Martin Crimp. LAIMĖS RESPUBLIKOJE

Apie

Iš anglų kalbos išvertė Marius Burokas

Režisierius Mantas Jančiauskas: Pjesėje „Laimės respublikoje“ labai patrauklus polifoniškumas ir tai, kad visos trys dalys parašytos labai skirtingos, o šiuose skirtumuose galima aprėpti viską persmelkiančius dalykus. Mane kaip režisierių ši medžiaga itin sudomino žanrų požiūriu, nes apie visiškai skirtingus pasaulius kalbama skirtinga stilistine kalba.

Pirmas pasaulis – „Šeimos griovimas“ – mane patraukė dėl subjektyvių dalykų, pamačiau ne kartą sutiktų šeimų atvaizdą. „Kalėdinė“ psichozė, kuri persmelkia ir pjesės personažus, ir apskritai žmones, yra labai atpažįstama. Kitaip tariant, patraukia teksto skambėjimo atpažįstamumas, situacijų atpažįstamumas, skirtingų kartų vienoje vietoje susiplakimas, tapatybės autoriteto praradimas. Anksčiau šeima turėdavo tam tikrą Kalėdų ritualą, o dabar toji hierarchija yra kaip svyruojantis laivas. Ir kartu įdomu klausti, ar šeima vis dar stipri sąjunga, ar yra tie tiltai tarp žmonių, kurie iš esmės laiko šeimą. Anksčiau buvo krikščionybė, kuri laikė, skatino šeimą kaip institutą. Dabar – nuolatinės dvejonės, kaip šioje pjesėje („Todėl ir bijau. O tu nebijotum? Kai pasižiūri į pasaulį – kaip įsivaizduoji ateitį?“). Viskas labai fragmentuota: ir mintys, ir kiti dalykai, vykstantys labai trumpomis atkarpomis, nes ilgoms distancijoms nėra laiko.

Ši pjesė – apie laimės diktatūrą. Ne apie laimę banaliąja prasme, bet apie takų, visiškai fiktyvų, kažkieno sugalvotą ir primestą laimės faktorių, kuris yra visiška fikcija.

Martinas Crimpas (g. 1956 Dartforde) – garsus šiuolaikinis britų dramaturgas, priklausantis britų vadinamajai „in-yer-face“ dramaturgijos mokyklai. Ši mokykla garsėja šokiruojančiais, satyriniais, nepatogias temas liečiančiais, publiką į vaidybą įtraukiančiais kūriniais. M. Crimpo pjesės pasižymi dygiais ir kandžiais dialogais, atsiribojimu nuo emocijų, niūroku požiūriu į žmonių santykius.

„Laimės respublikoje“ – trijų dalių pjesė su dainuojamaisiais intarpais. Kai kurie kritikai vadina ją modernia Dantės „Dieviškosios komedijos“ interpretacija (I dalis – Pragaras, II dalis – Skaistykla, III dalis – Rojus), pašiepiančia šiuolaikinį savojo „aš“ sureikšminimą, tiesiog apsėdimą savimi.

Marius Burokas: „Pradžioje matome šešių asmenų šeimą, susėdusią kalėdinės vakarienės. Jų gyvenimas vaizduojamas kaip nykus ir pasigailėtinas pragarėlis (nes pragaras – per daug didingas jiems žodis). Visi jie turi vienas kitam pretenzijų ir visi slepia savo skeletus spintose. Vėliau tie patys aktoriai vaidina penkis neįvardintus asmenis, esančius kažkokiame moderniame psichoterapijos ar „nušvitimo“ seminare (galbūt tai ta pati šeima?). Jie nuolat kalba apie tai, kaip „atsikratyti traumų“ ir „atrodyti puikiai ir gyventi amžinai“, jų šneka primena hipnotinius saviįtaigos vaizdo klipus. Tipiškas ezoteriškai-psichologinis šiuolaikinio pasaulio pamišimas. Pjesės pabaigoje du jos herojai atvyksta į savo „laimės respubliką“, kur viskas gražu, gera, kur šilta ir šviesu. Bet jie, žinoma, neatrodo laimingi – jie sutrikę, apimti baimės dėl artėjančios mirties ir siaubo dėl galimos senatvinės silpnaprotystės. Per tariamai linksmas daineles ir tuščius dialogus čia labai ryškiai pajaučiamas egzistencinio siaubo, gyvenimo tuštumos ir meilės troškimo derinys.“ 

Spektaklio rėmėjas:

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierius — Mantas JANČIAUSKAS
  • Scenografė — Goda PALEKAITĖ
  • Kostiumų dailininkė — Dovilė GUDAČIAUSKAITĖ
  • Kompozitorius — Dominykas DIGIMAS
  • Choreografė — Erika VIZBARAITĖ-VAIČIULIENĖ
  • Vaizdo projekcijų autorė — Aneta BUBLYTĖ
  • Šviesos dailininkas — Aistis BYLA
  • Režisieriaus asistentė — Regina GARUOLYTĖ

