Iga Gańczarczyk, Anna Smolar. PAUKŠČIAI Premjera
- Režisūra
-
Trukmė
Preliminari trukmė - 2 val. (vienos dalies)
-
Salė
Naujoji salė
-
Premjeros data
2025 m. kovo 14 d.
-
N-16
Apie
Kūrėjai
- Režisierė — Anna SMOLAR
- Dramaturgijos ir teksto autorės — Iga GAŃCZARCZYK, Anna SMOLAR
- Scenografė ir kostiumų dailininkė — Anna MET
- Kompozitorius — Jan DUSZYŃSKI
- Šviesos dailininkas — Dainius URBONIS
- Choreografas — Paweł SAKOWICZ
- Vaizdo projekcijų autorius — Ville SEPPÄNEN
- Dramaturgijos ir teksto autorių asistentė — Viktorija SKETERYTĖ
- Režisieriaus asistentas — Rokas LAŽAUNYKAS
- Vertėja repeticijų metu — Uršulė BARTOŠEVIČIŪTĖ
- Prodiuserė — Kamilė ŽIČKYTĖ
Vaidina
- Paukštis; Tippi; Asistentė; Badis; Rekvizitininkė — Augustė POCIŪTĖ
- Paukštis; Tippi; Asistentas; Garsistas; Aktorius; Kompozitorius — Gediminas RIMEIKA
- Paukštis; Tippi; Asistentas; Tėvas; Daktaras; Valytojas — Rytis SALADŽIUS
- Paukštis; Tippi; Asistentė; Sekretorė; Mama; Fotografė — Rasa SAMUOLYTĖ
- Paukštis; Tippi; Montuotoja; Paukščių dresuotojas — Nelė SAVIČENKO
Recenzijos
Ar liudytojas irgi kaltas?. „Paukščiai“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre // Ingrida Ragelskienė, „7 meno dienos“ Nr. 12 (1547), 2025-03-28
Ar liudytojas irgi kaltas?. „Paukščiai“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Tikriausiai kiekvienas yra išgyvenęs tą neapsakomą nuobodulio ir monotonijos jausmą, apninkantį mašinoje kažkur Lenkijos gūdumoj, judant vis labiau į vakarus. Pakeliui šmėžuoja neišvaizdūs miesteliai, vasarą dažname išskleista cirko palapinė, sukasi atrakcionai ir aikštės centre būtinai stovi toks kioskas, kuriame įsitaisiusi impozantiška prekeivė balta prijuoste pardavinėja milžiniškus rožinės cukraus vatos gniutulus. Kadangi miestelyje šventė, nuotaika pakylėta, prekeivė kviečia paskanauti gardumyno nesibaigiančiu srautu keisčiausių pažadų ir vilionių: „Menas yra tarytum manipuliacija, nes norime ką nors išprovokuoti. [...] Tai bus istorija apie žmones, kurie subręsta sprendimui pasitraukti iš situacijos, nutraukti sutartį. [...] Šįkart tai bus kino aikštelė. [...] Paėmus galią iš paukščių, panaikinus jų grėsmę, tai tampa mūsų jėga. [...] Genijaus scenoje nebus. [...] Priešingai, tam tikra prasme, manau, šis darbas bus Hitchcocko pagerbimas. [...] Manipuliacija yra dažnas dalykas. [...] Ar liudytojas irgi kaltas?“ Teatleidžia man režisierė Anna Smolar, kovo 14 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) pristačiusi savo premjerinį spektaklį „Paukščiai“, bet mano žiūroviškas atsakymas šiam priešpremjeriniam ideologinių čiauškesių gniutului tilptų į vieną žodį – ne.
Senokai lioviausi save kaltinti empatijos ir įsitraukimo į eilinį scenos meno eksperimentą stoka. Neleidžiu savęs traktuoti visiškai įsitraukusia į veiksmą, net jei dėl su žiūrovais bendraujančių aktorių ir padariau keletą mechaniškų judesių, vaizduojančių masuotės reakcijas į „puolančius“ menamus paukščius. Nenoriu tapatintis su Alfredo Hitchcocko „mūzos“ Tippi Hedren memuarais, įkvėpusiais spektaklio kūrėjus. Taip, eidama į premjerą iš naujo peržiūrėjau Hitchcocko šedevrą. Žiupsnelis Slavojaus Žižeko interpretacijų, legendinis François Truffaut interviu – jaučiausi pasiruošusi. Deja, Tippi, tiksliau, visi penki ją vaidinantys aktoriai (Augustė Pociūtė, Gediminas Rimeika, Rytis Saladžius, Rasa Samuolytė bei Nelė Savičenko), ir visi keliasdešimt žalios spalvos atspalvių jos kostiumėlių užgriuvo tarsi iš pasalų. Masyvių metalo konstrukcijų pynė scenos šone, baltas ekranas, jame įmontuotas metalinis akies langelis, šonu į žiūrovus pasuktas milžiniško paukščių narvelio maketas, jame vyksta filmuojamos ir čia pat ekrane retransliuojamos scenos (scenografė ir kostiumų dailininkė Anna Met, vaizdo projekcijų autorius Ville Seppänenas). Nuo pirmų sceninio veiksmo akimirkų „Paukščiuose“ egzistuoja aiškiai apibrėžta svetimkūnė realybė, ir tai yra teatras. Juo labiau kinematografinei realybei akivaizdžiai pralaimintis, be filmuotos medžiagos sunkiai pakeliamas, neveiksnus teatras.
