Juha Jokela. FUNDAMENTALISTAI

Sužinok kodėl

Jūratė Visockaitė, „Šiaurės Atėnai“, 2011-09-16

Atsimenu, kai dar virė ir burbuliavo didžiulė mūsų „Šatėnų“ internetinių komentatorių bendruomenė (dėl jos sunorminimo ir sunaikinimo labai gailiuosi), bet kuri vos paliesta religinė tema būdavo tuoj internautų griebiama ir energingai aptariama. Nemokantiems gyvai tarpusavyje susišnekėti lietuviams, manau, labai trūksta religinės tribūnos. Iš dalies tokia galėtų tapti ir teatro scena, nes joje kartais per stebuklą užsidegusi kūrybinė liepsna gali apšviesti giliausius patamsius.

Taigi Nacionalinio dramos teatro sezoną atidarę „Fundamentalistai“ – aktualus spektaklis. Jis režisieriaus tribūno Jono Vaitkaus sąmoningai išstumtas į fojė, išimtas iš uždaros scenos dėžutės ir jo kontaktai su publika trigubai padidinti – mes visi, čia pat aplink sėdintys, dalyvaujame veiksme, ieškome „istorinio ir simbolinio būdo skaityti Bibliją“.

Deja, taip pat padidinama ir rizika tam naujam spektaklio fundamentui subyrėti, nes verbalinė energija akustiškoje erdvėje aidi ir sklaidosi (oi, ne veltui ta dėžutė buvo sugalvota), Povilas Budrys ir Rasa Samuolytė, kaip balerinos per savo fuetė, vis praranda atskaitos tašką ir virsta „iš koto“. Jie juk privalo greitakalbe išberti ilgiausius tekstus, mes privalome juos išgirsti ir melstis, kad pastoriaus liežuvis neužkliūtų. Tik du aktoriai dirba, o kalbos ponas autorius Juha Jokela sutvėrė dešimčiai.

Kadaise, seniai seniai, šitoje pačioje oranžerijoje Vaitkus rodė tokią nepaprastą „Markizę de Sad“: stiklo durys į Gedimino prospektą ir net didieji fojė paveikslai buvo korektiškai uždengti, per pertraukas nedegė visų šviesų, o puikioji Aldona Janušauskaitė (ir kitos ne mažiau puikiosios) dėvėjo rokokinius kostiumus. Buvo sukurtas tam tikras tematinis intymumas, vaidino ir aktorės, ir pati atmosfera.

„Fundamentalistų“ teologiniai klausimai dorojami be skrupulų, tarsi greitojo maisto užeigoje. Budrys pastoriaus sutaną atsineša pirkinių maiše ir iškratęs pakabina ant vinies, Samuolytė, vaidinanti „Tikėjimo žodžio“ bažnyčios avelę, trepsi su didelio numerio kedais. Aistringai barjerus tarp realaus gyvenimo ir tikėjimo griaunanti mergina primena (galėtų priminti) Larso von Triero filmo „Prieš bangas“ heroję. Tačiau tik schematiškai, nes ir dviejų žmonių asmeninė istorija, ir jų tikėjimo išpažinimo istorijos paverstos schemomis. Galbūt suomio Jokelos pjesė žmoniškiau papilnėtų ramiai suvaidinta šiltame radijo teatre? Geriau jau tegul mūsų radijas imasi nagrinėti „Faustą“ nei šitą skandinavų dramaturgiją – kiek žinau, ten kultūros politika nuosekliai skatino visus ir daug rašyti, ir va kas išėjo… (Beje, kito mėnesio LNDT premjera irgi pagal suomių pjesę.)

Konservatyvūs protestantai fundamentalistai Bibliją laiko krikščionybės pagrindu ir bijo ją kritikuoti. Samuolytės herojė, įklimpusi į meilės istoriją, išsivaduoja iš tokios baimės. O Budrio herojus, regis, teologijos magistras, lieka toliau tuščiai postringauti su Knyga rankoje. Kartais tokius malonius vyrus juodais kostiumais sutinkame gatvėje.

Sakyčiau, kad kur kas sėkmingiau LNDT sezonas buvo atidarytas ne visų suprastuose ir sukritikuotuose teatro reklaminiuose stenduose. „Aš tapsiu žvaigžde. Aš žudysiu. Aš emigruosiu. Sužinok kodėl.“ Puiku. Suprantu, kad mūsų svarbiausiojo Nacionalinio teatro fundamentalistai viešai pasižadėjo nesifilmuoti televizijoje ir neiti į Seimą; nežudyti žiūrovų spektakliuose; nevažiuoti į užsienio teatrus dirbti ar skinti braškių.

Ar „Fundamentalistai“ turės pasisekimą Lietuvoje?