Vaidina

Recenzijos

„Laimės respublikoje“ ir pragaro labirinte // Kristina Steiblytė, 15min.lt, 2018-06-21

„Laimės respublikoje“ ir pragaro labirinte

 

Kristina Steiblytė, 15min.lt, 2018-06-21

 

Scena iš spektaklio „Laimės respublikoje“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Lietuvos nacionalinis dramos teatras sezoną baigė trimis programos „LNDT pristato jaunuosius“ premjeromis. Nebe pirmą kartą panašioje programoje dalyvaujančią Giedrę Kriaučionytę (spektaklis vaikams „Trijulis aukštyn kojom“), daug teatre ir šalia teatro dirbusį bei pagaliau režisūrą išbandantį Antaną Obcarską („Voicekas“) ir Mantą Jančiauską („Laimės respublikoje“), dar rudenį LNDT pastačiusį dokumentinį spektaklį „Dreamland“.

Iš šių trijų darbų „Laimės respublikoje“ - pats ambicingiausias. Ambicinga pjesė, scenografijos koncepcija, o ypač aktorių komanda: Darius Gumauskas, Rasa Samuolytė, Jolanta Dapkūnaitė, Algirdas Gradauskas, Aldona Janušauskaitė, Gediminas Girdvainis. Jauniems režisieriams ne taip dažnai tenka dirbti su tokio kalibro aktoriais, juo labiau iš karto su visais, viename pirmųjų savo pastatymų. Ir tai, panašu, ne tik teatro atvirumo bei geranoriškumo ženklas. Tai ir režisieriaus gebėjimas aktorius įtikinti dirbti kartu, o procesui jau prasidėjus - išlaikyti komandą.
Smagu ir tai, kad bendradarbiauti pasikviesta viena įdomiausių dabar dirbančių lietuvių scenografių Goda Paleikaitė. Jos darbai „Europiečiuose“ (Vilniaus mažajame teatre, 2016 m., rež. Paulius Ignatavičius) ir „Dumble“ (Valstybiniame Šiaulių dramos teatre, 2017 m., rež. G. Palekaitė ir Aaron Kahn) buvo ne tik vizualiai išskirtiniai, bet ir bene stipriausia, koncepciją tiksliausiai įgyvendinanti spektaklio dalis.

„Laimės respublikoje“ scenografija taip pat yra labai svarbus elementas. Scenoje įrengta erdvė yra ne tik užuomina į baseinus (nuolat matomus laimingų žmonių tobulų atostogų nuotraukose), tai ir amfiteatras, kuriame stebimas ir atliekamas spektaklio bei gyvenimo vaidinimas. Taip pat scenografija primena ir remontui uždaromą LNDT fojė su pakopomis žemyn ir negiliu baseinėliu.

Tad jau scenografija pasakoma, kad bus kalbama ne tik apie šeimą, intymiausius žmonių tarpusavio santykius, bet ir apie teatrą bei visuomenę apskritai. Kartu išduodama, kad viskas spektaklyje bus nepatogu: kaip nepatogios scenografijoje yra laiptų pakopos ir plokštumos, kuriomis aktoriams teks judėti.

Ir iš tiesų, žiūrovams nepatogu. Ne tik dėl sunkiai pakeliamo karščio pirmosios premjeros vakarą sausakimšoje LNDT mažojoje salėje. Nepatogu ir dėl to, kad tenka stebėti vienos paprastos šeimos nevykusius kalėdinius pietus ir išklausyti daugybę kritikos visokiausioms žmogaus laimės sampratoms, kurių ne viena, galimas daiktas, artima ar vienintelė bent daliai spektaklio žiūrovų.

Pjesės „Laimės respublikoje“ autorius Martinas Crimpas negailestingas. Jis tyčiojasi iš individualizmo, iš noro kontroliuoti savo gyvenimą ir savo pasirinkimų rezultatus, iš baimės pasenti ir atsidavimo įvairiais kanalais nuolat kuriamai ir skatinamai įtampai. Dramaturgas taip pat bando priminti, kad kūnas yra politiškas, o gavę tai, ko buvome išmokyti trokšti, liekame dar vienišesni ir nelaimingesni. Tik mūsų avatarai šypsosi.

