Eugène Ionesco. RAGANOSIAI

  • Režisierius

    Antanas OBCARSKAS

  • Trukmė

    3 val. (dviejų dalių)

  • Salė

    Naujoji salė

  • Premjeros data

    2023 m. kovo 8 d.

  • N-16

Apie

Iš prancūzų kalbos išvertė Vincentas KLIPČIUS

 

Raganosiai jau ir tavo mieste! Prisijunk prie progreso!

Kokie jie greiti. Stiprūs. Monumentalūs! Neabejojantys. Logiški. O tu? Tu neegzistuoji, nes nemąstai. Pradėk mąstyti ir atsirasi. Tai daugiau nei kvietimas. Virsk raganosiu! Tik pažiūrėk, kaip gražiai jie baubia! Dainuoja ir šoka!

Iš pradžių gal jie ir buvo mažuma, tačiau dabar – tikrai ne. Jų vis daugiau ir daugiau. Ten rasi ir saviškius. Tavo bendradarbiai ir kaimynai. Ten – visas elitas. Tavo vadovas, meras, svarbiausi influenceriai. Lengva kritikuoti iš šono, bet tiesa matosi tik iš vidaus, tik prisijungus. Juk matai, kas vyksta – realybė keičiasi akyse. Po daugybės krizių pasaulis yra neatpažįstamai pasikeitęs. Neatsilik nuo laiko.

Tai koks bus tavo pasirinkimas? Ir toliau sėdėsi kavinėje? Dar vieną mažą? O gal prisijungsi? Bet ar tau pavyks? Ar visgi liksi paskutinis žmogus savo mieste?

 

***

 

Ramią sekmadienio popietę tipiško prancūziško provincijos miestelio aikštėje įsikūrusioje kavinėje susirenka įvairių socialinių sluoksnių atstovai. Jie šnekasi apie savo gyvenimus ir apie politiką. Tos diskusijos padeda suvokti ne tik Prancūzijos, bet ir visos Europos problemas. Kavinės erdvėje veikėjai ne tik telkiasi, bet ir tolsta vienas nuo kito. Netikėtai miestelyje pasirodo raganosiai ir sugriauna įprastą gyvenimą, o haliucinacija tampa provokacija.

„Raganosiai“ yra viena žinomiausių rumunų kilmės prancūzų dramaturgo Eugène Ionesco pjesių ir viena populiariausių XX a. komedijų. Nepaisant daugybės bruožų, būdingų absurdo teatrui, taip pat dramaturgo kūrybai, „Raganosiai“ laikomas vienu neįprasčiausių E. Ionesco kūrinių. Pjesėje vaizduojamas laipsniškas žmonijos virsmas raganosiais, taip metaforiškai perteikiant asmenybės žlugimą, žmogaus troškimą būti tokiu pat kaip visi, susilieti su mase. Dramaturgas dėmesį sutelkia į individą ir jo vietą visuomenėje, giliai žmoguje įsišaknijusį prasmės ilgesį.

„E. Ionesco pjesę matau kaip šiuolaikinio pasaulio studiją. Keturiuose jos paveiksluose telpa šiandieninio pasaulio situacija: nesusikalbėjimas, nemėgstamo darbo turėjimas, kartu ir auganti baimė jo netekti, skirtinga realybės samprata, svarstymai apie populistinių idėjų skaldomą, vis radikalėjančią bendruomenę ir bandymai suvokti, kas gi yra žmogus ir žmogiškumas. Ar žmogus nėra atgyvena?“ – svarsto režisierius. A. Obcarskas. Jis sako, kad statydamas šią pjesę ketina atskleisti ne tik aktualiausius, bet ir komiškiausius „Raganosių“ niuansus.

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierius — Antanas OBCARSKAS
  • Scenografė — Lauryna LIEPAITĖ
  • Spektaklio dramaturgas — Valentinas KLIMAŠAUSKAS
  • Kostiumų dailininkas — Juozas VALENTA
  • Kompozitorė — Agnė MATULEVIČIŪTĖ
  • Vaizdo projekcijų autoriai — Adomas GUSTAINIS, Ričard ŽIGIS
  • Šviesos dailininkas — Dainius URBONIS
  • Choreografė — Ieva NAVICKAITĖ
  • Katino personažo autoriai — Pakui Hardware (Neringa Černiauskaitė, Ugnius Gelguda)
  • Kaukių autorius — Donatas JANKAUSKAS DUONIS
  • Režisieriaus asistentas — Deivydas VALENTA
  • Prodiuserė — Kamilė ŽIČKYTĖ
  • Muziką atliko: — Styginių kvartetas „Chordos“, Agnė Matulevičiūtė, Matas Samulionis, Dominykas Snarskis, Danielius Skeivelas, Gediminas Stepanavičius

Vaidina

Recenzijos

Raganosis bėga Gedimino prospektu // Jūratė Visocakitė, „Literatūra ir menas“, 2023-03-24

Raganosis bėga Gedimino prospektu

Jūratė Visocakitė, „Literatūra ir menas“, 2023-03-24

 

Rumunų kilmės prancūzų dramaturgas Eugène’as Ionesco (1909–1994) pragyveno vos ne visą XX amžių. Režisierius Antanas Obcarskas (g. 1990), be viso kito, dar ir filosofijos magistras, – triskart mažiau, tačiau drąsiai perfrazuoja senąjį mąstytoją: „Herojiška yra prieštarauti savo laiko progresui ir beprotiška apie tai kalbėti.“ Taip, mes atsimename, kad sąžiningo menininko vieta – nuolatinė opozicija, o „dvaro dailininkas“ – gėdingas vaidmuo.

A. Obcarskas, anksčiau scenoje nerišliai, atmosferiškai filosofavęs su tokiu pat jaunu kolega Laurynu Adomaičiu („Alisa“, „Boksas“), dabar likimo jam pakištame LNDT imasi klasikos – E. Ionesco „Raganosių“ (kovo 8 d.), kurie turi kietus absurdo šarvus.

Atrodo, mūsų publikai, teatruose keičiantis kartoms ir kryptims, gresia smarkūs intelekto šuorai nuo scenų. Manau, tai sveika, nes nūdienė jaunoji nacionalinė literatūra ir kinas intelekto stokoja, labiau orientuojasi į jausmus, nepakeliamą būties lengvybę.

 

Raganosiai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Raganosiai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Spektaklyje, kuriame svarbius vaidmenis atlieka vaizdo projektuotojai (Adomas Gustainis, Ričardas Žigis) ir vaizdo operatoriai (Liudas Prišmontas, Martynas Ungurys, Rokas Valiauga), kažkuriuo momentu – bet ne projekcijoje, o gyvoje mizanscenoje (scenografė Lauryna Liepaitė), – įsijungia keista kino reminiscencija. Ak, ką man tai primena? Kur aš tai jau mačiau? Suklydau ar ne, bet tas jovalas Žano bute priminė „Parazitą“, o su nuotakos suknele gulinėjanti rubensiška Toma Vaškevičiūtė – „Melancholiją“...

Vis dėlto svarbiausia „Raganosiuose“ turi būti ne kinas ir ne vaizdas, o žodžiai, žodžiai... Kurių yra perviršis antrame veiksme. Režisierius sako, kad trumpino plepį dramaturgą, bet galėjo dar labiau palengvinti sunkią alkoholiko Beranžė-Martyno Nedzinsko šnekamosios, banalios kalbos naštą, suteikti jam didesnę galimybę tapti tuo minėtu beprotišku herojumi.