Ką naujo sužinome LNDT spektaklio „Paukščiai“ premjeroje? Hitchcockas savo filmais, persmelktais baimės ir įtampos, šimtmečiams į priekį įbaugino žiūrovus. Tačiau ne mažiau bauginantis maestro galėjo būti ir filmavimo aikštelėje bei realiame gyvenime. Atsitiktinai pamatęs viename iš reklaminių klipų 31 metų modelį iš Niujorko Tippi Hedren, režisierius nedvejodamas pakvietė ją vaidinti savo naujame filme „Paukščiai“ (1963), nors ji neturėjo jokios aktorinės patirties. Tippi džiaugsmingai sutiko, laikydama šį pasiūlymą nepaprasta sėkme. Tačiau jau po kelerių metų, tapusi puikia aktore, Tippi buvo pasiruošusi paaukoti savo karjerą, kad tik nebedirbtų su režisieriumi, kuriam ji tapo tikru apsėdimu. Kadangi Tippi anksčiau nebuvo vaidinusi kine, jis azartiškai ėmėsi formuoti savo „idealią moterį“. Hitchcockas pats rinko drabužius jos personažui, šukuosenas ir net lūpdažių spalvą. Nepatyrusi Tippi iš pradžių tai laikė savaime suprantamu dalyku ir besąlygiškai vykdė režisieriaus nurodymus. „Mano primadona“, – taip Hitchcockas vadino savo aktorę. Viskas pasikeičia, kai Tippi atstumia lytinių santykių užsimaniusį režisierių. Filmavimo pamainos įgauna makabrišką atspalvį.
Šiuos faktus scenoje įvairiais raiškos būdais bei skirtinga emocine įtaiga varijuoja spektaklio kūrėjai. Už kadro lieka kiti neparankūs faktai: savarankiškai davusi skaudų atkirtį priekabiautojui, Tippi jokių darbinių santykių filmavimo metu nenutraukė, o vis dėlto nusifilmavo ir antrame Hitchcocko filme „Marnė“ (1964), afišose pristatomu kaip suspenseful sex mystery (įtemptas sekso detektyvas). Hitchcocko kūrybos tyrinėtojai suskaičiuoja mažiausiai tris „mūzas“, „primadonas“, „platinines blondines“, žadinusias ypač stiprius Hitchcocko kūrybinius impulsus. Deja, kitos aistringus kūrybinius bei asmeninius santykius su režisieriumi išgyvenusios aktorės spektaklio kūrėjų nesudomino. Keista, kad vienintelė Tippi dukra, „Paukščių“ filmavimo metu buvusi penkiametė Melanie Griffith, tapo aktore. Beje, per spektaklį neparodoma jokio kadro iš paties filmo, kuriame Tippi ne tik sukūrė išskirtinę heroję, bet ir pati išliko kaip neįtikėtino gyvybingumo, charizmos, energijos bei džiaugsmo pliūpsnius spinduliuojanti moteris. Galbūt režisierius, dirbdamas su neprofesionalia aktore, ėmėsi drastiškų psichofizinių manipuliacijų vardan didžiausio tikslo – maksimaliai tikroviškos transformacijos, herojės pasikeitimo filmo pabaigoje. Spektaklio kūrėjai šios minties neplėtojo, ji būtų pernelyg šventvagiška progresyvios ideologijos kontekste. Užstrigę ties įvairiomis intonacijomis į kamerą kartojamu Tippi pažadu „nutraukti sutartį“, kūrėjai mums palieka atvirą spektaklio finalą, kuriame užtenka tikėti, kad viskas, ko labai labai – nuoširdžiai ir karštai – nori, galiausiai išsipildys.
Hitchcockas yra sakęs: „Skirtumas tarp įtampos (saspenso) ir netikėtumo yra visiškai aiškus, nors juos dažnai painioja. Paaiškinsiu, ką turiu galvoje. Įsivaizduokite, kad mes visai maloniai šnekučiuojamės. O po stalu, prie kurio sėdime, padėta bomba. Viskas ramu ir tylu, ir staiga – BUM! Sprogimas! Netikėtumas. Žiūrovai šokiruoti, juk prieš tai ekrane buvo rodoma visiškai neutrali scena. O dabar pažiūrėkime, kaip išsispręstų situacija su įtampa. Bomba vėl po stalu, bet šįkart žiūrovai apie tai žino. Galbūt jie matė savo akimis, kaip ją ten padėjo koks nors anarchistas. Jiems žinoma, kad bomba sprogs lygiai pirmą valandą dienos, ir ekrane pasirodo laikrodis. Matyti, kad jis rodo be penkiolikos pirmą. Tokiomis aplinkybėmis net pats nekalčiausias pokalbis įgauna visiškai kitą prasmę, nes žiūrovai į viską žiūri jau turėdami šią informaciją. Jie seka veiksmą ekrane, ir kiekvieno jų viduje kyla šauksmas: „Liaukitės plepėti apie niekus! Tuoj sprogs!“.“ Galbūt šie postulatai visiškai nepritaikomi teatre?
