas ir skaldė pjesę į trumpus epizodus, kurdamas laiko fragmentiškumą ir siūlydamas aktoriams atsiriboti), kad aiškiausiai skamba tik namo pardavimo istorija. Tarsi aktualiausias čia būtų žydų turto grąžinimo klausimas. Esminė tema apie atmintį ir slepiamą tiesą, apie vienos kartos kaltę ir kaip ji išauga į traumas kitoms kartoms, išsitrynė. Nes atmintis susijusi su laiku, kuris nėra vien embleminės vėliavėlės, marškinėliai ir dainos, bet kur kas skausmingesni egzistenciniai išgyvenimai, kurie - regis, režisierius įsitikinęs, - vyko tik VDR teritorijoje.

Mokslininkai galėtų liautis tyrinėję: mūsų teatras seniai atrado tą traumas blokuojančią tabletę.

 

Režisierius Agnius Jankevičius: "Nemeluoti vardan ramybės"

Daiva Šabasevičienė, 2012-03-16, "Literatūra ir menas"




A.Jankevičius || Asm. archyvo nuotrauka.

Režisieriaus mintys apie Mariaus von Mayenburgo pjesės „Akmuo“ premjerą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Statai istorinę dramą, kuri apima beveik šešis dešimtmečius (1935–1993) Vokietijos istorijos. Kas paskatino imtis šio sumanymo?

Teatras pasiūlė net kelias pjeses. Mayenburgo „Akmenį“ atidėjau į galą dėl to, kad šis autorius lietuvių publikai jau gerai žinomas iš Oskaro Koršunovo pastatymų. Jau vien tai, kad „Ugnies veidas“ (2000) rodomas daugiau kaip dešimt metų, daug ką pasako. Bet vis dėlto, kai perskaičiau „Akmenį“, supratau, kad tai visai kitoks Mayenburgas, nei jį pažinojau iki tol – kaip „Šalto vaiko“, „Parazitų“, „Ugnies veido“ autorių. Iš tiesų, jo kūryboje įvyko kažkokia metamorfozė. Dėl ko tai atsitiko, galima tik nuspėti. Tiek dramos formos, tiek temos prasme jis pasuko į priešingą pusę, nei ankstesnėse pjesėse. Galbūt taip atsitiko dėl to, kad pjesė buvo užsakyta konkrečiai Vokietijos sienos griuvimo dvidešimtmečiui. Su užsakomosiomis pjesėmis būna įdomių dalykų, nes dažnai tai kvepia tiesiog „chaltūra“. Būna ir tokių atvejų, kai užsakyta medžiaga gauna deramą rezonansą, pačiam autoriui iš anksto neplanuojant, tampa nuoroda į kitą žemę, kitą lauką, kur kūrybine prasme galima būtų apsistoti ilgiau.

Iš pradžių ketinau statyti Ivano Vyrypajevo pjesę „Šokis ‚Delis‘“. Ir dabar ši medžiaga mane intriguoja. Bet po tam tikro laiko, vėl atsivertęs „Akmenį“, supratau, kad tai atradimas. Kūrėjo gebėjimas atsinaujinti mane iš tiesų labai žavi. Atsiranda jėgų, atsiranda impulsas – ar pasipriešinti savo inercijai, ar kažkaip kitaip atsidurti tarsi kitame kūrybiniame kontekste, kuris verčia tave kalbėti kiek kita kalba, į tam tikrus reiškinius žvelgti tarsi kitomis akimis.

„Akmuo“ nėra klasikinė istorinė pjesė. Ir aš gal net nebūčiau „užsikabinęs“ už tokios medžiagos, kuri turi paprastą linijinę pasakojimo perspektyvą. Šioje pjesėje daug sąšaukų su pastaruoju metu mano statytomis medžiagomis: reminiscencijos, kaltės, atminties motyvai, grįžimas atmintimi. Keliavimas laiku nėra fizinis. Jis yra daugiau mentalinis, eterinis. Grįžtama prie tam tikrų įvykių, kurie pjesės veikėjus veikia trim plotmėm: ir jusliškai, ir emociškai, ir mentaliai. Jeigu šitie trys aspektai yra, vadinasi, tai žmogų veikia, kardinaliai jaudina. Šioje medžiagoje randu daug sąsajų ir su „Akmenų pelenai“, ir su „Prakeikta meile“ – formos, naracijos prasme. Manau, kad mano kūrybiniame lauke šios pjesės atsiradimas yra visiškai logiškas.

 

Kuo ypatinga Mayenburgo dramos konstrukcija, lyginant su kitais šiuolaikiniais autoriais?

Pati dramaturgija yra mozaika. Kiek esu susidūręs su šiuolaikine dramaturgija ir ta dramaturgija, kuri rašoma remiantis įvairiomis reminiscencijomis, mozaikos, nenuoseklios rekonstrukcijos principu (galima minėti ir Dea Loher, ir Danielį Danis, ir Rolandą Schimmelpfenningą), tokio tipo dramaturgija yra liberali ta prasme, kad autorius, parašydamas tokio pobūdžio tekstą, kviečia mane kaip režisierių į dialogą – literatūros ir teatro kūno, kraujo – praktikos – dialogą. Pjesę „Akmuo“ aš vertinu, kaip gerą medžiagą, gerą atskaitos tašką. Skirtingi metai, sužymėti šioje pjesėje, yra konkreti aliuzija į kartoteką. Tai tas pats, kaip nueiti į kokį KGB muziejų ar liustracijos komisiją ir tyrinėti šūsnis popierių, peržvelgti begales stalčiukų: tie ir tie metai, tokio ir tokio žmogaus koks nors gyvenimo įvykis... Jeigu aš ieškau konkretaus žmogaus, apsistoju ties tam tikrais metais, o vėliau „einu“ per kitus metus ir ieškau, kaip kas išsirišo. Pjesėje „Akmuo“ yra tokia kartoteka.