Aktoriaus niuansuota kalbinė ekvilibristika svaigina, jis išties vaikšto aukštai ištempta viela, jo duetai su antipodu draugeliu Žanu-Kirilu Glušajevu skamba kaip ištobulinti cirko numeriai. Bravo! Vis dėlto iš po šitų imitacinių, blizgančių šarvų žadėtas joneskiškas ragas neišlenda. Bent mano ausis baubimo, gailaus ar šiurpaus, neišgirdo, akis veidrodinėje kaukėje, stiklinėje katytėje nepamatė.

Kaip ir ankstesniuose įspūdingos formos, ritmo ir montažo A. Obcarsko pastatymuose, sėdėdama krėsle už rampos visą laiką kaifuoju, bet post factum lieku it musę kandus. Išėjusi į prospektą jokios autoriaus žadėtos faunos neįžiūriu.

Žinoma, puikūs Arūno Sakalausko ir Gyčio Ivanausko klouniški numeriai, o santūrus šokėjo Naglio Bieranco pritapimas prie visos komandos pritrenkia. Šaunuolis. Raganosiai irgi žmonės, kaip sakė klasikas.



Išslystanti prasmė // Ieva Tumanovičiūtė, 7md.lt, 2023-03-24

Išslystanti prasmė
Ieva Tumanovičiūtė, 7md.lt, 2023-03-24

Scena iš spektaklio „Raganosiai“, aktoriai - Kirilas Glušajevas ir Martynas Nedzinskas, režisierius Antanas Obcarskas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Raganosiai“, aktoriai - Kirilas Glušajevas ir Martynas Nedzinskas, režisierius Antanas Obcarskas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Po spektaklio „Raganosiai“ premjeros Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) kovo 9 d. jutau nuovargį, kylantį iš mėginimo užčiuopti ir suprasti prasmę: kai atrodydavo, kad netrukus tai įvyks, ji ir vėl išslysdavo. Šįkart Antano Obcarsko režisuoto spektaklio estetika nebuvo tokia, kuria galima besąlygiškai gėrėtis, nekreipiant dėmesio į slidžias spektaklio prasmes, gerokai sujaukiančias protą. Gal taip ir turėtų žiūrovus veikti absurdo teatro pjesė? Praeito amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Martinas Esslinas šia sąvoka apibūdino Samuelio Becketto, Eugène'o Ionesco, Arthuro Adamovo, Jeano Genet ir kitų pjeses, laužiusias to meto teatro konvencijas ir siekusias išreikšti sizifišką, dar Albert'o Camus aprašytą žmogaus egzistencinės padėties beprasmybę.

Nepasakytum, kad LNDT „Raganosiai“ leistų pajausti tą nepakeliamos žmogaus būties tragikomizmą ar maištautų prieš esamo teatro estetiką. Stengiantis nurimti, tenka griebtis paprasčiausių dalykų. Juk spektaklio dramaturginė konstrukcija nėra sudėtinga, nes Ionesco neatsisako konflikto sampratos - šioje pjesėje jis vyksta tarp Beranžė ir raganosių. Tačiau taip ir nepavyko suprasti, kas, kūrėjų nuomone, yra šiuolaikinis Beranžė, o kas mūsų visuomenėje yra raganosiai. Ar užtenka tik iškelti klausimą, o žiūrovai tegul interpretuoja? Gal kūrėjai patys nerado atsakymo ar negalėjo apsispręsti? Gal žinojo, apie ką nori kalbėti(s), bet iki galo to padaryti šįkart nepavyko? O gal tyčia siekta viską sujaukti? Juk žodžiu „absurdas“ galima daug ką pridengti. Vis dėlto praeities absurdo teatras turėjo labai aiškius tikslus ir kalbėdamas apie beprasmybę nebuvo beprasmis.

Režisierius Obcarskas kurdamas septintąjį spektaklį pasirinko ambicingą koncepciją - Ionesco pjesę „Raganosiai“ (1959) statyti pasitelkiant skirtingą kino filmų stilistiką. Viskas prasideda mėginimu sukurti sukeistintą, panašią į režisieriaus Aki Kaurismäki filmų atmosferą ir baigiasi Larso von Triero „Melancholijos“ (2011) nuotaika. Spektaklio viduryje įterpiama žanrinio kino - 10-ojo dešimtmečio „biuro“ komedijos, sujungtos su katastrofų bei siaubo filmų elementais.

Estetikos atžvilgiu Obcarsko kūryba nuo pradžių buvo itin šiuolaikiška ir stilinga - pradedant Laurynos Liepaitės scenografija, baigiant veikėjų įvaizdžiais. Kaip niekas kitas iš jaunųjų Lietuvos režisierių jis laikėsi atstumo nuo „akmens ir šakos“ teatro estetikos ir kurį laiką tai imponavo. Tačiau nuo spektaklio „Boksas“ (LNDT, 2022), sukurto pasitelkiant filmų apie kovotojus elementus, iškilo turinio klausimas. Forma, kuriai buvo skiriama daug dėmesio, nebepateisino turinio. Gal šis ir yra antraeilis? Gal svarbi meno formų plėtotė? Anot paties Ionesco, meno istorija yra išraiškos formų kaita, o naujovė - pasipriešinimas senovei. Bet tada formos turi būti įspūdingos. Kaip kadaise absurdo teatro pjesės - šokiravusios, laužiusios dramaturgines ir teatro konvencijas, radikaliai eksperimentavusios su kalba. Ar bent kaip tada, kai pirmą kartą režisierius Łukaszas Twarkowskis parodė mums „Lokį“ (LNDT, 2017): tuo metu tokiu kokybiniu lygiu Lietuvos scenoje dar niekas nenaudojo vaizdo technologijų, tad galima buvo ir pasižiūrėti pro pirštus į skystoką turinį, be to, emocinį poveikį spektaklis vis dėlto kūrė, jame norėjosi būti, į jį panirti.

Be abejonės, Obcarskas turi stiliaus pajautą, jam pavyksta tiksliai užčiuopti stilistinius kino niuansus, juos perkurti ir panaudoti plėtojant sceninį pasakojimą, bet tai jau greičiau šiuolaikinio teatro norma, nei išskirtinumas, ir „Raganosiuose“ tampa aišku, kad vien to negana.

Obcarsko kūryboje išryškėja dar vienas kino efektas - madų kūrimas. Kinas išpopuliarina aprangą, šukuosenas; dainos ir šokiai tampa kultiniais, daugelio atpažįstamais elementais. Režisieriaus teatro kūriniuose taip pat galima pastebėti siekį kurti tokių įsimintinų momentų rinkinį. Tai jam pavyko spektaklyje „Alisa“ (LNDT, 2020): po kurio laiko gali ir neprisiminti, apie ką jis buvo, bet pats Alisos personažo įvaizdis išlieka atmintyje. „Raganosiai“ taip pat kuriami iš tokių „saldainių“ - gražių kostiumų, patrauklių veikėjų įvaizdžių (kostiumų dailininkas Juozas Valenta), sentimentus keliančių dainų ir aplinkos detalių, bet visa tai pabyra ir į bendrą visumą nesusijungia, o ir nėra iki galo ištobulinta, kad galima būtų be abejonės tuo mėgautis.