Vienas esminių spektaklio „Paukščiai“ iššūkių kyla iš pasirinkto naratyvinio modelio (dramaturgijos ir teksto autorės Iga Gańczarczyk, Smolar): pagrindinis dėmesys sutelkiamas į Tippi Hedren kaip aukos patirtį, tačiau ši reprezentacija neatsispiria pagundai estetizuoti bei suabsoliutinti jos kančią. Ar spektaklis sugebėjo sukurti naują kalbą, kuri ne tik reflektuotų prievartos mechanizmus, bet ir išvengtų jų kartojimo? Deja, akivaizdžiai feministinėje Smolar interpretacijoje matyti daugiau stilistinių reveransų Hitchcocko kūrybiniams metodams, nei jų kritinio dekonstravimo.
Sąmoningas feminizmas, kaip teorinė prieiga, implikuoja ne tik kalbėti apie moterų patirtis, bet ir permąstyti galios struktūras, kurios tas patirtis nulemia. Šiame kontekste kyla klausimas: ar spektaklis „Paukščiai“ siūlo alternatyvią galios analizę, ar tik pakartoja egzistuojančias dinamikas, suteikdamas joms naują sceninį pavidalą? Spektaklyje trūksta tikros feministinės rezistencijos – jo moteriški personažai lieka įstrigę patriarchalinio siaubo schemose, o jų likimai neperžengia numatyto kentėjimo trajektorijos. Kita opi problema – galios ir žiūros santykis. Spektaklis remiasi vizualiniais ir choreografiniais sprendimais (choreografas Pawełas Sakowiczius), kurie, užuot laužę tradicinį moters vaizdavimą, jį įtvirtina ir padaugina į seriją tipinių vaizdinių. Mes, liudininkai, arba žiūrovai, liekame toje pačioje pozicijoje kaip Hitchcocko kamera: pasyvūs stebėtojai, analizuojantys moters skausmą, tačiau neaktyvuojantys jos kaip veikėjos. Toks pasirinkimas kelia klausimą – ar feministinė prieiga čia išties tampa išlaisvinančia perspektyva, ar tik nauja forma pateiktas tas pats senas pasakojimas? Galima teigti, kad spektaklis „Paukščiai“ atlieka svarbią misiją, perkeldamas į sceną diskusiją apie patriarchalinę prievartą kine, tačiau jo meniniai sprendimai ne visada išsilaisvina iš patriarchalinio atpasakojimo rėmų. Sąmoningo feminizmo požiūriu spektaklis turėtų ne tik apmąstyti moterų vaizdavimo problematiką, bet ir radikaliai perkurti teatrinę kalbą, kad būtų įmanoma išties nauja feministinė vizija, o ne tik dar viena estetizuota prievartos rekonstrukcija.
Gaila, kad spektaklio kūrėjai apsiribojo gana sekliu Tippi Hedren atveju. Juk tikrosios „Paukščių“ ištakos slypi genialiame modernizmo literatūros šedevre – rašytojos Daphne’s du Maurier apsakyme „Paukščiai“. Gotikinių mirties – betikslės, chaotiškos, atstumiančios – vaizdinių kupinas, prigimtinės žmogui gamtos baimės įkvėptas rašytojos tekstas liudija du Maurier buvus reto talento ir dvasinės struktūros asmenybę, galėjusią net du kartus įkvėpti didįjį Hitchcocką, savo kino meistro karjerą JAV pradėjusį nuo šios rašytojos romano „Rebeka“ (1940) ekranizacijos. Įdomu, kokių čia būta performatyvių mainų tarp dviejų lygiaverčio masto kūrėjų?
Begalinė kadrų seka // Dovilė Zavedskaitė, menufaktura.lt, 2025-03-21
Begalinė kadrų seka
Dovilė Zavedskaitė, menufaktura.lt, 2025-03-21
Po prancūzų-lenkų režisierės Annos Smolar spektaklio „Paukščiai“ premjeros Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT), vidujai laikėsi tyla. Jaučiau, kad spektaklis man nieko nepasakė, bet aš jį pamačiau. Žiūrint kamavo panašūs netikrumo jausmai, kaip ir šiandien įsijungus 1963-iųjų Alfredo Hitchcocko filmą „Paukščiai“. Daug vidinio darbo tenka nudirbti, kad galėtum tikrai įsijausti į anų laikų filmavimo subtilybes. Ar reikėjo dirbti, žiūrint Smolar „Paukščius“? Nė kiek. Buvo keistai lengva žiūrėti šį darbą. Gal dėl to, kad jis man labai gražus. Kaip būna gražūs žmonės ar miestai – gali žiūrėti ir nieko nereikalauti.
Bet netikrumo jausmas laikėsi. Tokį jausmą, beje, pastaruoju metu mene patiriu vis dažniau. Prancūzų režisieriaus Philippeʼo Quesneʼo spektaklyje „Malonumų sodas“ („The Garden of Delights“[1], festivalis „Berliner Festspiele“) atrodė, kad žmonija nebeturi apie ką kalbėti, nes pernelyg patogiai gyvena, todėl tiesiog susiburia ir drauge stumia laiką, galbūt padainuodami, susėsdami į autobusą, išlipdami iš autobuso, susigalvodami mistinį kiaušinį, slepiantį prasmės tuštumą (ne „prasmės nėra“, bet „prasmė tuščia“). Visa tai – ne iš alkio, bet iš ilgesio alkiui, kam nors, kas realiai ir tikroviškai įdurtų. Panašiai jaučiausi ir vaikščiodama Mo muziejaus didžiojoje parodoje „Iš vidaus“, kur viskas taip specifiškai reprezentatyvu, lyg žmogaus viduje galėtum iškelti iškabas: dabar žmogus liūdi; dabar žmogus jaučia nerimą; žmogus žiūri ir šypsosi; kaip atpažinti baimę? ko tokia būtybė, kaip žmogus, bijo netekti? Smolar „Paukščių“ sukeltas įspūdis man priminė parodoje „Iš vidaus“ eksponuotą Vytauto Juozėno kinetinę instaliaciją „Neapibrėžtumas“, kurioje sukasi į medines platformas įtaisytos smilgos – jos čia reprezentuoja gamtą. Negalėjau atitraukti akių nuo mechaniškumo grožio, kažko, kam struktūrą, permąstęs ir „ištobulinęs gamtą“, suteikė žmogus.