Žvelgiant į šią medžiagą, man, kaip režisieriui, iškilo vienas labai paprastas klausimas. Autoriaus šokinėjime per metus aš didelės logikos neįžvelgiu. Tai nėra sąmoningas sprendimas, žvelgiant iš praktinės pusės, neatsižvelgiama į artisto buvimą scenoje, jo organiškumą. Iškilo klausimas: kaip organiškai, pavyzdžiui, Vitai eiti iš 1935 metų į 1993-iuosius, o paskui iš karto šokti į 1978-uosius? Jeigu galvoti apie ją kaip apie komentatorę (nors tai iš esmės nėra įdomu), tai viskas gerai, bet galvojant apie artisto organiškumą, šis klausimas išlieka svarbus. Visą tą „kartoteką“ aš sudėliojau truputį kitaip, nei parašyta autoriaus. Viskas prasideda 1935 metais, namo nupirkimu, tada grįžtama į Rytų Vokietiją – 1993 metus, toliau seka 1978 metai, prijungiant 1953-sius. Finalas – Vitos akistata su savo šmėklomis – praeities vyru ir su žydaite.

 

Kiek Tau ši pjesė atrodo aktuali lietuviams ir kodėl?

Kontekstas yra vokiškas. Bet Antrasis pasaulinis karas, holokaustas, žydų genocidas, apskritai, rasinis valymas, nacionalizmas – visa tai buvo išplitę per visą Europą. Nedviprasmiškai tam tikra Lietuvos piliečių grupė yra prie to prisidėjusi. Yra ir nukentėjusių, ir agresorių. Dar yra gyvų tokių žmonių amžininkų. Jeigu pjesėje ryškus kaltės ir gėdos, tam tikro atpirkimo, satisfakcijos motyvas, tai sąšaukų su Lietuva čia labai daug. Tuo labiau, kad konkreti šeimos istorija, per kurią nacijos tam tikra problematika prasiskaito, Lietuvai taip pat aktuali. Manau, kad Lietuvoje kur kas mažiau aktualus yra karas Čečėnijoje, kuris niekaip, išskyrus žiniasklaidą, čia nieko nepalietė.

O dalykai, apie kuriuos kalbama „Akmenyje“, Lietuvą paveikė tiesiogiai. Modelis, kuris gimė, radosi ir įsiveisė, buvo gajus pačioje reichinėje Vokietijoje ir persimetė į visus užimtus kraštus.

Jeigu kalbėti apie mano asmeninę patirtį, labai puikiai atsimenu, kai šalia mūsų bulvių lauko į savo rugių lauką atvažiuodavo toksai dėdulė, ir senelis visą laiką sakydavo: „Va, stribas, stribas“. Tai yra visiškai šalia.

 

Ką Tu pats galvoji apie nacius?

Yra du skirtingi dalykai: nacionalizmas, nacionalinė tapatybė, ir kada nacionalinė tapatybė paverčiama politiniu įvykiu. Politika yra visiškai žlugęs reikalas. Joje a priori negali rastis nieko gero. Tai, kas šiandien vyksta, tai, kas yra Europos sąjunga – tai visiškas regresas, paremtas kariniais savisaugos tikslais ir laisvosios rinkos ekonomika. Daugiau – nieko. Visa kita yra menama. Kol pinigų yra, paremiama, pavyzdžiui, kultūra, bet tai yra miražas, iliuzija. Vaizdžiai kalbant, Europos sąjunga man primena invalido vežimėlyje sėdintį mirtiną ligonį, kuris turi daug daug pinigų, ir tik dėl to dar yra gyvas. Bet aš netikiu nei demokratija, nei liberaliomis vertybėmis. Tai tėra apsimetinėjimas. Viskas yra pinigai ir savisauga. Man išvis atrodo, kad ateityje valstybės apskritai neliks. Egzistuos kažkokia korporacija, žemės plotas kaip korporacijos – tarkim, Nokia, Apple – nuosavybė... Čia bus vienas blokas, kitą bloką sudarys laisvos bendruomenės, savotiški kibucai, kurie kultivuos, sakykim, žemės ūkį, bus antitechiniai elementai ir pan.    

 

Kiek Tau pačiam yra svarbi praeitis?

Kas yra praeitis? Kiekvienas individas praeitį suvokia per savo patirtį. Jam nutinkantys įvykiai projektuojami į visuomeninius įvykius. Praeitis – tai patirtis. Jeigu tu jos nefiksuoji, reiškia, neturi iš ko gyventi dabar. Negali turėti nei savo vertybių skalės, nei prioritetų, negali nei mylėti, nei nekęsti.

Dramaturgas Mayenburgas savo interviu apie „Akmenį“ sakė: „Rašydamas šią pjesę supratau, kad melas atsiranda ne tik dėl meluojančiojo, bet ir to, kuriam meluojama, poreikių.“ Ką Tu galvoji apie šį melo poreikį?

Aš visiškai su tuo sutinku. Jeigu meluojančio žmogaus yra klausoma, ir tas melas reflektuojamas, priimamas dėl komforto, dėl ramybės, dėl savo artimo... Visa tai niekur nedingsta. Vardan ramybės, vardan to, kad galėtum ryte atsikelt ne su skaudančia galva... Tai yra kasdienė tiesa – įvairių mastelių, išsakoma įvairiomis aplinkybėmis.

Baimė – blogas patarėjas.           

 

Ką Tu manai apie oportunistinį praeities interpretavimą, kuris būdingas mūsų kraštui? Lietuvos istorija taip pat pasiduoda įvairiems kraštutinumams, siekiant didžiausios naudos iš įvairių aplinkybių.

Nauda yra nauda. Kol gyveni, bet kokiu atveju sieki sau naudos. Žmogus – toks egocentriškas padaras. Jis nori gyventi dabar, šiandien, gerai, saugiai, ramiai, būt mylimas, gerbiamas, ir jokiu būdu neužkabintas, ir išvengt būt dėmesio centre... Kitaip tariant, aš esu dumblis upėje ir esu tuo patenkintas. 

 

Iš filosofijos ir literatūros istorijos žinome, kad intelektualinis Vokietijos išsivystymas ėjo kitu keliu, nei daugelio Vakarų Europos šalių. Estetiniai bei filosofiniai klausimai Vokietijoje dar nuo Emanuelio Kanto laikų nustelbia visuomeninius bei politinius. Gal dėl to ši mąstymo tradicija juntama ir Mayenburgo pjesėje „Akmuo“. Ar Tu šią tradiciją jauti?

Vokiškas mentalinis pradas literatūroje, be abejo, yra. Mayenburgas tą puikiai išlaiko, jis turi ryškų filosofinį, egzistencialistinį požiūrį. „Akmuo“ nėra dokumentinė drama. Joje nemažai metafizinių dalykų.  

 

Mayenburgui įdomu, kas įtakoja jo šiandieninę tapatybę. Kokie Tau klausimai svarbūs, statant „Akmenį“?