Scenoje kuriamame ir dviejuose ekranuose rodomame vaizdo klipe panaudojama tai, kas vizualiai maloniausia (vaizdo projekcijų autoriai Adomas Gustainis ir Ričardas Žigis). Iš pradžių tai sudomina, bet kai imi suprasti, kad nieko nesupranti ir kad tai neturi aiškaus tikslo bei krypties, belieka visa tai priimti kaip kūrėjui būtiną pasitreniravimą formomis, meninį eksperimentą, eskizą - jame netrūksta įspūdingų blyksnių, kuriuos kuria aktoriai Arūnas Sakalauskas, Gytis Ivanauskas ir Rimantė Valiukaitė. Tačiau vis dėlto šis klipas stokoja precizikos, tarkim, garsas ir vaizdas nėra visiškai sinchroniški, o iš arti filmuojant plastikinių gėlių vazonus ant jų matyti etiketės... Gal ir smulkmena, bet jei jau susitelkiama į formą, į išorę, į stilių, reikėtų eiti iki galo, nes stengiamasi kurti tikrai ne trash'o estetiką.

Regis, siekiant diktuoti madas, būti madingiems ar norint tokiu paversti teatrą į aktorių sudėtį atlikti nedidelio vaidmens įtrauktas influenceris Naglis Bierancas. O gal paprasčiausiai norėta į teatrą privilioti jo sekėjus? Gal net pranešti apie jiems gresiantį pavojų virsti raganosiais. Nors tai galima suprasti tik perskaičius programėlę, nes žiūrint spektaklį nėra iki galo aišku, ar, kūrėjų požiūriu, nuomonės formuotojai yra šiuolaikinės visuomenės raganosiai, - ar jie kritikuojami, ar valiūkiškai mirktelima jų populiarumui.

1959 m. Ionesco parašyta pjesė „Raganosiai“ gimė iš labai aiškių ankstesnių istorinių įvykių konteksto - nacizmo ir fašizmo iškilimo Europoje. Alegorinis kūrinys parodo masių psichologiją, žmonių virsmą grupe ir vieno jų pasipriešinimą. Jame pabrėžiamas individualios minties ir masiškumo, totalitarizmo konfliktas. Pats Ionesco sakė nenorintis niekam priklausyti: „Niekada nenoriu būti sekėjas.“ Tačiau iki galo neaišku, ką šiandien režisierius Obcarskas bando kritikuoti mūsų visuomenėje. Ar Beranžė vis dar žmogus ir koks jis? Kas šiandien yra žmogiškumas - silpnumas, abejingumas, jautrumas, netobulumas? Kas tie raganosiai - tie, kurie sportuoja, sveikai maitinasi, geria kavą su augaliniu pienu ir nevartoja alkoholio? Anot Jeano‑Paulio Sartre'o, Ionesco pjesėje nėra nieko, kas įrodytų, kad žmogumi būti geriau nei raganosiu. Ar tokia ir kūrėjų pozicija? Jų žodžiuose programėlėje - ne, o iš spektaklio neaišku.

LNDT „Raganosiuose“ abejonių ir prasminę sumaištį kelia pagrindinio personažo Beranžė traktuotė. Iš pradžių atsainus, pasižymintis silpnybėmis, vėliau jis pasirodo kaip jautrus ir negalintis likti abejingas, kai panosėje vyksta baisūs dalykai. Tačiau neaišku, kodėl spektaklio kūrėjai itin paryškino jo polinkį vartoti alkoholį ir pavertė tai priklausomybe, liga. Dėl to finale peršasi labai keista, išties „absurdiška“ mintis, ir tikrai nemanau, kad kūrėjai to siekė: šiuolaikiniame pasaulyje vieninteliai dar likę žmonėmis ir nevirtę raganosiais yra alkoholikai. Palyginimui - žiūrint spektaklį „Girti“ (rež. Iwanas Wyrypajewas, LNDT, 2023), kuriame visi personažai yra girti ir gerokai labiau apsvaigę už Beranžė, nė minties nekyla, kad tai priklausomybės kamuojami žmonės.

Beranžė kuria aktorius Martynas Nedzinskas, kuriam tinka būti pagrindiniu veikėju. Jo vaidyba skiriasi nuo kitų aktorių, pakeri natūralumu, spontaniškumu; ji tarsi gimsta iš gryno jausmo ir srūva be akivaizdžių pastangų, technikos ir matematinio apskaičiavimo. Aktorius vaidina žavingą, atvirą, tikrą ir jo vaidmeniui svarbiausia - žmogišką, t. y. netobulą, Beranžė.

Ne mažiau klausimų kelia ir Beranžė priešingybė, jo draugas - visuomenės pažiba, sveikuolis, teisuolis, visada pasitempęs, bet ne toks simpatiškas, pirmūnas Žanas, mėginantis paprotinti Beranžė susiimti. Aktorius Kirilas Glušajevas vaidina tiksliai, tačiau įdomu, kad Žano namai visai neatitinka jo pavyzdinės išorės. Jie primena „išprotėjusio“ dailininko, à la Jacksono Pollocko, studiją: sienos nutaškytos dažais, netvarka, paveikslai stovi nusukti į sieną. Šeimininkas vilki spalvingą chalatą, keliantį sąsajų su nuo AIDS mirštančiu aktoriaus Edo Harriso personažu filme „Valandos“ (rež. Stephenas Daldry, 2002). Tačiau psichologinė drama ne iki galo įtikinamai tampa siaubo filmu, kai Žanas įniršta ir ima virsti raganosiu. Ar raganosiais virsta tie, kurie išoriškai stengiasi atitikti visuomenės normas, o viduje išgyvena krizę? Tie, kurie iš paskutiniųjų siekia tobulumo, o jų pastangas kompromituoja ir juos labai erzina „atsipūtęs“, atsipalaidavęs Beranžė? Režisūriškai Obcarskas pabrėžia kelis momentus, kai Žanas yra atstumiamas ir jaučiasi pažemintas. Ar raganosiais virsta tie, kurie labiausiai bijo nepritapti ir būti atstumti?

Beranžė nebijo pasirodyti pažeidžiamas - tai geriausiai išryškėja pačioje gyviausioje spektaklio scenoje su jo bendradarbiu Diudaru. Aktorius Kęstutis Cicėnas puikiai jį vaidina, derindamas kareivišką discipliną ir abejingumą. Jis mėgina įtikinti Beranžė, kad nereikia taip asmeniškai jaudintis dėl tų raganosių. Beranžė, patyręs šoką, kai jo akyse Žanas virto raganosiu, nebijo parodyti savo baimės, nerimo ir sutrikimo. Jųdviejų dialogas ir galėtų tapti prasminiu spektaklio centru. Beranžė sako: „Bet aš jaučiu, jog jūs klystate... aš jaučiu tai instinktyviai, nors ne, tai raganosiai turi instinktus, aš jaučiu tai intuityviai. Štai koks žodis, intuityviai.Intuityviai reiškia: ...va taip va! Aš jaučiu, va taip, kad jūsų perdėta tolerancija, jūsų dosnus atlaidumas... iš tikrųjų, patikėkite manimi, yra iš silpnumo... iš aklumo.“

Šios mintys ir pagaliau pagreitį įgavęs idėjinis konfliktas išsisklaido paskutinėje scenoje su Deize (Toma Vaškevičiūtė), pernelyg psichologizuotoje ir per keletą minučių neatskleidžiančioje ilgo vedybinio gyvenimo absurdo, kaip buvo sumanyta dramaturgo. Tačiau leidžiančioje Beranžė pasirodyti kaip paskutiniam menkystai - be teisės pasiteisinti, nes Obcarskas atsisako finalinio pagrindinio veikėjo monologo, kuriame nuskamba svarbios jo mintys apie žmogų, vidinės abejonės, svarstymai, netgi kylantis noras tapti raganosiu ir suvokimas, kad jis negali pritapti prie kitų. Nesant šio svarbaus monologo spektaklis lieka be pabaigos, dainos nepakanka, ir galiausiai visi veikėjai į sceną susirenka visai ne taip smagiai kaip Federico Fellini filme „8½“.