Bet grįžkime prie spektaklio. Naujosios salės scenoje – Hitchcocko siaubo filmo „Paukščiai“ filmavimo aikštelė. Svarbiausia kūrinio ašis – siekis atskleisti aktorių išsekinimo, savotiško išniekinimo procesą, įvykstantį statant filmą taip, kaip statydavo Hitchcockas. Penki aktoriai vaidina ir tą pačią vieną Hitchcocko mūzą-auką Tippi, ir visą kitą spektaklio fauną – paukščius ir žmones, kranklius ir paukščių dresuotojus, galų gale, patį nerimą, virpėjimą, baimę.
Nuo pat spektaklio pradžios niekas nesiklosto gerai – viskas iškart prasideda nuo „režisieriau, aš noriu dėti tašką – nutraukti sutartį“. Viešai žinoma aktorės Nathalie Kay („Tippi“ Hedren) darbo su Hitchcocku istorija, spektaklyje rekonstruojama tyrinėjant ne Hitchcocką ir Tippi, bet egzistencinį būvį, įstrigus į profesijos nelaisvę, buvimą tarp žmonių, kurie kartu dirba, ir stebėjimą, kaip tame buvime imi keisti formą. Tuos kismus spektaklyje stebėti lengva, nes visi penki aktoriai atlieka ir aptarnaujančio personalo, ir pačios Tippi vaidmenį. Taigi visi pereina ir stebėtojų iš šalies, ir to vieno, kuris keičia formą, vaidmenis. Ir nors skaitant spektaklio anotaciją atrodo, kad kūrėjams būtent šis psichologinis aukos-budelio, galios-paklusnumo tūris yra pats svarbiausias, nors apie jį čia kviečiama galvoti, iš tiesų kūrinys nesukelia psichologiškai apčiuopiamo poveikio. Mano skoniui tai – gera naujiena. Vien dėl to čia atsiranda erdvės klaidžioti po spektaklio lauką gerai nežinant, ko ieškai ir ką rasi, ir neprievartaujant savęs mąstyti apie sunkų aktorių, režisierių ir kitų save profesiškai kamuojančių individų likimą. Čia galima viskas, ko tik norisi, ir veikti tikrai yra ką.
Visų pirma, galima stebėti aktorių veikimą. Kiekvienas čia spėja sukurti po vizualiai (bet ne psichologiškai) įtikinamą paveikslą. Tas vizualumas yra apčiuopiamas ir veikia pagal kinematografinę logiką – kadre reikia kažkaip atrodyti. Į įvairias sudėtingas būsenas čia įeinama tarsi trumpam ir nesusigyvenant, kartais – tiesiog labai koncentruotai susitelkiant į specifinę kūno būklę, konvulsijas, virpėjimą ar kūne įžiūrimą emociją – išgąstį, nerimą, nuovargį. Tai, kaip greitai išeinama iš klampių savijautų, ir sukuria netikrumo jausmą: atrodo, lyg ne aktoriai būtų atsiriboję nuo savo vaidmenų, bet vaidmenys – nuo aktorių; lyg vaidmenys norėtų gyventi savo gyvenimą patys, niekieno netrikdomi. Tas klaidžiojimas tarp kadrų galiausiai taip išbalansuoja tikrą aktorių būtį, kad jie vos laikosi ant kojų.
Visas spektaklis – lyg sustabdytų kadrų rinkinys, kuriuos sieja bendra tąsi tikrovė, atrodytų, niekur nejudanti. Panašų jausmą, kokį jaučiau žiūrėdama „Paukščius“, kino režisierius Federicoʼas Fellini aprašė savo knygoje „Intymus žodynas. Tekstai ir vaizdai“, kalbėdamas apie savo gyvenimą: „Atrodo, nesu patyręs jokios evoliucijos, „raidos“. Kad ir kaip žiūrėsi, visada esu tame pačiame etape. Gal tokią jauseną nulėmė mano darbas, darbas, susijęs su prieblanda, kurią reikia apšviesti, erdve, kurią reikia apgyvendinti, užpildyti peizažais, konstrukcijomis, perspektyvomis, naktimis, dienomis, personažais, daiktais.“[2] Fellini tai vadina „kuo ilgiausia, begaline kadrų seka“, kurioje nekyla smalsumas, kaip viskas klostysis ateityje: svarbi tik dabartinė padėtis, šitas kadras. Gal dėl to man tąsią būtį spektaklio dabarty taip sunaikino jo pradžia ir pabaiga, nes jos abi yra nuorodos į laiką, į norą visa tai pabaigti, nutraukti septynerių metų darbo sutartį, išspręsti ateitį, išeiti iš padėties. Kita vertus – gal kūrinį ir reikia šitaip įrėminti, kad žiūrovas į savo tikrovę neišeitų taip, kaip išeina iš lenkų režisieriaus Łukaszo Twarkowskio spektaklių: sapnuodamas.