Šiuo atveju galiu jam tik pritarti. Man, kaip žmogui, kaip tam tikros profesijos atstovui, tapatybės klausimas labai aktualus, nes aš nesuprantu labai daug dalykų: kam viso to reikia, kas yra gerai, kas yra negerai? Tarkim, koks spektaklis yra geras, koks – negeras, koks – aktualus, koks – neaktualus? Yra nemažai spektaklių ar kažkokių kitų reiškinių, kur su profesine opinija mano požiūris visiškai nesutampa. Ir aš nerandu priežasties, kodėl jis nesutampa? Nerandu ir profesine, ir sąžinės prasme. Tada pradedu galvoti apie nelabai gerus dalykus, nes viskas ima panašėti į „dvarelių“ politiką: čia – mūsų, čia – ne mūsų. Koks čia identitetas? Šiuo požiūriu jokios saviidentifikacijos būti negali, nes viskas vyksta horizontaliame lygmenyje.

 

Mūsų absoliutus pažinimas  yra ne atskiri elementai, bet amžinojo judėjimo proceso dalys. Hegelis tai pavadino dialektiniu metodu. Tezė, antitezė, sintezė. Panašiai konstruojama ir ši pjesė: kiekviena atskira scena (pjesę sudaro 34) baigiasi fraze, kuria prasideda sekanti scena, nežiūrint to, kad jos veiksmas vyksta po daugelio metų. Drąsiai šuoliuojama laike, išryškinant naujausios istorijos konfliktus. Kiek Tau svarbi ši dėlionė?   

Šioje klausimo formuluotėje reflektuojamas tik pats tekstas. Vienu dalyku esu visiškai įsitikinęs: nė vienas dramaturgas, neprisilietęs prie spektaklio kūno ir kraujo kūrimo, nesugebėtų parašyti teksto, kuris nuo–iki galėtų būti gyvas scenoje. Taip, pjesėje pradžių–pabaigų žaidimas, kaip literatūroje, – viskas taip. Bet gyvenimui šito maža. Yra gyvenimo aspektas, lyg mes kažką žaidžiame, bet man atrodo, kad to yra tiesiog per mažai.

Aš dažnai užklumpu tokias pjeses. Jos mane traukia. Matau autorių, ne sėdintį literatą-visažinį, kuris už kiekvieną replikos pakeitimą Dunojų išverks, o autorių, kuris kviečia mane į dialogą. Aš galvoju taip: padiskutuokim.    

 

Kaip Tu pats traktuoji šios pjesės pavadinimą „Akmuo“? Pagal pjesę tas pats akmuo kiekvienai kartai reiškia skirtingus dalykus.

Grubiai kalbant, tai yra akmuo po kaklu, ar akmuo ant širdies, akmuo ant kupros, talismanas, amuletas, kurį aš nešioju... Tai vaizdinis dalykas. Pjesės pradžioje vyko langų daužymai, vėliau prasidėjo antropomorfiniai dalykai, kai tas akmuo pasidarė gyvas. Kada motina savo dukrai, panaudodama tą akmenį kaip tam tikrą televizorių, į jį „sukrovė“ tėvo istoriją, tėvo savybes. Tai yra mažutis paminklas – čia jo visa narsa, visi poelgiai, kuriuos „mes geriau nutylėkim, pasilikim sau, lai kiti nežino“. Kita vertus, tai gražus argumentas prieš savižudybę: kada Volfgangas rašo laišką, jis savo žmonos paprašo, kad savižudybės faktą apverstų aukštyn kojom.

 

Kokiu principu atsirinkai aktorius šiam pastatymui?

Kadangi turėjau galimybę kviestis ne šio teatro aktorius, iš karto žinojau, kokius vaidmenis pasiūlysiu Pauliui Tamolei ir Agnei Ramanauskaitei – Volfgangą ir žydę Micę. Dėl Vitos – nesinorėjo falsifikuoti amžiaus, norėjosi fizinio tikrumo, todėl Vaivos Mainelytės kandidatūra buvo aiški, kiti veikėjai buvo parinkti intuityviai. Aš aktorių atrankos nedarau ir turbūt niekad nedarysiu. Aktorius renkuosi pasižiūrėjęs jų darbus. Kai kada apie žmones pasiklausinėju. Bet didžiąja dalimi – intuityviai.

 

Nuolat dirbi su dailininke Laura Luišaityte. Ar taip yra dėl greitesnio susikalbėjimo, ar dėl kitų savybių?

Kad galėtum greitai ir operatyviai judėti, reikia pastovios komandos. Kai pirmą kartą su Laura susitikome, dariau Dea Loher „Klaros santykių“ eskizą. Jau tada, iš pirmo karto mes susikalbėjom iš pusės žodžio.

 

Spektaklį statai be kompozitoriaus. Kodėl?

Todėl, kad tikrai manau, jog šiai medžiagai kompozitorius, kaip autorinės muzikos kūrėjas, nereikalingas. Yra ir kita pusė: kai Lietuvą ištiko krizė, teatrai ėmė „karpyti“ pastatymų biudžetus. Režisieriaus „nenukirpsi“, dailininko – taip pat ne. Paprasčiausiai „išsikerpa“ kompozitorius. Kriziniu laikotarpiu įpratau rinkti muziką, duoti garso režisieriui, kuris ją sumontuoja. Muzikos lobynas didžiulis, todėl surasti ir sukomponuoti galima.

 

Šiuo metu dirbi ir labai daug statai įvairiuose Lietuvos teatruose. Ar Tau yra skirtumas, kuriame teatre dirbti? Kuo išsiskiria Nacionalinis dramos teatras?

Vis dėlto yra. Visi teatrai labai skirtingi: skirtingi žmonės, skirtingas mentalitetas. Yra teatrų, į kuriuos eiti nenoriu ir, ačiū Dievui, galiu sau leisti to nedaryti. Taip elgiuosi ne dėl savo „onoro“, bet manau, kad ten per daug sudėtinga būtų rasti bendrą kalbą. Per daug nutolęs mano kontekstas nuo, sakykim, tokio teatro ideologijos.

Visuose teatruose aktoriai nori dirbti, visuose teatruose jie nori sukurti gerus vaidmenis, nori gero rezultato. Aš ieškau aktorių, kai kada, būna, suklystu, kai kada – nesuklystu.