Nors iš spektaklio „Raganosiai“ nėra aišku, vis dėlto nemanau, jog kūrėjai nenorėjo išteisinti Beranžė ir pasakyti, kad tarp jo ir raganosių nėra esminio skirtumo. Šįkart režisierius Obcarskas iki galo nesuvaldo ambicingos spektaklio koncepcijos sujungti Ionesco dramaturgiją su kino estetika - scenoje medžiaga ir priemonės nesusilieja į prasmingą vienį taip, kaip norėta. Esmę gožianti forma nepasiekia išradingumo ar tokio kokybės lygmens, kuriuo būtų galima besąlygiškai mėgautis, nepaisant išslystančių, viena kitai prieštaraujančių prasmių. Juk pagaliau kūrinys gali teigti, kad nieko neteigia, bet norėtųsi suprasti, jog tai - meninis pasirinkimas ir sąmoninga intencija. Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad režisierius gali tobulėti tik nuosekliai kurdamas, o kaskart iš teatro menininkų reikalauti šedevrų taip pat prilygtų „raganositui“.

Uždaras vakarėlis // Aušra Kaminskaitė, LRT.lt, 2023-03-18

Uždaras vakarėlis
Aušra Kaminskaitė, LRT.lt, 2023-03-18

Scena iš spektaklio „Raganosiai“, aktoriai - Martynas Nedzinskas ir Kirilas Glušajevas, režisierius Antanas Obcarskas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Raganosiai“, aktoriai - Martynas Nedzinskas ir Kirilas Glušajevas, režisierius Antanas Obcarskas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Prieš keletą metų netikėtai patekau ten, kur man nepriklausė - į Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) komandai skirtą tarpinę Łukaszo Twarkowskio „Respublikos“ peržiūrą. Jai pasibaigus ir režisieriui paprašius bendruomenės komentarų, leidau sau pareikšti, kad jaučiausi, lyg stebėčiau smagų vakarėlį, kuriame aš, nesidalinusi su aktoriais stovyklos ir reivo patirtimis, neturiu ką veikti.

Po kelių mėnesių „Respublikos“ premjera parodyta Kino klasteryje. Problemos nebebuvo: nors aktoriai tęsė savo šventę, žiūrovams paraleliai pasiūlyta daugybė užimtumo priemonių: jie galėjo stebėti aktorius, subtiliai prisijungti prie veiksmo, savarankiškai tyrinėti erdvę ar tiesiog sėdėti bare ar rūkomajame. Twarkowskis išsprendė „uždaro vakarėlio“ problemą, sukurdamas aplinkybes žiūrovui pačiam atrasti pramogas.

Šią situaciją prisiminiau žiūrėdama naujausią LNDT premjerą - Antano Obcarsko „Raganosius“. Ir ne tik dėl uždaro vakarėlio pojūčio; net vizualiai bei atmosferiškai spektaklis priminė kompaktišką „Respublikos“ versiją. Pavyzdžiui, Naujosios salės scena išskirstyta į keletą erdvių: pradžioje žiūrovams atvertas tik scenos centras, kuriame tarsi kavinėje sustatyti staliukai bei kėdės, o šonuose ant pakylų įrengtas erdves dengia ekranai. Juose rodoma ir tiesiogiai transliuojama iš anksto įrašyta filmuota medžiaga. Intrigą turėtų kurti tai, kad žiūrovai negali tiksliai žinoti, kas vyksta esamuoju metu, o kas užfiksuota ir sumontuota anksčiau. Tik „Respublikoje“ žiūrovui per pasirinkimų aibę atskleista neįmanomybė patirti viską, o „Raganosiuose“ pasirinkimo nėra - tai, ką rodyti stebintiems, nusprendžia režisierius.

Obcarsko kūrybą šiandien vadinčiau įspūdžio ir įvaizdžio teatru. Kaip ir kituose jo spektakliuose, „Raganosiuose“ matome gigantiškai atrodančią scenografiją (Lauryna Liepaitė), pabrėžtinai stilingus kostiumus (Juozas Valenta), populiarių žanrų, tačiau išskirtinį skonį sufleruojančią muziką (Agnė Matulevičiūtė), kiek manieringą vaidybą. Pastarosios nereikėtų suprasti kaip „seno rusiško teatro“ atgyvenos - veikiau turiu omenyje tam tikrą pretenzingumą ir saikingą maivymąsi. Tai - dar vienas Obcarsko teatro bruožas: scenoje kuriamas unikalus pasaulis, kurio veikėjai - kažkuo geresni už eilinius žmones, truputį buržua ar bent jau save išskirtinai protingais laikantys individai. Trumpai tariant, žmonės, aplink save kuriantys ypatingųjų aurą.

„Raganosiuose“ tokia visuomenė ne tik parodoma, bet ir pajuokiama. Prancūziškai rašiusio rumunų kilmės absurdisto Eugene'o Ionesco pjesėje pasakojama apie miestą, kuriame žmonės pamažu pradeda virsti raganosiais. Tai - bet kurios plataus masto problemos alegorija. Pirmąsias pasekmes pamato keletas žmonių ir papasakoja kitiems. Dalis jais netiki ir kaltina melu bei sąmokslais. Ilgainiui atvejų daugėja, tačiau vis dar atsiranda neigiančių situaciją ar bandančių apsimesti, jog viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Reiškiniui nevaldomai plintant ir paliečiant net tuos, kurie niekada neatrodė galintys būti paveikti, pradedama susitaikyti: dalis priima realybę, o kiti iš paskutiniųjų save tikina, kad gyventi pagal naująją tvarką netgi geriau.

Minėta „ypatingųjų aura“ puikiai tinka iš principo demonstratyviems pjesės personažams, kuriems būdinga pompastiškai kalbėti apie elementarius, netgi buitinius dalykus. Tačiau vien auros nepakanka beveik keturių valandų spektaklio intrigai palaikyti. Vienas žaviausių ir vartotojus masinančių absurdo bruožų yra skirtingų polių emocijos: personažai suerzina, bet drauge kelia nevalingą atpalaiduojantį juoką. Sukurti tokį poveikį scenoje nepaprastai sunku - turbūt todėl absurdo, o ypač - komiškesnio absurdo pjesių Lietuvos teatre statoma taip mažai.

Obcarsko „Raganosiai“ iš principo nėra absurdo žanro spektaklis. Tačiau absurdo estetika išryškėja improvizacinėse scenose, kurių spektaklyje kiek per daug. Turiu omenyje ne bet kokiam teatrui būdingas improvizacijas pagal pjesę, o būtent Keitho Johnstono apibrėžtą ir plėtotą teatro sportą, kurio tradicijos Lietuvoje siekia kultinės laidos „Pagauk kampą“ laikus. Ne atsitiktinai „Raganosiuose“ dalyvauja viena laidos žvaigždžių Rimantė Valiukaitė, taip pat - profesionalaus improvizacijos teatro „Kitas kampas“ nariai Martynas Nedzinskas ir Kirilas Glušajevas.