Negaliu pasakyti, kad spektaklis neišplėtotas dramaturgiškai, – kalbu ne apie tai (dramaturgijos autorės – Iga Gańczarczyk, Anna Smolar). Dramaturginė linija mane įtikino ir prikaustė dėmesį, bet ne dėl to, kad būtų smalsu, kas vyks toliau, o tiesiog dėl to, kad įdomu būti taške, kuriame esama. Man rūpėjo ne tiek tai, kas sakoma, kiek tai, kaip sakoma, kaip tie žodžiai išeina iš penkių aktorių lūpų, kaip verčia jaustis publiką, kokią sukuria atmosferą. Visi – Augustė Pociūtė, Gediminas Rimeika, Nelė Savičenko, Rasa Samuolytė ir Rytis Saladžius – čia patiria asmeninį laiką; tame visų penkių lygiavertiškume net norisi įžiūrėti slaptą žinutę apie socialinį lygiateisiškumą. Daugelį mizanscenų man norėjosi atsukti ir žiūrėti dar kartą – pavyzdžiui, kaip Augustė Pociūtė yra Kranklys arba kaip atneša Gediminui Rimeikai valgyti; kaip Rytis Saladžius yra Moteris paplūdimyje ir kaip – Tėvas su skrybėle grimerinėje; kaip Rasa Samuolytė rodo savo pažastį ir kaip telefonu kalbasi su dukra apie jos pieštą žuvėdrą; kaip Nelė Savičenko stovi ir žiūri į niekur prieš puolant paukščiams ir kaip ji yra paukščių dresuotoja; kaip Gediminas Rimeika turi mitybos sutrikimų ir kaip jaukinasi Kranklį. Šios nedidelės aktorinės beveik-skulptūros čia veikia taip pat mechaniškai ir nepriekaištingai, kaip Juozėno smilgos, ir taip pat įkrinta į vizualinę atmintį.
Galiausiai – tai, kas man sukūrė visą „Paukščių“ esmę, yra vaizdas ir šviesa. Aš vis dar nesu pervargusi nuo kino efektų teatre, kaip ir vis dar nesu pervargusi nuo žiūrėjimo į jūrą. Bendras scenovaizdžio planas man priminė Salvadoro Dalí paveikslą „Akis“ („El Ojo“, 1945), nutapytą Hitchcocko filmui „Apkerėtoji“ („Spellbound“). Tai – horizontali ir vertikali plokštumos, tuščias kraštovaizdis: paplūdimys, jūra ir dangus, kartais – interjeras. Dešiniau – kiek pakrypusi žvelgianti akis. Jos vyzdys – veidrodinis, meta laužtus šviesos atspindžius. Joje matome ir dalį filmuojamo vaizdo. Būtent šios – didelio vaizdo ir akies dydžio vaizdo – samplaikos mane domino labiausiai. Kai vienas pašnekovas žiūri į kitą, būdamas didelis, o antras jam atsako iš vyzdžio, žvelgdamas kažkur į petį, – kaip šitai žmogiška. Noriu paminėti visus vaizdą kūrusius menininkus: vaizdo projekcijų autorius – Villeʼė Seppänenas, šviesos dailininkas – Dainius Urbonis, scenografė ir kostiumų dailininkė – Anna Met.
Spektaklis nekuria Hitchcocko filmų atmosferos: šiurpo nekelia nei Rasos Samuolytės gynimosi nuo paukščių mizanscena, nei per veidus tekantis kraujas, nei tarp kūno dalių kaišoma mėsa paukščiams vilioti. Bet tai nesvarbu. Svarbu, kad Annai Smolar pavyko sukurti savo paukščius, kurie skraido ir gnybia sulėtintai, primindami ankstesnį Annos LNDT statytą darbą „Sulėtintai“. Turint omenyje temą atrodo, kad režisierė tęsia savo mintį. O turint omenyje šią recenziją atrodo, kad ji irgi pametė laiką ir jis niekaip negali baigtis – lyg ta begalinė Fellinio kadrų seka. Todėl tekstą užbaigsiu prievartos būdu, lygiai kaip baigiasi spektaklis: pabaiga yra čia, dabar, ir jokio kito kadro nebus.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
[1] Malonus atsitiktinumas: pirmasis viešai pristatytas Hitchcocko filmas vadinosi „Malonumų sodas“ („The Pleasure Garden“, 1925).
[2] Fellini, Federico. Intymus žodynas. Tekstai ir vaizdai. (Iš italų k. vertė Audrius Musteikis.) Vilnius: Odilė, MA NO books, 2020, p. 78.