Pirmas veiksmas „kabina“ šventine namų įtampa (kai visi mieliau net nebūtų susirinkę ir laukia, kada galės grįžti prie savo įprastų gyvenimų), kurią nutraukia dėdės Roberto (D. Gumauskas) pasirodymas ir visų išdėjimas į šuns dienas. Ir nors tie kalėdiniai pietūs neatrodo nei visiškai normalūs, nei pernelyg keisti, o susirinkusios šeimos narių pokalbis vyksta net pernelyg sklandžiai, D. Gumausko pasirodymas apverčia situaciją ir įsuką į nemalonų sūkurį, viską su savimi traukiantį žemyn. Į patį dugną. Ir nuo to neįmanoma atplėšti akių.

Antrasis veiksmas prasideda jau nebe namuose, o baseine. Čia žmonės, gal neseniai matytos šeimos nariai, o gal ir visai kiti, tik į juos panašūs - nes juk visi laimingieji laimingi vienodai, tad ir supanašėję - skanduoja ir dainuoja apie savo paprastas, įprastas, paviršutiniškas ir kartais bauginančias laimes bei džiaugsmus. Rasti, kuo žavėtis, tampa sunkiau. Be aktorių, žinoma. Jie net beveik atperka antrąjį veiksmą persmelkiančią aroganciją, dramaturgui ir režisieriui kritikuojant ne save, savo artimiausią aplinką, o išskirtinai kitus, tuos, kurie gal net neateina į teatrą. Tačiau kad ir kaip ši dalis būtų prailgusi, kad ir kaip vargintų tas pažįstamas skandavimas ir apibendrinantis dainavimas, vis dėlto frazė „Nieko politiško“ galvoje ir toliau skamba (tai, žinoma, didžiąja dalimi yra kompozitoriaus Dominyko Digimo nuopelnas).

O po šios dalies, labiausiai papirkusios G. Girdvainio ir A. Janušauskaitės pasirodymu, kuriame nei autoironijos, nei kritiškumo aplinkai netrūko, - laukia trečioji pjesės dalis, spektaklyje prasidedanti tamsiu D. Gumausko siluetu. Šaukdamas savo mylimąją Madleną, vaidinamą Rasos Samuolytės ir jau pirmame veiksme ekscentriškai įsiveržusią į pasakojimą, jis prisišaukia ir pabaigą. Ne tik savo skaidrios, aiškios, švarios ir trapios kaip stiklas laimės, bet ir žmonių tarpusavio supratimo, bendrystės, meilės ir gal net visos vakarų kultūros saulėlydį. Tad nors pjesė lyginama su Dantes Alighieri „Dieviškąja komedija“ (pirma dalis pragaras, antra - skaistykla, trečia - rojus), vis dėlto spektaklyje atrodo, kad iš pragaro taip ir neišeinama. Vis sukamasi tais pačiais pragaro ratais, vis bandoma atsibusti iš košmaro, bet atsibudus paaiškėja, kad tai tik dar vienas sapnas. Ir visa tai niekada nesibaigs, kaip Hade pasmerktų Sizifo ir Prometėjo kančios, kaip pragare įkalintos nekrikštytų kūdikių sielos, kaip ir kankinanti būtis savo laimės pragare pražuvusių vakariečių vartotojų, nebeturinčių nieko aukštesnio už daiktus, nebežinančių, kuo dar galėtų tikėti.

Tik nežinia, ar norisi tokius apibendrinimus gauti iš jauno kūrėjo. Tai veikiau vidutinio amžiaus ar vyresnių filosofų, menininkų ir šiaip bambeklių darbas. Jaunystės jėga daug prasmingiau galėtų būti panaudota kalbėjimui apie konkretybes, apie tai, kas režisieriui iš tiesų artima, pažįstama, baisu ar jaudina. Apie tai, kokį pasaulį ir teatrą norisi kurti ir apie tai, kas tam trukdo. Neatsitiktinai, regis, jautriausiai spektaklyje suskamba intymumo ir skausmingų jo paieškų tema. Likusioje spektaklio dalyje justi atsiribojimas nuo vartojimo lenktynių, gyvenimo mieste keliamo nuovargio, nuolatinio kitų pirkimo ir parsidavimo. Rinktis kalbėti, žinoma, galima apie bet ką. Tik jei jau kalbama nuo scenos, norėtųsi daugiau aistros ir ugnies, o ne drungnos balos.

 

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2018 m. rugsėjo 20 d. 12:49 / Neinga

Ar šis spektaklis tinka jaunimui?

2018 m. birželio 17 d. 20:26 / Ridas

Padėka režisieriui už tai, kad sugrąžino į sceną scenos grandus - Aldoną Janušauskaitę ir Gediminą Girdvainį! Viena yra dirbti su bendraamžiais, o kita - susikalbėti su milžinišką patirtį turinčiais artistais, įgyti jų pasitikėjimą... Beje, kokia jų scenos kalba - viskas girdisi pirmoje dalyje (jaunimo kalba kartais neaiški...). Sėkmingo gyvenimo spektakliui! :)