Improvizacijos, kurių technika remiasi į patikrintas taisykles, o turinys - į momentines užuominas, yra absurdiškos iš prigimties. Jei jas laikysime „Raganosių“ žanriniu pagrindu, galėsime papriekaištauti aktoriams, kurie improvizuodami daugybę kartų balansuoja ant tuštumos ribos, o kartais ją peržengia ir nukeliauja per toli. Taip nutiko Kęstučiui Cicėnui, kuris antroje spektaklio dalyje beprotiškai ilgai mėgavosi savimi, juokaudamas nuo „Raganosių“ nutolusiomis temomis. Kita vertus, taip jis palaikė „uždaro vakarėlio“ žanrą, kuriame pirmiausia turi būti linksma aktoriams.

Atrodo, kad „Raganosiuose“ stinga žanro pagrindo ir jų kaita veikiau pasitelkiama dinamikai kurti. Spektaklis prasideda komiškai, vėliau reguliariai improvizuojama, kažkuriuo metu įsiterpia mistinės scenos, keliskart spektaklis išvirsta į situacijų komediją (labai populiarią interpretuojant absurdo pjeses). Pirmos dalies antroje pusėje akivaizdžiai cituojamas serialas „Ofisas“, kurio cringe'as puikiai tinka įkūnyti Ionesco rašymo stilių. Antroje dalyje, kuri Ionesco pjesėje vis dar vyksta pagal absurdo principus, Obcarsko spektaklio aktoriai priartėja prie psichologiškai pagrįstų personažų. Išskyrus, žinoma, minėtas perteklines improvizacijas, kėlusias klausimą, kam reikalingas dramaturgas Valentinas Klimašauskas, jei režisierius leidžia aktoriams šnekėti absoliučiai bet ką.

Atskiru žanru laikyčiau režisieriaus sprendimą į aktorių sudėtį įtraukti nuomonės formuotoją Naglį Bierancą. Lietuvos scenoje veikti vaidybos išsilavinimo neturintiems žmonėms nėra jokia naujiena - tuo ne kartą naudojosi Oskaras Koršunovas, šviesaus atminimo Eimuntas Nekrošius, pats Obcarskas neprofesionalus įtraukė ir į ankstesnį savo spektaklį „Boksas“. Vis dėlto, kalbant apie istoriškai sėkmingus atvejus, kitų sričių specialistai paprastai kviesti siekiant konkrečių meninių tikslų, tad jų išskirtinumas spektakliuose netgi sąmoningai pabrėžtas. O štai „Raganosiuose“ Bieranco personažų prigimtis nėra išskirtinė, tokius vaidmenis galėjo atlikti bet kuris aktorius. Ir čia turime problemą, nes greta puikių vaidybos profesionalų (be jau minėtų aktorių spektaklyje veikia Toma Vaškevičiūtė, Arūnas Sakalauskas, Gytis Ivanauskas ir Aistė Zabotkaitė), teatrinės patirties stingantis nuomonės formuotojas atrodo tarsi nuo komandos pasaulio atitrūkęs ir silpnai savo vaidmenis atliekantis aktorius. Jis bėgant laikui scenoje apsipras ir į jį žiūrėti bus lengviau.

Neatsitiktinai iki šiol nekalbėjau apie spektaklio turinį - „Raganosiuose“ jis nepasirodė svarbus. Kone be saiko personažų pokalbiuose beriamos temos liko teksto lygmeny. Rasizmas, feminizmas, sąmokslo teorijos, pandemija, bet kurios krypties radikalai, kritinio mąstymo stoka - apie viską spektaklyje užsimenama neprimetant savo pozicijos ir taip pristatant pasaulio kompleksiškumą.

Tik nepasiūloma pagrindo, ant kurio žiūrovai galėtų statyti savo pasaulio sampratą. Nuosekliau „Raganosiuose“ plėtojama nebent alkoholizmo problema, kuri yra daugybės Lietuvoje tarpstančių traumų prielaida. Nedzinsko vaidinamo priklausomybę nuo alkoholio turinčio Beranžė situacija apskritai įdomi: jį galima suvokti ir kaip blaiviausiai kataklizmų metu mąstantį žmogų, ir kaip vienintelį, nesugebantį priimti progreso. Tačiau tai nėra svarbu, nes paskutinis spektaklio akcentas dedamas ne ant visuomenės kaitos, o ant individo neapykantos sau.

Tad svarstant apie „Raganosius“ neatrodo svarbu gilintis į turinį, mat įspūdis publikai čia kuriamas kone išimtinai vizualiomis priemonėmis. Kūrėjai atsižvelgė į žmonijos polinkį mieliau priimti besikeičiančius vaizdus nei per ilgai užsibūti vienoje temoje. Vis dėlto bent viena prasme kūrėjams būtų naudinga „užsisėdėti“ - įsiklausyti į scenoje gimusį kūrinį ir atrasti bei išryškinti jo esmę. Tai - nepaprastai sunku, todėl ir paradoksalu, kad jauni, vadinasi, nedaug įgūdžių valdyti laiką, erdvę ir scenas turintys Lietuvos režisieriai taip mėgsta kurti labai ilgus spektaklius.

Kita vertus - o kodėl neužtrukti, jei aktoriams akivaizdžiai smagu? Džiaugsmas spektaklyje yra geras ženklas - Lietuvos teatro kūrėjai nusipelnė dirbti taip, kaip jiems atrodo geriausia, kalbėti apie patiems aktualų pasaulį ir nepykti ant savęs dėl to, kad kurdami jaučia ne kančią, o malonumą. Tik tame dalyvaujančiam žiūrovui norėtųsi viltis, kad ilgainiui viešų uždarų vakarėlių organizatoriai išsiplės iki didžiojo dėmesio rato ir priims svečius dalyvauti lygiavertiškai.

Interviu

M. Nedzinskas: visi labai nori būti išsiskiriantys, įdomūs, bet galiausiai tampa vienodi // Daiva Šabasevičienė, 15min.lt, 2023-03-06

M. Nedzinskas: visi labai nori būti išsiskiriantys, įdomūs, bet galiausiai tampa vienodi

Daiva Šabasevičienė, 15min.lt, 2023-03-06

 

Šiandien vėl vyksta karas. Žmonės po Antrojo pasaulinio karo mąstė, kaip jis galėjo įsiplieksti civilizuotos Europos viduryje? Kaip išsilavinę žmonės leido išnaikinti milijonus nekaltų žmonių? Vienas pirmųjų paaiškinimų ir buvo Eugène Ionesco „Raganosiai“. Pjesės aktualumas šiandien kaip niekad akivaizdus. Dramaturgas išaiškina nesuvokiamo reiškinio, kuris netrukus tampa norma, atsiradimo visuomenėje mechanizmą. Tau tenka vaidinti įdomiausią šios pjesės personažą – Beranžė. Kodėl jį ne taip paprasta suvaidinti?

 

Kurdamas Beranžė personažą vis galvoju, kur baigiuosi aš ir kur prasideda pasaulis. Kur yra ta riba? Į kokią poziciją pastato save žmogus, bandydamas išvengti pasaulio realybės: atskalūno, vienišiaus, bailio? Nenoras priimti pasaulio, nenoras keliauti kartu su juo – besikeičiančiu, įvairiu... Veiksmo metu beveik visi veikėjai klausia Beranžė: ar tavo gyvenimas yra vertesnis už kitų, ar esi kuo nors ypatingas? Ir negali atsakyti į tokį klausimą, nes tavo gyvenimas nėra vertesnis už kitų, bet tau tavo gyvenimas yra vertingesnis už visus kitus gyvenimus. Taip mąstoma pjesėje.