Interviu
„Paukščių“ režisierė Anna Smolar: visai nenorime nuversti Hitchcocko nuo pjedestalo // Aušra Pociūtė, Delfi.lt, 2025-03-05
„Paukščių“ režisierė Anna Smolar: visai nenorime nuversti Hitchcocko nuo pjedestalo
Aušra Pociūtė, Delfi.lt, 2025-03-05
Režisierė Anna Smolar. Nuotr. Rafał Paradowski
Kovo 14 d. spektakliu „Paukščiai“ į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą grįžta lenkų-prancūzų teatro kūrėja Anna Smolar. Režisierė šįkart atsispiria nuo Holivudo žvaigždės, su kino meistru Alfredu Hitchcocku dirbusios aktorės Tippi Hedren atsiminimų ir drauge su Iga Gańczarczyk parašė naują pjesę apie manipuliacijų mechanizmus, įsišaknijusius mūsų visuomenėje, ir apie stiprybę ištarti „ne“. Spektaklis „Paukščiai“ kuriamas bendradarbiaujant su Adomo Mickevičiaus Institutu Lenkijoje ir ESPOO teatru Suomijoje.
„Manipuliacija yra dažnas dalykas. Menas yra tarytum manipuliacija, nes norime ką nors išprovokuoti. Ar galime kurti meną nemanipuliuodami? Ar galime kurti meną, kuris sąmoningai manipuliuoja žiūrovais abipusio sutikimo pagrindu, bet yra švarus nuo dirbančių prie jo žmonių manipuliacijų užkulisiuose? Ir ar mes, XXI a. žmonės, suvokiame, kaip kvėpuojame manipuliuodami, kaip manipuliacija yra įsišaknijusi mūsų kalboje, reakcijose, bendravime?“ – svarsto Anna Smolar.
Praėjus penkeriems metams po „Sulėtintai“, atrodo, kad labai nenutolote nuo tame spektaklyje nagrinėtų temų – vėl genijus iš meno srities ir piktnaudžiavimas galia. Ar tai sąmoningas sprendimas?
Taip, yra panašumų, ir sakyčiau, o kodėl gi ne? Kodėl tema negalėtų būti toks raudonas siūlas, besidriekiantis per metus. Įdomu ją plėtoti įvairiais būdais. Visgi didžiulis skirtumas tas, kad genijaus spektaklio „Paukščiai“ scenoje nebus, ne jis traukia mūsų dėmesį. Tai bus istorija apie žmones, kurie subręsta sprendimui pasitraukti iš situacijos, nutraukti sutartį.
Šįkart tai bus kino aikštelė. Visgi kurdami koncepciją ir scenarijų, siekėme apčiuopti universalius mechanizmus. Šis spektaklis parodys pasipriešinimo istoriją. Tai daug platesnis dalykas nei meno ir genijų klausimas. Gilinamės į dominavimo temą, labai aktuali mūsų visuomenėje: ir darbo vietose, šeimose, romantiniuose ryšiuose, draugystėse.
Man įdomu pakviesti žiūrovus į bendrą erdvę, kuri yra gerai žinoma, – tai labai gražus ir nuostabus Alfredo Hitchcocko menas, talentas kurti įtampą, ikoniškus vaizdus ir įvairias emocijas, susijusias ir su baime bei grėsme, ir su grožiu. Mes norime pakreipti jas, pažvelgti į tai paukščių akimis. Bet paukščių ne kaip būtybių, keliančių grėsmę Tippi, o pažiūrėti, kaip ji pati gali virsti paukščiu, laukiniu gyvūnu, kupinu galios ir jėgos.
Todėl kalbėdama su komanda kartais pasitelkiu aikido idėją, teigiančią, kad priešo jėgą galite paversti savo jėga. Paėmus galią iš paukščių, panaikinus jų grėsmę, tai tampa mūsų jėga. Kurdami šį spektaklį ieškome tokio posūkio.
Spektaklio „Paukščiai“ repeticija. D. Matvejevo nuotr.
Paminėjote, kad veiksmas vyksta kino aikštelėje. Ar meno aplinką pasirinkote todėl, kad čia lengviau parodyti piktnaudžiavimo galia scenarijus nei, tarkim, bibliotekoje, ligoninėje, ar ši aplinka pasirinkta siekiant atskleisti Hitchcocko meną?
Pasitelkti meno lauką man atrodo sąžiningas pasirinkimas. Aš kalbu apie visatą, kurią gerai pažįstu, todėl esu įgalinta ją kritikuoti arba labai tiksliai įžvelgti jos ribas, nuodėmes. Tačiau tai darau ne tam, kad kaltinčiau. Manau, kad tai būtų nuobodu ir nuspėjama. Paskutinis dalykas, kurio norime, tai nuversti Alfredą Hitchcocką nuo pjedestalo. Priešingai, tam tikra prasme, manau, šis darbas bus Hitchcocko pagerbimas.
Duoklė Hitchcockui?
Taip, absoliučiai. Šis spektaklis – tai meilės daina jo kinui, nes mes irgi žaidžiame su jo siūlomomis priemonėmis, įvaizdžiais, fantastišku humoru, kuriuo jis dalijasi su žiūrovais. Tiesiog norime pasinerti į šią visatą ir meninę medžiagą, kad sąmoningai pamatytume ribą tarp temos ir priemonių, kad pamatytume, kas yra daugelio santykių šešėliuose. Ne tik mene, ne tik darbo vietoje. Manau, kad šiandien įmanoma būti sąmoningu feministu, neįsijaučiant į teisėjo vaidmenį, neatsisakant meno, kuris mums atrodo ypatingas, bet kartu ir sakant „ne“ tam, ką mes suvokiame esant neetišką ir smurtinį.