Mano gyvenime buvo įvairių etapų. Kai prasidėjo darbai įvairiuose teatruose, susiformavo įdomus pažinimo etapas (nuo 2005 iki 2008 metų). Tuomet pažinau, kas yra teatras kaip ūkinis subjektas, kokia tai bendruomenė. Ne iš knygų, o gyvai. Kai 2008 m. pastačiau „Polikliniką“, įvyko lūžis: pajutau, kad tas pažinimo procesas baigėsi: jeigu iki tol kažką sodinau, dabar reikėjo pradėti auginti, į kažką koncentruotis. Aš apvažiavau keliolika teatrų, atsirado žmonių, bendraminčių, kurie su tavimi bet kada gali eiti obuoliauti. Atsirado tikslas sugrįžti pas juos. Paskutiniais metais nuo to blaškymosi iš teatro į teatrą jaučiuosi pavargęs. Jaučiu, kad taip bevažinėjant per teatrus kai kada lyg ir motyvacija dingsta. Pradedu klausti, kodėl aš tai darau? Suprantu, kad tik iš to gyvenu, bet tai esmės nepakeičia. Neišvengiamai naujų teatrų vis atsiranda. Aš turiu ir intriguojančių pasiūlymų, bet, kiekvieną kartą susidurdamas su kitais žmonėmis, turiu iš naujo įskiepyti, infiltruoti savo įsivaizdavimą, ideologiją, tikėjimą. Tai reikalauja labai daug sveikatos. Todėl vis dažniau pagalvoju apie šešis–aštuonis žmones, su kuriais užsidaryčiau kokiems trims metams ir kurčiau. Bet tokius norus pristabdo mintys apie aibę administracinių dalykų.

 

Dėkui už pokalbį.

V.Mainelytė: stengiuosi išnaudoti kiekvieną gyvenimo valandą

Laima Žemulienė, "Vilniaus diena", 2012-03-17

 

Simono Švitros nuotr./ diena.lt

Išgyvenusi sunkią ligą ir negandas, žinoma aktorė Vaiva Mainelytė – vėl lyg ant sparnų. O sparnus žmogui suteikia ne tik meilė, bet ir darbas.

Kas rytą – medaus kokteilis

Kurį laiką V.Mainelytė vengdavo lankytis ten, kur daug žmonių, nevaikščiodavo nė į spektaklius. Moteriai reikėjo atsigauti ir sustiprėti. Ir štai aplankė džiaugsmas – aktorė sukūrė naują vaidmenį teatre. Šiandien, premjeros dieną, į teatrą ji išeis išgėrusi jau įprastą sveikatą stiprinantį kokteilį. Tuo labiau kad atėjo pavasaris, reikia atsigauti.

„Į šilto virinto vandens stiklinę įdedu šaukštą medaus, jį išmaišau, paskui išspaudžiu citriną. Visą! Labai gerai įdėti ir trupučiuką imbiero. Bet aš ruošiu be imbiero. Kai po pusryčių išgeriu tą kokteilį, energijos atsiranda iš karto, nereikia nė kavos”, – pasakojo Vaiva.

Po ilgos pertraukos V.Mainelytė gavo naują – Vitos – vaidmenį vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjesėje „Akmuo“, kurią autorius parašė Berlyno sienos griuvimo 20-mečiui. Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje spektaklį pastatė režisierius Agnius Jankevičius. Spektaklyje V.Mainelytė – ir mama, ir močiutė, ir žmona.

„Žodžiu, vaidinu personažą, kuris savo gyvenimą gyvena nuo 1935 iki 1993 metų. Kita vertus, savijauta dar nebuvo tokia, kad galėčiau ištempti sudėtingą vaidmenį. Apsiribojau tais darbais, kuriuos turėjau anksčiau, – pasakojo aktorė. – Mane pjesė labai sujaudino. Aš esu tos pirmosios kartos, kai žmones vežė į Sibirą, atstovė. Daugelio namuose turbūt buvo šnabždamasi, – kad tik niekas nieko nesužinotų, kad vaikai neišnešiotų kalbų po kiemą.

Iš Nacionalinio dramos teatro V.Mainelytė nebuvo išėjusi, tačiau vaidino senesniuose spektakliuose. Pastaruoju metu filmavosi televizijos serialuose „Giminės“, „Paklydę paukščiai“, „Be namų“. Netrukus pasirodys dar vienas, kurio pavadinimo ji net nežino. Vaidinti jai patinka ir teatre, ir televizijoje.

„Jaunystėje labai norėjosi teatro. Aišku, norai išlikę, bet galimybės – jau ne tokios kaip anksčiau, kai tekdavo vaidinti septynis spektaklius per savaitę ir dar filmuotis trijuose filmuose vienu metu. Tas etapas – praėjęs. Nesunkiai su tuo susitaikau ir žinau, kad to jau niekada nebus. Aš džiaugiuosi tuo, kas vyksta dabar ir labai šauniai stengiuosi nugyventi, išnaudoti kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, – kalbėjo V.Mainelytė. – Prieš kelias dienas draugė iš Palangos paskambino ir pasakė, kad jau parskrido žąsys ir gervės. Pulkais. Taip gera širdžiai pasidarė, kad jau pavasaris. Jo taip laukiau.“

Užkrėsdavo gera energetika

Gavusi pasiūlymą suvaidinti Vitą, V.Mainelytė dėl to nenustebo – esą ją nustebinti sudėtinga. Žinojo, kad spektaklį režisuos A.Jankevičius, tačiau režisieriaus nepažinojo.

„Per repeticijas susipažinome. Dirbome ranka rankon aktyviai nuo 11 iki 18 valandos su maža pertraukėle. Iš repeticijų išeidavome pavargę, bet laimingi. Agnius visus užkrėsdavo savo gera energetika. Jis visada ateidavo geros nuotaikos, visada man būdavo labai atidus, išgyvendavo, jei kas atsitikdavo, ir laukdavo, kad kuo greičiau atsigaučiau. O aš buvau išsinarinusi koją! Bet Dievulis myli, todėl greit pagijau“, – pasakojo V.Mainelytė.