Kaip gali egzistuoti tavo gyvenimas, jeigu nedalyvauji tame gyvenime, visame pasaulyje?

Visada įdomiau galvoti apie personažą per spektaklio prizmę, per jo kontekstą. Kol repetuojame – sunku. Beranžė sako: „Aš bijau tapti kitu.“ Kažkada juokavome, kad tai aktoriams artima. Mes bandome pavirsti į ką nors kitą, o iš tikrųjų labai bijome tapti kitu. Vis tiek norime išlikti savimi ir parodyti, kaip būdami „savimi“ mąstome kaip „kitas“.

Pjesė šmaikšti, pilna paradoksų. Kaip Tu ją perskaitei?

 

Pjesė gali apgauti savo lengvumu, humoru. Viskas vyksta lyg neatsakingai, o iš tikrųjų už to slypi baisi tragedija. Kaip sako mano personažas Beranžė: „Visa tai yra siaubas!“ Skaitant nesimato nei kitų žmonių, nei Beranžė didelių tragedijų, bet besigilinant, pamažu išryškėja žmogaus drama – jo akistata su besikeičiančiu pasauliu, su tuo, kad jis pats turi keistis, jam pačiam reikia priimti sprendimus, būti atsakingam. Reikia rizikuoti, o tai daryti – visada baisu. Tokiame dvasiniame neįgalume liekantis Beranžė tampa griūvančio pasaulio epicentru.

   

Beranžė – pusiau autobiografinis herojus, išreiškiantis paties rašytojo požiūrį į tikrovės absurdiškumą. Jis komiškai naivus, sukeliantis daug simpatijų. Kiek Tau artimas Beranžė?

 

Tiek pat, kiek ir visi bendražmogiški dalykai. Galvodamas apie vaidmenį, o šiuo atveju apie Beranžė, tuo pačiu galvoju ir apie save: kuri dalis manyje yra Beranžė, kuri – kitų personažų? Kur aš sutinku su Beranžė, o kur visiškai nesutinku, kur galiu su juo pasiginčyti, būdamas juo pačiu? Man labai artimas ir pakankamai pažįstamas tas bejėgiškumo jausmas: bandymas bėgti, slėptis, pasitraukti, nematyti, nedalyvauti... O vis dėlto norisi džiaugtis gyvenimu. Kai gyvenimas, atrodytų, neteikia daug džiaugsmo, turbūt tenka džiaugtis tik tuo, kad dar yra galimybė tai daryti.

       

Beranžė stebi savo miestelio gyventojus, kurie vienas po kito virsta raganosiais, kol jis vienintelis lieka priešintis šiai metamorfozei. Kokia ši kelionė – nuo vaidmens iki personažo?

 

Daugiau priešinasi tie, kurie imasi kokių nors veiksmų. Tada jie protestuoja savyje arba savo veiksmais. O Beranžė tiesiog liudija tai, kas aplink jį vyksta. Liudydamas, priimdamas tai į save, tampa beginkliu, bejėgiu. Jeigu spektaklio pradžioje jis – neatsakingas, švenčiantis, besidžiaugiantis, besijuokiantis, tai pabaigoje tenka pripažinti, kad pasaulis jį nugalėjo.

 

Pjesėje kritikuojamas ir racionalus, pragmatiškas mąstymas, kurį Ionesco laikė visų problemų priežastimi. Vienintelis neracionalus Beranžė charakteris išlieka atsparus keistai ligai, kuri paverčia žmones raganosiais.

 

Kai tu labai užsiėmęs savimi, tai išoriniai veiksmai nelabai ką gali ir pakeisti. 

 

Kaip įmanoma suvaidinti kad ir tokią sceną, kad ji nepasirodytų vaikiška: atvykęs į draugo butą Berenžė pamato, kad draugui blogai. Pamažu, beveik herojaus akyse, jo draugas virsta raganosiu. Išsigandęs vyras į pagalbą kviečia kaimyną, bet jis jau tapo žvėrimi. Žvilgtelėjęs pro langą Berenžė pamato, kad daugelis raganosių jau ardo suolus prospekte. Išsigandęs jis nubėga į savo namus...

 

Tai yra situacija, kai artimiausias draugas arba artimiausias žmogus tampa visai kitu žmogumi, ne tokiu, kokį tu pažinojai, ne tokiu, su kuriuo praleidai daug laiko, su kuriuo kartu nemažai išgyvenai. Staiga jis tampa, kaip sako režisierius, „naujuoju žmogumi“. Ir šis „naujasis žmogus“ dažniausiai yra negailestingas tam, kas buvo anksčiau arba tiems dalykams, kuriuos taip vertina Beranžė: praeičiai, sentimentams, draugystei... „Naujasis žmogus“, šiuo atveju, Žanas, geriausias Beranžė draugas, taip stipriai yra apsirgęs idėja „neatsilikti nuo laiko“, „būti naujuoju žmogumi“, kad pasiryžęs beveik viską aplik save sunaikinti, kad tik pasiektų savo tikslą.

 

Kiek Tau svarbu teatrinis kostiumas? Ar priimi dailininkų sprendimus besąlygiškai, ar prašai kokių nors detalių, padedančių vaidmens kūrimui? Kaip jautiesi Juozo Valentos sukurtame Beranžė kostiume?

 

Jaučiuosi puikiai. Man patinka, kai dailininkai siūlo. Jeigu viską susigalvočiau, žinočiau, racionaliai spręsčiau apie savo vaidmenį, – tai man nepriimtina. Mėgstu atsitiktinumus, kurie atsiranda tiek kostiume, tiek scenovaizdyje, tiek kitur. Visą laiką siūlomus netikėtumus bandau įtraukti į savo kuriamo vaidmens pasaulį.

    

Kiek Tau svarbūs partneriai? Kokie jie turėtų būti?

 

Partneris man svarbiausia, apskritai. Jie turėtų būti mąstantys, girdintys, žaidžiantys kartu.

 

Kas sunkiausia kuriant vaidmenį?

 

Sunkiausia – save nustebinti, save peržengti.

 

Kaip pavyksta per trumpą laiką persikūnyti į kitą vaidmenį? Pavyzdžiui, repetuoji Beranžė, o po repeticijos iškart leki į kitą teatrą vaidinti kito vaidmens. Ką tenka išgyventi?

 

Tam reikia skirti dvigubai daugiau energijos. Spektakliai, kurie „eina“, kurie sukurti, vaidinami, jau įgavę savo raumenis, turi savo atmintį, savo atskirą pasaulį... Vaidmuo ar spektaklis nesu tiktai aš. Ateini į sceną, į kitą vietą, girdi muziką, matai dekoracijas, kolegas, – ir šie dalykai padeda perjungti savo dėmesį į kitą situaciją.

  

„Raganosiuose“ Ionesco aprašė visus bet kokio visuomenei svetimo reiškinio legalizavimo technologijos etapus. Bet kurią idėją, net ir drąsiausią, pavyzdžiui, kanibalizmą, visuomenė, perėjusi per tam tikras stadijas, gali priimti kaip normą. Kokius procesus Tu stebi šiuolaikinėje visuomenėje?