Taigi man įdomus identifikacijos mechanizmas ir kaip jį sukurti, nurodant į kai ką labai konkretaus – į tą Holivudo istoriją, konkretų filmą, bet paskui nuvesti žiūrovą į situaciją, kurioje jis gali atpažinti tai, kas dažnai vyksta ir jo paties gyvenime. Manipuliacija yra dažnas dalykas. Menas yra tarytum manipuliacija, nes norime ką nors išprovokuoti. Ar galime kurti meną nemanipuliuodami? Ar galime kurti meną, kuris sąmoningai manipuliuoja žiūrovais abipusio sutikimo pagrindu, bet yra švarus nuo dirbančių prie jo žmonių manipuliacijų užkulisiuose? Ir ar mes, XXI a. žmonės, suvokiame, kaip kvėpuojame manipuliuodami, kaip manipuliacija yra įsišaknijusi mūsų kalboje, reakcijose, bendravime?
Spektaklio „Paukščiai“ repeticija. D. Matvejevo nuotr.
Paminėjote, kad šis spektaklis bus tarsi Hitchcocko pagerbimas, duoklė jam. Kadangi šis režisierius buvo vadinamas įtampos meistru, ar įtampos bus ir Jūsų darbe?
Taip, mane labai domina įtampos apibrėžimas ir kartu su komanda skaitėme gerai žinomą François Truffaut ir Alfredo Hitchcocko interviu. Hitchcockas, padedamas Truffaut, labai įdomiai apibrėžia, kaip neakivaizdžiai žaisti su įtampa. Manau, tuo norėsime šiek tiek pasinaudoti. Žinoma, teatras yra visiškai kitoks menas nei kinas, ir įtampos kūrimas teatre remiasi kitais triukais. Bet vis tiek mes šiek tiek pasilinksminsime ties kino ir teatro riba, sudarydami paktą su žiūrovais: „Taip, žinome, kad dauguma jūsų žino filmą „Paukščiai“ ir kad jis jums patinka.“ Būsime atviri.
Situacijų dekonstravimas padeda aiškiai pamatyti, kas esame. Tai galbūt ir yra meno tikslas – atverti akis ir nustebti dėl dalykų, esančių tiesiai po nosimi, nurodant į santykius ir kaip su jais elgiamės.
Bet, grįžtant prie klausimo, tai taip, mes kursime įtampą, įdomu gilintis į įtampos ironiją, kaip siūlo pats Hitchcockas – jo kūryba kupina humoro. O tada pažiūrėti, ar mes galime į tą ironiją įsipainioti, galbūt su trupučiu skausmo.
Spektaklio „Paukščiai“ repeticija. D. Matvejevo nuotr.
Šiame darbe už Hitchcocką svarbesnė yra jo aktorė Tippi Hedren. Jos istorija išskirtinė, ne visi žino, kad režisierius ją atrado, atvedė į Holivudą, bet pasiūlė sudaryti labai griežtą sutartį, neleidusią dirbti su niekuo daugiau, taip pat įvairiais būdais baudė, kai ši neatsakė į jo simpatiją. Kaip vertinate šią moterį, ar spektaklyje bus jos personažas, ar ji yra tik įkvėpimas, tik atspirties taškas?
Ji yra stiprus įkvėpimas. Spektaklyje remiamės kai kuriais faktais, susijusiais su tuo, kaip ji įsitraukė į Holivudą, ir bendradarbiavimu su Hitchcocku bei kitais žmonėmis. Bet kartu tai labiau atskaitos taškas, kad pamatytume save, žmones, šiandien esančius Vilniuje, šioje salėje kartu.
Visi scenoje esantys aktoriai reprezentuos įvairiapuses Tippi versijas – taip pakaitomis mesdami iššūkius mūsų suvokimui apie tai, kas atlieka aukos ir engėjo vaidmenis. Jie taip pat pasirodys kaip paukščiai, ar liudininkai, kviesdami atsisakyti binarinio #metoo suvokimo, dažniausiai nukreipto į „engėjas-auka“ duetą. Ar liudytojas irgi kaltas? Kada mes labiau linkę veikti, o kada mažiau?
Kaip rinkotės aktorius? Su kai kuriais iš jų jau esate dirbusi.
Viskas priklauso nuo projekto. Žinojau, kad „Paukščiuose“ viskas bus labai pagrįsta choreografija ir tai bus kitoks spektaklis nei „Sulėtintai“, kuriame nebuvo intensyvaus darbo su kūnu (nors aš visada tam jautri), jis buvo daug labiau pagrįstas tekstu, muzika bei vizualiniais aspektais.
O „Paukščiuose“ nuo pat pradžių norėjau plėtoti idėją, kad personažai rodomi ne kaip psichologinės būtybės, siekiau sukurti performatyvų buvimas tarp paukščių įvaizdžio ir Tippi figūros, tad rinkdamasi aktorius galvojau apie šį aspektą: ar žmogus atviras tokiam darbui, ar atviras queer gestui – maišyti žanrus ir nekreipti į tai dėmesio. Man taip pat buvo svarbu, kad vaidintų skirtingų lyčių ir skirtingo amžiaus žmonės. LNDT mačiau nemažai spektaklių, taip pat daug kalbėjausi su choreografu Pawełu Sakowicziumi, kuris turi daug patirties su LNDT trupe.