Aktorė pabrėžė, kad jai svarbiausia – santykiai su kolegomis ir kūrybinė atmosfera. Repetuojant „Akmenį“, ir viena, ir kita buvo puiku. Spektaklyje jos vyrą vaidinantis jaunosios kartos aktorius Paulius Tamolė, likus savaitei iki premjeros, Vaivą nuoširdžiai pralinksmino: „Kai savo kolegoms pasakau, kad mano žmoną vaidina V.Mainelytė, jie man pavydi.“

Aktorė viliasi, kad su spektakliu teks pavažinėti po Lietuvą, nes dekoracijos nėra sudėtingos, o vaidina tik šeši aktoriai. Esą bus malonu pažinti Lietuvą vėl iš naujo.

Anūkai liko su močiute

Gyvenimas po įveiktos sunkios ligos vėl teka savo vaga. Šio gyvenimo periodo aktorė nenori prisiminti: „Apie tai kalbu tiktai su daktarais. Dabar – viskas gerai.“

Vaiva pasidžiaugė, kad anūkai jau dideli: Jokūbas – dvyliktokas, šiemet baigia vidurinę mokyklą, o mažyliui, Motiejui, – 11 metų.

„Labai liūdnas buvo momentas, kai mirė mano Pupytė – mylimas šunelis. Užtat duktė paliko man mopsą Gučį, kai išsikraustė su vyru gyventi kitur“, – pasakojo Vaiva.

Negi moteris, daugelį metų su visa šeima gyvenusi bute priešais Operos ir baleto teatrą, liko viena?

„Kad taip būtų! – nusijuokė Vaiva. – Mano anūkai – su manim, nes jie čia įpratę. Mamai pareiškė, kad jie lieka gyventi su Vaivute. Jiems patinka ir tai, kad čia – miesto centras, čia mokyklos.“

Moteris patikino, kad judrūs anūkai jos neapsunkina. Ji nėra priversta stovėti prie viryklės ir gaminti jiems valgį. Berniukai – labai savarankiški, moka ir patys pasigaminti. Jeigu Vaiva ką nors ir pagamina, jie ne visada valgo.

„Anksčiau stengdavausi, visko prigamindavau. Žiūriu, stovi, niekas nepaliesta. Dabar paklausiu: „Valgysit?“ „Valgysim.“ Tada gaminu. Nevalgys – nereikia, negaminu“, – pasakojo V.Mainelytė.

Svajoja išvažiuoti į kaimą

Naujų pomėgių Vaiva neatrado. Viskas tas pat, tačiau ir tai sumažėję. Nei megzti, nei siūti moteris jau nebegali.

„Nenoriu. Kai turiu laiko, patinka knygos, relaksacijai – televizorius. Kai noriu miego, patinka viskas, kas mirga jo ekrane, kad tik greičiau užmigčiau. Bet daugiau žiūriu rusų programą – mano pažįstamų aktorių, gerų laidų parodo“, – pasakojo Vaiva.

Jokių šalių, jokių užsienių ji nenori nei aplankyti, nei pamatyti. Labiausiai už viską vasarą nori išvažiuoti į kaimą – pabūti draugų sodyboje, nes savos neturi. Jai visada gera atsigauti ir atsipalaiduoti gamtoje, kur nėra žmonių, kur ramybė.

Ar Vaiva nesigaili, kad pasirinko vieną sunkiausių – aktoriaus – profesiją, teatrą?

„Aš iš viso nieko nesigailiu, kas mano gyvenime įvyko. Jeigu gyvenimą reikėtų pradėti iš naujo, gyvenčiau taip, kaip gyvenau“, – ryžtingai sakė V.Mainelytė.

Vaivai Mainelytei - išbandymų laikas

Deimantė Zailskaitė, "Respublika", 2012-03-10

Teatro ir kino aktorė Vaiva Mainelytė (63 m.), sukūrusi daugybę nepamirštamų vaidmenų, po nedidelės pauzės ėmėsi naujo, jos žodžiais tariant, nepaprastai sudėtingo ir dramatiško vaidmens pagal žymaus vokiečių dramaturgo pjesę statomame spektaklyje „Akmuo“.

Vyginto Skaraičio nuotr.

 

Nors jo premjera numatyta jau po savaitės, aktorė šį darbą vadina rimtu išbandymu. Ne tik todėl, kad tenka dirbti su jaunu kolektyvu ir labai reikliu režisieriumi, o jos vyro vaidmenį kuria jaunas ir labai žavus scenos partneris...

Kaip pasakoja pjesės ėmęsis režisierius Agnius Jankevičius, vokiečių dramaturgas Mariusas fon Majenburgas (Marius von Mayenburg) šiame kūrinyje „Akmuo“ paliečia vienos šeimos dramatišką istoriją: „Pjesė iš principo yra apie melą, kuris kyla iš gėdos, kuo aš esu. Vardan ateities kartų - kad ateities kartos gyventų saldžiame ir patogiame melo, o ne aštrios tiesos pasaulyje“. Vienintelis veikėjas - V.Mainelytės įkūnijama Vita - sujungia visus įvykius ir personažus. Mat tam tikras moters poelgis - tarsi nuo kalno viršūnės paleista gniūžtė, nusiridenanti iki 1993-iųjų kaip didžiulis sniego kamuolys.

- Vaiva, iki spektaklio premjeros liekant vis mažiau laiko, kaip jums sekasi prisijaukinti tragišką istoriją menantį Vitos personažą?

- Aš dar vis tokiame kūrybiniame kelyje - užsiimu ieškojimais. Bet labai įdomus personažas - man tokio dar neteko vaidinti nei kine, nei teatre. Tai istorija apie moterį, kuri apima laikotarpį nuo 1935 iki 1993 metų, kur pavaizduoti visi įvykiai, visi išgyvenimai.

Visame pasaulyje - kiekvienoje tautoje, kiekvienoje šalyje - labiausiai kenčiančios nuo karų, marų ir bado yra moterys, nes joms duota išsaugoti gyvybę, savo meilę. Na, o vyrams, kad ir kaip keista, tik duok kariauti, nors viso pasaulio moterys vaikus gimdo ne tam, kad jie žūtų. Tokiame istorijos sūkuryje ir atsiduria Vita, kuriai gyvenimas ir likimas lyg ir žadėjo labai gražią šeimyninę istoriją. Tai jauna šeima - vyras veterinaras, gimsta dukrelė, jie lankosi nepaprastai gražiame name. Labai dažnai moteris vyrui kalba, kad norėtų gyventi tokiuose namuose. Ir staiga istorija pakrypsta taip, kad Vokietijoje prasidėjus genocidui ji moteriškai, švelniai tariant, prišnekėjo savo vyrą: „Tu žinai, galbūt pasiūlyk pinigų už tą namą...“, tarytum nenorėdama blogo.