 

Vyksta stiprių ideologijų laikas. Atrodo, kad labai svarbu priklausyti kokiai nors ideologijai. Tai gali būti ir sveikos mitybos, ir šiuolaikinių technologijų, ir kt. ideologija. „Ideologija“ vadinu šiandienos pasirinkimą – kaip aš galėčiau atrodyti kitiems, kokie įrankiai prieinami šiandien? Kokį iš jų pasirinkti, kad galėčiau gražiai atrodyti visuomenėje? Svarbu ne kuo geriau suvokti esminius dalykus, bet atrodyti. Šiandien – nepaprastai stiprus individualumas ir to individualumo išvešėjimas, kurį taip pat galima vadinti „raganositu“. Tiek jau visi nori būti išsiskiriantys, individualūs, įdomūs, darantys retus dalykus, kad galų gale jie tampa dauguma, visi tampa vienodi.

 

Kiek Tave patį kuria tavieji personažai?

 

Man įdomu mąstyti apie temas, kurias atskleidžia sudėtingi, įdomūs personažai.

 

Spektaklio „Raganosiai“ premjera Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujoje salėje įvyks kovo 8–12 dienomis.

Raganosiai Gedimino prospekte. Pokalbis su režisieriumi Antanu Obcarsku // Daiva Šabasevičienė, Bernardinai.lt, 2023-03-02

Raganosiai Gedimino prospekte. Pokalbis su režisieriumi Antanu Obcarsku

Daiva Šabasevičienė, Bernardinai.lt, 2023-03-02

 

Kovo 8–12 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks Eugène Ionesco dramos „Raganosiai“ premjera. Spektaklį režisuoja Antanas Obcarskas. Iš prancūzų kalbos pjesę išvertė Vincentas Klipčius, spektaklio scenografė – Lauryna Liepaitė, kostiumų dailininkas – Juozas Valenta, kompozitorė – Agnė Matulevičiūtė, vaizdo projekcijų autoriai – Adomas Gustainis, Ričard Žigis, šviesos dailininkas – Dainius Urbonis, choreografė – Ieva Navickaitė, Katino personažo autoriai – Pakui Hardware (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda), kaukių autorius – Donatas Jankauskas (Duonis), spektaklio dramaturgas – Valentinas Klimašauskas. Vaidina Martynas Nedzinskas, Kirilas Glušajevas, Arūnas Sakalauskas, Gytis Ivanauskas, Marius Repšys, Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė, Kęstutis Cicėnas, Aistė Zabotkaitė ir Naglis Bierancas.

Apie būsimą premjerą kalbamės su spektaklio režisieriumi Antanu Obcarsku.

 

Kodėl būtent šiandien renkiesi tragiško komizmo ryškiausią dramaturgą?

Plinta kažkas aplinkui, kaip mintis ar baimė, ar liga, ar įsitikinimas, plinta lengvai pagaunama idėja, kurios taip reikia, kai aplinkinis gyvenimas pasidaro per mažai aiškus, per daug trapus, pernelyg miglotas. Pjesę sutariau statyti dar 2021 metais, perskaičiau ją sausio mėnesį, kai buvo labai daug sniego ir gilus antrasis karantinas. Skaičiau, ir atrodė, kad šitas, kaip pjesėje rašoma, „raganositas“ yra kaip tik tai, iš ko bus galima taip gardžiai pasijuokti. Beranžė ir jo draugai atrodė ir beviltiški, ir linksmi, o pats pjesės kalbėjimas – tiesiog tuometinio pasaulio susiskaldymo aidas. Žinoma, niekas negalėjo žinoti, kas bus toliau. Nenoriu akcentuoti tiesioginės šiuolaikybės įtakos šitam spektakliui, bet turiu pasakyti, kad netikrumo, bejėgystės, susitaikymo, pasipriešinimo jausmas dabartyje yra artimas jausmui, kurį sukelia pjesė. Skaitai pjesę ir, nors joje nemažai absurdiškų ir žiauriai juokingų situacijų, nori nenori jauti, kad čia kažkas vyksta. Vyksta su žmonėmis, kažkas plinta, skleidžiasi, nyksta, vėl plinta. Kažko bijoma, bijoma koronos, bijoma gumbo ant kaktos, bijoma karo, bijoma naujos raganosių įvestos tvarkos.

 

Pjesė „Raganosiai“ parašyta 1959 metais. Ar jauti stilistinius skirtumus lyginant su šiuolaikine dramaturgija?

„Raganosiai“ yra geniali pjesė, nes ji, neieškant paralelių, pati per savo paprastumą sukelia asociacijas dabarčiai. Aš esu ir nesu raganosis. Paralelių su šiuolaikine dramaturgija tiesiog nėra, nes ši pjesė turi labai aiškų ir netgi holivudinį siužetą. Tai galėtų būti filmas tiesiog iš dabarties, pastatytas kur nors Europoje. Jis man primena net ir korėjiečių režisieriaus Bong Joon-ho filmą „Parazitas“ (2022 m. apdovanotas „Oskaru“ net keturiose kategorijose). „Raganosių“ siužetas visiškai nenuvalkiotas dėl to, kad pjesėje drama įvyksta su pačiu pasauliu, bet ne su žmonėmis. Čia nėra kokios nors meilės, iškeltos į pirmą planą, nėra ideologinės kovos. Ši pjesė skamba kaip tam tikra pranašystė, nes su mūsų pasauliu per pastaruosius kelis metus taip pat atsitiko tokių dalykų, kurie visiškai prilygsta „Raganosių“ pandemijai. Reali pandemija, kovidas, karas – tai yra taip fantasmagoriška, absurdiška ir siurrealu, kad dabar Gedimino prospektu prabėgantis raganosis atrodytų kaip „nieko čia tokio“. Gal net geriau, negu tai, kas vyksta.

Būtent „Raganosiuose“ Ionesco aiškiausiai išreiškia savo siaubą dėl ideologinio konformizmo, įkvėpto fašistinės Geležinės gvardijos iškilimo Rumunijoje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Kokios temos šioje pjesėje Tau įdomios ir kokias Tu ketini išryškinti?

Labiausiai noriu išryškinti visuomenę krizės akivaizdoje. Ar tai buvo fašizmo plitimas, ar pandemija, ar karo atmosfera, bet tai yra visuomenė krizėje. Į tą krizę žmonės, kaip ir dabar, labai skirtingai reaguoja, skirtingai stebisi, bet dažniausiai visuomenės veikėjai reakcijomis kopijuoja vieni kitus.

 

Pats Ionesco savo kūrinius vadino antipjesėmis, komiškomis dramomis, tragiškais farsais. Kaip Tu galėtum apibūdinti šį kūrinį?

Režisieriui tai – pasirinkimo reikalas. Perskaičiau „Raganosius“ kaip visišką tragediją. Tragedija žmogaus, kuris atsisako sekti paskui savo laiką. Prieštaraudamas tam, kuo negali tapti (o negali tapti raganosiu), jis tampa autsaideriu, tampa herojumi, netgi antiherojumi. Tiesiog kai kurie žmonės negali tapti raganosiais, ir viskas.

 

Ionesco dažnai laikomas absurdo teatro atstovu. Kaip Tu sieji absurdą su šiuo rašytoju, turint omenyje absurdo įsiviešpatavimą visoje kultūroje?

Tai, ką rašė absurdo teatrui priskiriami dramaturgai, šiandien tapo realybe.