Galiausiai nusprendžiau, kad bus penki žmonės. Tai man pasirodė geras skaičius – tiek žmonių leidžia būti labai performatyviems, o ne linijiškai realistiškiems. Šis spektaklis nebus linijinė istorija nuo A iki Z. Tai bus savotiški performatyvūs mainai arba instaliacija tarp penkių skirtingų kūnų ir jautrumų.
Supratau, kad ši aktorių grupė būtų labai įkvepianti ir atvira. Joje jaučiasi didžiulis dosnumas ir kūrybiškumas.
Spektaklio „Paukščiai“ repeticija. D. Matvejevo nuotr.
Minėjote, kad istorija nėra linijinė, ją kuriate Jūs pati kartu su Iga Gańczarczyk. Kaip sekasi ir rašyti, ir režisuoti vienu metu?
Tai darau jau daug metų, nes jaučiu, kad rašymas man yra vartai, padedantys iš tikrųjų suprasti logiką to, kas vyksta scenoje. Tad tam tikra prasme aš nerašau scenarijų, aš rašau spektaklius.
Ir man patinka kviestis įvairius įkvepiančius dramaturgus. Antrą kartą susitinku su Iga Gańczarczyk, dirbome prieš daugelį metų. Tai labai džiugi patirtis, nes mes suprantame viena kitą ir kiekviena iš mūsų tam tikra prasme atranda savo kompetencijos erdvę.
Jau daug metų kviečiu aktorius bendradarbiauti rengiant scenarijus. Dažniausiai tai darau, kai dirbu lenkų kalba, tai natūraliau. O pastaraisiais metais, tiesą sakant, repeticijas dažniausiai pradedu be teksto, be užrašytų dialogų, bet su labai tikslia struktūra, personažais ir labai konkrečiomis scenų idėjomis. Tada kviečiu aktorius daug kalbėti ir improvizuoti. Improvizacijos mus veda prie scenų, kurios virsta labai konkrečiais dialogais.
Jau atskleidėte, kad veiksmas vyks filmavimo aikštelėje. Gal galite daugiau papasakoti apie spektaklio scenografiją?
Su scenografe Anna Met bendradarbiauju jau daug metų. Norėjome sukurti tam tikrą peizažą, kur dirbtume ir su interjeru, ir su eksterjeru. Tai susiję ir su narvu, nes paukščiai yra laisvi, bet gali būti įkalinti. Ši laisvės ir kalėjimo sąvoka labai simptomiška šiai istorijai. Sukūrėme savotišką dėžę, kuri iš tikrųjų yra Tippi privatumo erdvė, jos drabužinė, bet ir dusinanti erdvė.
Bus eksterjeras, suteikiantis galimybę plačiai choreografijai, ir didžiulis ekranas, rodantis, kas vyksta tos vadinamosios dėžės viduje. Taigi Tippi bus ir viduje, ir išorėje, jos abi plėtos dialogą scenovaizdyje.
Norime, kad visi žiūrovai užmegztų gerą kontaktą su tuo, kas vyksta scenoje, kad choreografija būtų labai prieinama, taip pat ir vaizdo įrašas. O dirbti su tomis skirtingomis energijomis – labai intymiomis scenomis ir labai plačiomis, perdėtomis – taip pat reiškia ir žaisti su įtampa.
Spektaklio „Paukščiai“ repeticija. D. Matvejevo nuotr.
O kaip dėl muzikos? Ji juk ypač svarbi kuriant įtampą kine.
Žinoma, taip pat ir teatre. Janas Duszyńskis yra mano ilgametis artimas draugas ir kompozitorius mano spektakliuose. Kartu statome ir operą Miunchene. Tai tikriausiai jau koks dvidešimtas mūsų bendras darbas. Jis yra didelis kino gerbėjas ir puikiai išmano kiną. Labai įdomus jo gebėjimas konceptualiai atrasti ribą tarp teatro ir kino. Taigi, jis pastebėjo, kad filme „Paukščiai“ yra labai stipri koncepcija ir beveik nėra muzikos. Garsinį peizažą sukuria paukščių sparnų garsai. Tai įdomus dalykas, vilioja ir mus remtis tokia koncepcija.
Atrodo, kad visa komanda yra Hitchcocko meno gerbėjai, ar tiesa?
Mes visi tikrai esame Hitchcocko gerbėjai. Prie komandos prisijungė ir vaizdo projekcijų kūrėjas Villė Sepannenas iš Suomijos, Hitchcocko gerbėjas! Mums labai patinka kalbėti apie jo filmus ir jo duotus interviu. Bet, aišku, labai stiprios emocijos komandą aplanko ir klausantis ar skaitant Tippi interviu, kuriuose ji pasakoja apie savo išgyvenimus, išgirstant kitą versiją. Norime gerai žinoti, kokį piktnaudžiavimą ji patyrė.
Manau, kad svarbu siekti brandumo šia tema. Esame suaugę žmonės. Tikslas – ne ištrinti ar panaikinti menininko darbą, o būti sąmoningiems. O kai būsime sąmoningi, nesileisime, kad tokie dalykai pasikartotų. Mes pateikiame istoriją su visa turima informacija, tamsias ir šviesias puses. Tą kitą pusę žinoti labai svarbu ir sveika, nes idealizavimas niekada nepriveda prie nieko gero.
Galerija
Kviečiame dalintis įspūdžiais apie spektaklį.