Taip Vita atsiduria istorinių įvykių sūkuryje. Ir kai rusams užėmus Vokietiją nusišauna nacių partijai priklausęs jos vyras, prasidėjo didysis Vitos melas. Kaip sunku žmogui - moteriai ar vyrui - visąlaik gyventi meluojant, kad apsaugotum savo dukrą nuo bereikalingų rūpesčių ir kad tas vaikas galėtų gyventi be emocinės praeities. Kiekvienas galvojame, kad tai įmanoma. Bet kas atsitinka: ką padaro melas, ką padaro su ja ir su jos vaiku ir galbūt su gimstančiu anūku... Žodžiu, tai istorija apie tris kartas.

- Ar nenusivylėte, pakliuvusi į jauno režisieriaus rankas?

- Man buvo labai įdomu po nedidelės pertraukos susitikti su jaunu režisieriumi Agniumi - tikrai esu labai sužavėta jo darbo metodais. Man labai patinka dirbti su žmogumi, kuris labai myli aktorių, kuris leidžia jam improvizuoti. Jis labai reiklus. Sako: „Myliu kaip kažką, bet krečiu kaip grūšę“. (Juokiasi.) Žodžiu, niekada gyvenime nesu dirbusi šitiek valandų kaip dabar - nuo vienuolikos iki septynių vakaro, beveik neišeidama iš teatro. Bet kai kuriu vaidmenį, bent tuo metu pasimiršta visos problemos, ir iš tikrųjų netgi fiziškai aš jaučiuosi geriau. Jau laiminga esu vien todėl, kad turiu tokį gerą laiką.

- O tai, kad jūsų vyrą vaidina jaunas aktorius Paulius Tamolė (mat nusišovęs Vitos vyras niekada nepaseno), netrikdo?

- Labai gerai jaučiuosi šalia Pauliaus. Labai gražus vaikinas, vienintelis mūsų moteriškoje komandoje, labai inteligentiškas, labai emocionalus, labai kūrybingas ir paslaugus. Jis mus lepina ir šokoladais, ir bananais, ir mineralinio vandens atneša. Ne tik savo Vitai, bet visoms damoms. Aš apie tai kažkaip negalvoju, nes spektaklyje nėra tokių erotikos scenų ar didelio intymumo. Gal reikėtų jo paklausti - kaip jis šalia manęs jaučiasi. Bet šiaip kai jo kas paklausia, ką jis dabar daro, jis labai gražiai atsako: „Dabar vaidinu Mainelytės vyrą“. „Kaip, kaip?“ - nustemba visi. Aš galvoju, o ko čia taip stebisi? Lietuvoje negalima? Pugačiova gali, o Mainelytė negali. (Juokiasi.)

- Spektaklis premjerai kaip tik atrado labai gražų laiką - po Kovo 11-osios. Simboliška, žinant, kad spektaklyje paliečiami ir Lietuvai ne mažiau artimi įvykiai.

- Nežinau, ar čia taip suplanuota buvo, ar netyčia išėjo. Bet ar tai istorija apie Vokietijos šeimą, arba prisiminkime savo istoriją - kokią lietuvių šeimą, kuri gyveno slėpdama, kad turėjo giminėje „miško brolių“, kaip vadino tada partizanus, arba tremtinių. Kiek ir Lietuvoje buvo tokių šeimų, kur taip pat neiškentę baimės, kad gali būti suimti, išėjo savo noru iš šito gyvenimo. Tos motinos irgi nešė šitą akmenį, kurio negalėjo nusimesti iki pat senatvės. Gal tik prieš mirtį.

Tai lygiai taip pat mano Vita atvažiuoja jau 1993 metais ruošdamasi mirčiai. Ir šitas sugrįžimas mintimis į anuos laikus yra kaip jos išpažintis, kokios yra didžiausios padarytos nuodėmės ir kas gyvenime tave labiausiai sunaikina. Ir būtent baisiausia yra išdavystė dėl kokios gerovės. Ir iš viso išduoti žmogų, žinant, kokios bus pasekmės, man regis, yra didžiausia nuodėmė. Nežinau, kas gali tą akmenį nuimti nuo širdies. Tik jau ten, anapus, turbūt dėl visko bus atsiskaityta.

Pagrindinės tiesos yra visiems artimos - visų tautų žmonės vienodai mylime, vienodai kenčiame, regis, norime laisvės, norime gerovės, visi viliamės. Kai pasižiūri žinias, tai juk visur tos pačios problemos, tik kitur galbūt šilta, saulutė šviečia. Mes galbūt sunkiau peržiemojame žiemą, spręsdami savo problemas, kai aplinkui dargana, nėra saulės, o žmogiškąsias problemas turime tas pačias. Buvau Afrikoje, buvau Vietname - visos pasaulio moterys nori laimės, visos nori meilės, visos nori auginti vaikus, ir ne karo mėsmalėje.

- Šią populiarią vokiečių dramaturgo pjesę, jau pelniusią nemažai apdovanojimų, galima vadinti melo drama. O pačiai gyvenime ar kartais tenka pameluoti?

- Ne, aš taip išauklėta buvau, kad bėgdavau greičiau pasisakyti tiesą, ir taip auklėjau savo dukrą: kad visada turi būti tiesa, nors ir kokia baisi, bet tik ne melas. Gal dėl vaikiškų smulkmenų tekdavo, bet aš labai nemokėdavau meluoti - iškart nurausdavau, slėpdavau akis ir taip išsiduodavau.

Melas yra baisus dalykas, nes jis gimdo viską. Tik pradėk meluoti ir žiūrėkite - apaugi kaip paleista gniūžtė per atodrėkį. Ir paskui žiūri, kad ir paties tavęs jau nematyti.