 

Man atrodo, kad ši medžiaga Tau ypač tinka, nes tragiškas komizmas būdingas Tavo paties prigimčiai. Be to Tau artima ir individo vienišumo tema.

Atsakysiu perfrazuodamas Ionesco žodžius: herojiška yra prieštarauti savo laiko progresui, savo laikams, bet beprotiška apie tai garsiai kalbėti. Nes jeigu pradedi apie tai kalbėti, ką nors bandydamas įspėti, kad neteisingai elgiamės, klausti, kodėl viskas taip absurdiška... Jeigu pradedi tai kvestionuoti – tampi bepročiu, tiesiog iškrenti iš visuomenės, ir tavęs nieks nebenorės pažinti. Mes esame tokiame realybės mazge!.. Pasaulis nuo savo paties ambicijų baigia subyrėti. Lūžta pagrindiniai, kertiniai pamatai – žmogiškumas, humanizmas, viskas.

 

Prasidėjus karui Ukrainoje net porą kartų iš garsių pasaulio mąstytojų teko išgirsti, kad būtent „Raganosiai“ yra aktualiausia medžiaga. Karas už mus permąstė net literatūros šedevrus. Kai kurie visiems laikams liks išbraukti, kai kurie atidėti kuriam laikui, bet yra ir tas aukso fondas, kuris ir šiandien labai aktualus. Karas ir „Raganosiai“ – kokie svarbiausi susikirtimo taškai?

„Raganosiai“ parodo visuomenės tikrąjį veidą. Ir tai išsiveržia įvairiausiomis perturbacijomis: nerimu, agresija, begaliniu susipriešinimu... Juk karas vyksta netoliese, už 800–1000 kilometrų – frontas, kur kraujuoja žemė, žmonės, visi... Šitas karas persiduoda, sklinda kaip radioaktyvus debesis. Žmonės savo viduje pradeda jausti karo pasekmes ir kariauti.  

 

Pjesėje aiškus toks absurdo teatro bruožas kaip realizmo neigimas – visi įvykiai atrodo fantastiški ir beprasmiški. Visi supranta, kas atsitiko, tačiau kodėl žmonės staiga pradėjo virsti raganosiais, niekas nežino. Kokiomis priemonėmis įmanoma apie tai kalbėti teatre?

Niekas negali paaiškinti, kodėl žmonės staiga ima virsti raganosiais, kodėl jie tampa agresyvūs. Intuityviai žinai – raganosis tampa naujuoju žmogumi. New man – naujas žmogaus porūšis. Raganosizmas – evoliucijos tąsa. Manau, kad Ionesco tai ir turėjo omeny. Jis sėdėjo su savo kolegomis, akademikais, menininkais, literatais ir vieną dieną jie tiesiog pavirto kitomis savo pačių versijomis, su kuriomis jis nebegalėjo susikalbėti. Ir tuos žmones jis pavadino raganosiais. Besikalbant jie nesileisdavo į diskusijas, jie tiesiog baubdavo. 

 

Kas gali išvaduoti žmogų nuo mirties baimės?

Niekas. Galima tiktai pamiršti, kad tu bijai savo mirties, ir visų kitų tavo artimųjų mirčių.

 

Ar įmanoma žmogaus kančių baigtis?

Neįmanoma, jos yra mūsų prigimtyje.

 

Kaip dramaturgo medžiaga koreliuoja su gyvu spektaklio organizmu? Kaip visi šie dalykai virsta teatru?

Dramaturgo medžiaga turi savyje labai tiksliai užkoduotą spektaklio ritmą. Teko išbraukti dalį teksto, nes tuo metu rašytos pjesės turi tam tikro daugžodžiavimo, bet tuo metu nebuvo kitų priemonių, parodančių, paaiškinančių situaciją. Dabar, kai statai spektaklį, mažiau kalbant daugiau pasakoma. Šiandien yra ir kitų priemonių – ritminių, muzikinių, vaizdinių, kurios papasakoja tą pačią istoriją, tiktai priimtiniau žiūrovui.

 

Kaip vykdei aktorių atranką: rėmeisi veikėjų charakteristikomis ar svarbiau buvo aktoriniai gebėjimai?

Tik perskaitęs pjesę iškart suvokiau, kad pagrindiniame vaidmenyje norėčiau matyti Martyną Nedzinską.

 

Kodėl pasirinkai jį Beranžė vaidmeniui?

Martynas turi visus žvaigždės bruožus – grožį, talentą, subtilumą, erudiciją ir išmintį. Ir negali tapti raganosiu.

 

Pastaruoju metu dirbi su dailininke Lauryna Liepaite. Kaip jūs sprendžiate vizualumą?

Šį kartą dailininkei buvo labai konkreti užduotis: jai reikėjo į vieną sceną sutalpinti keturių skirtingų estetikų vizijas. Ir jai tas puikiai pavyko, ji sugalvojo, kaip tai turėtų atrodyti, kaip turėtų viskas keistis. Kiekviena pjesės dalis įkvėpta skirtingo filmo. Šis spektaklis spręstas per kino estetikos prizmę. Nėra realybės, o Laurynos „nerealybė“ – įkvepianti.

 

Vaikystėje Ionesco nemėgo teatro, nes jis jam nesuteikdavo jokio malonumo. Realistinio teatro problema yra ta, kad jis yra mažiau įdomus nei teatras, kuris remiasi įsivaizduojama tiesa, todėl Ionesco niekino Bertholto Brechto kūrybą ir brechtiškąjį teatrą apskritai. Ar šiame kontekste Tu galėtum pristatyti savo teatro nuostatas?

Šiuo metu mano nuostata paprasta: į teatro sceną stengiuosi atnešti dabarties kalbą, kalbėjimo būdą. Kaip dabartis kalba su mumis kaip žmonėmis, taip ir aš noriu, kad mano spektaklyje dabartis kalbėtų su žiūrovais. Svarbu estetinė visuma. Nors „Raganosiai“ parašyti 1959 metais, jie šiandien lygiai tiek pats aktualūs, bet man reikia surasti būdą, kaip jiems scenoje suskambėti.

O Brechto teatro nuostatos man patinka: visos priemonės, kurios padeda žiūrovui geriau jaustis teatre, tinkamos spektakliui. Visas jas ir naudoju. O temos – pagal šiuolaikybę, bet iš žmogiškosios pusės, iš amžinųjų temų fondo. Taip ir yra su „Raganosiais“.

 

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2023 m. gruodis 27 d. 21:25 / Rita

Labai nepatiko, visai sugedo nuotaika, niekaip negalėjau sulaukti pabaigos. Kažkoks absurdas. Atrodo, kad mus nori visai apkvailinti ir paversti raganosiais. Ilgiuosi tikro teatro.

2023 m. gegužė 3 d. 08:44 / Vida

Labai patiko spektaklis, ypac pirma dalis. Pjese siandien aktuali kaip niekad. Vercia susimastyi! Pagarba kurejams!

2023 m. gegužė 2 d. 09:22 / Svečiai iš Kauno

Puikus spektaklis. Puiki scenografija (kostiumai, muzika, šviesos, efektai ir t.t.). Viskas idealiai. Minusas – nereikėtų leisti vaidinti šitiems gi nenormalios orientacijos, ypač dar su tokiomis baisiomis tatuiruotėmis ant kaklo. Tuo labiau kai su menu, vaidyba nieko bendro neturi ir tik akivaizdžiai gadina spektaklį. Tai didžiausia bėda.

daugiau