Aš visada pagalvodavau: na, gerai, kad mūsų politikai man taip nuoširdžiai pasakytų, kad ten reikia susispausti ar kaip, na, mes taip darome, kai būna sunku. O paskui pamatau - siaubas, kaip ir ką jie daro. Matau, kaip tie vargšai pensininkai eilėje stovėdami skaičiuoja centus: ar galiu nusipirkti dešrytės, o gal dar išeis ir sūriuko gabaliukas... Ir aš galvoju, kaip neįžeidus jiems nupirkti, nes tai yra išdidūs žmonės, negaliu pakęsti tokių dalykų. Man gaila ir valkatų - ypač moterų, kurios nusigėrusios, matau drebančias, iš praeivių prašančias centų. Buvo tokia situacija: buvau su savo mylimiausiu Gučiuku - mano veislinis šuo mopsas. Einu pro šalį ir viena moteris manęs paprašo centų. Pasakiau, kad galėčiau ko nors nupirkti, ir ji pasisiūlo pasaugoti mano šunelį. Aš pasižiūrėjau tai moteriai į akis: „Tikrai nepradanginsite?“ Moteris vos nesiklaupia ant kelių, kad tikrai ne, o man širdy vis tiek buvo toks nepasitikėjimas. Tačiau grįžtu iš parduotuvės jai visko pripirkusi, žiūriu, kad šuniuką jinai laiko ant rankų, įsivaizduojate? Vadinasi, reikia pasitikėti žmogumi.

- Tam tikru aspektu spektaklis turi ir detektyvo bruožų. O jūs pati ar mėgstate detektyvus?

- Aš tikrai atsipalaiduoju žiūrėdama detektyvus, kai skaitau arba žiūriu filmus. Kodėl jie taip mums patinka? Todėl, kad per tai atsitraukiame nuo savo kasdienių problemų, nes tu tada labiau seki veiksmą, kuris tave užkrečia. Ir mielai esu vaidinusi detektyvuose: Agatos Kristi „Pelėkautai“, „Endhauzo paslaptis“ ir pan. O detektyvinėms knygoms skaityti man kažkaip gaila laiko ir akių, nes pastaruoju metu turiu daug darbo su pjese. O atostogaudama, be abejo, nutveriu - kaip gera kur nors nukristi kaip vaikystėje, deja, po skėčiu, man dabar saulės neleidžia daktarai...

 

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita

 

 

Melo poreikis

Franz Wille, „Theaterheute“, 2008-10. Vertė Jūratė Pieslytė

 

Marius von Mayenburg. Schaubuhne Berlin nuotr.

 

 

Mariuso von Mayenburgo pjesė “Akmuo“ –  apie Vokietijos istorijos vaidmenį ir interpretavimą privačiame gyvenime. Pokalbis su autoriumi.

FRANZ WILLE: „Akmuo“ – tikrai platus užmojis ir gana sunki užduotis, nes tai – istorinė drama, kalbanti apie dvidešimtojo amžiaus, arba bent jau paskutinių dviejų jo trečdalių, Vokietijos istoriją. Pjesės veiksmas prasideda 1935-aisiais ir baigiasi 1993-aisiais. Kaip rašoma istorija?

MARIUS VON MAYENBURG: Man tai – medžiaga, su kuria dirbti norėjau jau seniai, nes tai labai susiję su mano šeima. Šioje pjesėje susilieja mano senelių, tėvų ir šeimos draugų pasakotos istorijos. Šiai temai būtų galima rasti labai daug archyvinės medžiagos ir ji būtų  nepaprastai įdomi. Tačiau aš pirmiausia norėjau papasakoti istorijas, kurios man pačiam tapo emociškai svarbios, dėl to, kad nuo vaikystės nedavė ramybės. Todėl atsisakiau bet kokių elementų, kurie būtų puikiai įsipaišę į šią istoriją, tačiau buvo tik kažkur perskaityti ir emociškai manęs nejaudino.

F.W. Pavyzdžiui?

M. Pavyzdžiui, bendradarbiavimas su „Stasi“, disidentų istorijos, Vokietijos ruduo[1] būtų čia puikiai tikę ir padėję sukurti vientisą grynai vokiškos istorijos vaizdą. Neturėjau daug laiko šiai pjesei rašyti. Ir dabar galvoju, kad tai buvo labai gerai. Dėl laiko stokos turėjau apsiriboti tik medžiaga, kurią pats gerai žinojau. Nežinau, ar taip rašoma istorija, bet man tai buvo nieko bendra su akademinėmis studijomis neturintis priartėjimas prie istorijos. Man nereikėjo nugalėti istorinės distancijos ir nagrinėti kažko, kas  būtų visiškai svetima, galėjau rašyti apie tai, kas įtakoja mano šiandieninę tapatybę.

F.W. Pjesė iš tiesų pasakoja vieno namo Drezdene istoriją. 1935-aisiais jis priklausė žydų šeimai ir buvo iš jos atimtas, kai ši ruošėsi emigruoti. Vėliau, 1945-aisiais, namas atlaikė Sąjungininkų bombardavimą. 1953 m. jo tuometiniai savininkai pabėgo į Vakarus, 1978-aisiais jie apsilankė name, o jau po Vokietijos susivienijimo, 1993 m. namas jiems buvo grąžintas, kaip buvusi nuosavybė. Pjesės scenos kaleidoskopiškai šokinėja tarp šių įvykių. Išryškėja vienas visiems šiems istoriniams laikotarpiams bendras dalykas – oportunistinis praeities interpretavimas. Pjesės pavadinimo akmuo yra dramaturginė jos jungtis. Kiekvienai kartai tas akmuo reiškia skirtingus dalykus.

M. Oportunizmas man nebuvo labai svarbus, mane labiau domino poreikis savaip pasakoti istoriją ir ją tokiu būdu pagražinti. Ne tik močiutė, kuri kartu su savo vyru pasisavino žydų namą, sugalvoja istoriją apie pasipriešinimą naciams, kad nereikėtų sakyti tikrosios tiesos. Juk jos duktė pati jai siūlo įvairius istorijos variantus todėl, kad nenori girdėti nieko blogo apie savo tėvą. Mane būtent ir domino šis poreikis turėti teigiamą protėvį. Čia svarbus ne tik noras susikurti sau privalumų, sąmoningai neteisingai interpretuojant istoriją, bet ir troškimas neturėti jokių emocinių priekaištų dėl savo praeities. Kai tenka taip, kaip mano kartai, atsiriboti nuo savo senelių kartos, kyla sunkumų dėl tapatybės. Beje, užsieniečiai nesupranta šios mūsų problemos. Užsienyje tenka dažnai išgirsti: taip, taip, suprantu, tam tikra prasme galbūt ir reikia atsiriboti, bet juk negali savo senelio vadinti nusikaltėliu. Ir tada būna labai sunku pašnekovui įrodyti, kad, deja, tiesa yra kaip tik tokia ir su šia našta dar reikia ir gyventi.

F.W. Jei ši pjesė tokia asmeniška, tai ar Mayenburgų šeimoje buvo žmonių savo bendradarbiavimą su naciais pateikusių kaip pasipriešinimą jiems?

M. Ne, mūsų šeimoje nebuvo tokios istorijos su tokiomis pasekmėmis, kaip pjesėje. Nereikia galvoti, kad ši pjesė pasakoja mano šeimos istoriją. Pjesė grindžiama istorijomis, kurios buvo pasakojamos mano šeimoje ir todėl tapo man svarbios ir tam tikra prasme asmeniškos. Bet tai nereiškia, kad visos tos istorijos buvo apie mūsų gimines. Pavyzdžiui, mano giminėje nebuvo tokio žmogaus, kaip senelis Volfgangas, kuris iš pradžių šantažo būdu pasisavina žydų namą, o 1945-aisiais nusišauna. Tačiau šis žmogus atėjo iš tų istorijų, kurios buvo pasakojamos mano šeimoje ir kurios suformavo mano požiūrį į tuos laikus. O mano giminėje tikrai buvo tokių atvejų, kai buvo kabinamasi į kažkokias teigiamas praeities detales, kurios leisdavo kitaip interpretuoti įvykius – nebūtinai, pateikiant juos, kaip dalyvavimą pasipriešinime (tokių istorijų mūsų šeimoje nebuvo), bet, pavyzdžiui, kaip politinį nepriklausomumą, nors tais laikais buvo praktiškai neįmanoma likti politiškai nepriklausomu. Supratau, kad ir aš pats kabinuosi į tas detales. Pavyzdžiui, mano seneliai Hitlerį visada vadino prasčioku ir valstiečiu, nes laikė jį nekultūringu idiotu. Ir ši nuomonė, kuri reiškė tik, kad save jie laikė geresniais, mano vaikiškoje galvelėje virto įsitikinimu, kad mano seneliai buvo prieš Hitlerį.

F.W. O tai ne tiesa?

M. Nežinau, bet manau, kad tai buvo tik vienas jų politinio sąmoningumo, turėjusio susidėti iš daugybės kompromisų, aspektų. Manau, kad žmonės dažnai pervertina kažkokias detales, tuo tarpu pamiršdami kitas. Ir viską gaubia tyla, nes viena karta labai nenoriai teikė informaciją, o kitos kartos taip pat džiaugėsi, kad joms nereikia įsivaizduoti kai kurių dalykų. Ir net jei Vokietijoje ir dedama labai daug pastangų, siekiant viską išsiaiškinti apie nacių laikus, man susidaro įspūdis, kad pradedama kalbėti visai kitaip, kai staiga ta praeitis paliečia konkretaus žmogaus šeimą ir jo tapatybę.

F.W. Apie savo tėvų kartos bendradarbiavimą su naciais prabilo vadinamoji šešiasdešimt aštuntųjų karta. Tačiau ji į praeitį reagavo ne taip jautriai, kaip vėlesnė karta. Dabar jau trečia karta nagrinėja tą pačią temą. Gal tai tęsiasi per ilgai?

M. Visos tos kartos skirtingai reaguoja į praeitį. Pirmoji bandė ją išstumti, kad galėtų gyventi toliau. Šešiasdešimt aštuntųjų karta pasirinko pasipriešinimą, peraugusį net į terorizmą, o dabartinė karta kažkodėl bando save su savo vokiška tapatybe laikyti auka. Man tai atrodo keista. Puikus tokio elgesio pavyzdys galėtų būti kino filmas „Trečiojo Reicho žlugimas“ (vok. „Der Untergang“), kuriame siūloma užjausti vargšą Hitlerį dėl to, kad jam reikia nužudyti savo tokį mielą šunį. O kai filmo pabaigoje Hitlerio sekretorei pavyksta pergudrauti rusus ir nuo jų pabėgti, tai mums pateikiama, kaip laiminga pabaiga. Mano manymu, tai politiškai neteisinga. 1985 m. gegužės 8 d. būdamas trylikos metų pamačiau filmą apie vienos koncentracijos stovyklos išlaisvinimą. Man tai buvo esminė patirtis, suformavusi mano suvokimą, ką reiškia būti vokiečiu. 2005 m. gegužės 8 d. viena televizija rodė Berndo Eichingerio „Trečiojo Reicho žlugimą“. Trylikamečiai, kurie tada žiūrėjo šį filmą, bus kitokie nei mes. Vokiečių politinis sąmoningumas pasikeitė. Eichingeris savo „Trečiojo Reicho žlugimą“ priskiria katastrofų filmams. Tik nesuprantu, kur ten ta katastrofa. Ar kad Hitleris žlugo?

F.W. Išskyrus senelį Volfgangą, penki iš šešių pjesės veikėjų nėra nusikaltėliai. Ir visi tie penki veikėjai – moterys.

M. Visas mano girdėtas istorijas dažniausiai pasakojo moterys. Ir tų istorijų veikėjos dažnai būdavo moterys, nes moterys turėjo daryti viską, kad gyvenimas tęstųsi. Visa pokario atmosfera man susijusi su iš karo negrįžusių vyrų nebuvimu. Vyrai paliko vakuumą, kurį reikėjo užpildyti, o tai padaryti teko moterims. Joms reikėjo kitai kartai papasakoti, kas atsitiko. Taip vakuume atsirado įvairios projekcijos ir interpretacijos.

F.W. Ar pjesės veikėjams tiesa dar kažką reiškia?

M. Jei pjesėje yra vietų, kai neaišku, kokia yra tikroji tiesa, tai tikriausiai susiję su tuo, kad dėl daugumos girdėtų istorijų nebuvau tikras, ar jos – tiesa, ar ne. Kai dažnai pasakojami tam tikri dalykai, jie tarsi sukuria savo realybę. Tas netikrumas, nežinojimas, kas yra tiesa,  būdingas mūsų dabartinei situacijai, mūsų požiūriui į praeitį. Bent jau aš dažnai jaučiu tą netikrumą bendraudamas su savo senelių kartos žmonėmis. Ir manau, kad dėl to netikrumo kalta ne vien jų karta. Rašydamas šią pjesę supratau, kad melas atsiranda ne tik dėl meluojančiojo, bet ir to, kuriam meluojama, poreikių.

„Theaterheute“ 2008/10

Vertė Jūratė Pieslytė