Dalius Jonkus, „Šiaurės Atėnai“, 2011-09-16

Šiandieninis teatras neturi būti dabartinės mūsų visuomenės atspindys tiesiogine prasme. Tačiau matydami ir girdėdami teatre tai, kas aktualu, vienaip ar kitaip atpažįstame save ir susimąstome. Galbūt teatras neturėtų varžytis su dienraščiais ar aktualiomis televizinėmis „akistatomis“, kita vertus, teatro erdvėje gvildenami dramatiški konfliktai leidžia prisiliesti prie aktualių temų daug subtiliau, be dirbtinio ažiotažo. Kartais susidaro įspūdis, kad Lietuvoje kalbėti religinėmis ir religinio gyvenimo temomis galima tik laikantis gynybinės pozicijos ir iš anksto pasmerkiant bet kokį bandymą aiškintis tiesą kaip neišmanėlių pretenzijas arba atvirkščiai – ciniškai demaskuojant religinį gyvenimą kaip užmaskuotą galios ir naudos siekimą. Suomių dramaturgo Juhos Jokelos pjesė „Fundamentalistai“ aktuali kaip tokio moderuoto kalbėjimo apie religiją ir Bažnyčią pavyzdys. Įdomi ji ne tik keliamomis religinio gyvenimo problemomis, bet ir tuo, kad parodoma, kaip šios problemos pasireiškia šiuolaikinėje vartotojų visuomenėje. Bažnyčios tarnai taip pat yra žmonės ir jiems nesvetimi žmogiški jausmai ir aistros. Todėl tiesos ieškančio pastoriaus papasakota istorija yra bandymas suprasti save, tai aktualu ir mūsų žiūrovams. Aušra Gudavičiūtė tinklalapyje „Bernardinai.lt“ recenzuodama naująjį režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklį, kuriuo buvo pradėtas Nacionalinio dramos teatro sezonas, teigia, kad norint suprasti suomių dramaturgo pjesę „Fundamentalistai“ reikia gilintis į religinio gyvenimo Suomijoje aspektus. Mano manymu, šis spektaklis yra apie mus. Norint susipažinti su fundamentalizmu, nereikia skaityti enciklopedijų ir ieškoti akademinių apibrėžimų ar važiuoti į Suomiją. Fundamentalistų pilna Lietuvoje. Reikia pasakyti, kad fundamentalizmas plačiąja prasme – ne religinis fenomenas, o santykis su tiesa. Tai netolerancija kitokiems ir kitokioms tiesoms. Ar tai neaktualu Lietuvoje, kur netolerancija kitos rasės, kitos seksualinės orientacijos ar kito tikėjimo žmonėms dažnai skelbiama kaip pagrindinis tautos išlikimo principas? Taigi spektaklis, nagrinėjantis fundamentalizmo problemą, nėra vien apie religinio gyvenimo problemas. Šis aspektas spektaklyje puikiai pagautas ir išreikštas kontroversiška meilės istorija, kuri apipinta intelektualiomis diskusijomis apie Bažnyčios vietą šiuolaikinėje visuomenėje ir apie tikėjimo pagrindimą istoriniais faktais.

Spektaklis įdomus kaip daugiaplotmis pasakojimas. Pirmiausia tai meilės istorija. Aišku, ši meilės istorija skandalinga tuo, kad šeimą turintis pastorius įsimyli jauną (dar paauglę) merginą. Tai būtų dabar žiniasklaidoje populiari seksualinio priekabiavimo byla. Antra – tai dviejų požiūrių į religiją ir į pačią tiesą susikirtimas. Ši tema plėtojama kaip pastoriaus Markaus (akt. Povilas Budrys) ir jo buvusios globotinės Heidi (akt. Rasa Samuolytė) konfliktas. Pastorius atstovauja modernistiniam ar reformatoriškam požiūriui ir siekia atverti Bažnyčią dabarties iššūkiams, o Heidi atstovauja fundamentalistiniam požiūriui, kad Bibliją reikia skaityti pažodžiui ir bet kokios mokslo tiesos ar daugiareikšmės interpretacijos yra tik velnio gundomos sielos kelias į pragarą. Tiesa, egzistuoja dar ir trečioji plotmė – pastoriaus santykis su viešąja nuomone ir žiniasklaida. Pastorius nevengia savo pažiūras reikšti viešai ir vieną dieną susivokia tapęs žiniasklaidos manipuliuojamu objektu. Geri ketinimai, nuoširdumas ir tiesos siekis atsigręžia prieš jį patį. Todėl jo konfliktas su Bažnyčia virsta konfliktu su visuomene ir savimi pačiu. Jis nebegali liudyti Tiesos, nes suvokia, kad pats nėra teisus. Tai įsisąmonina bandydamas pasiaiškinti ir papasakoti savo nelaimingos (neįvykusios) meilės istoriją kitiems, t. y. mums – šio spektaklio žiūrovams.

Teko matyti ne tik premjerinį spektaklį, bet ir generalinę repeticiją. Maloniai nustebino, kaip per tą laiką pasikeitė spektaklis: įgavo naujų spalvų, tapo gilesnis. Taip atsitiko todėl, kad pirmajame matytame variante abu herojai Heidi ir Markus buvo traktuojami per daug schematiškai. Atrodė, kad spektaklis skirtas fundamentalizmui pasmerkti. Modernių pažiūrų pastorius reformatorius įtikinamai demaskuoja pragaištingą fundamentalizmo prigimtį. Tačiau tokia traktuotė neatskleidė tiesos daugiareikšmiškumo. Premjeriniame spektaklyje pavyko pasiekti, kad abu herojai tapo daug dviprasmiškesni. Nei pastorius reformatorius, nei fundamentalistinėmis tiesomis įtikėjusi ir su religine sekta susidėjusi Heidi nebėra tokie šabloniški. Pagrindinė mintis, kurią išreiškia pastorius, yra ta, kad tiesa nėra tokia vienareikšmė, kaip esame linkę manyti. Pasaulis nėra nudažytas juodai ir baltai. Jame daug daugiau spalvų ir atspalvių. Todėl pasibaigus spektakliui kai kurie žiūrovai taip ir nesupranta, kas gi yra teisus. (Nesupranta, kas tas fundamentalizmas ir kodėl jis čia nei pasmerkiamas, nei išteisinamas.) Spektaklis nesiekia pateikti vienareikšmiškų atsakymų. Tuo jis skiriasi nuo paviršutiniško žurnalizmo, kai tiesa pateikiama ir įteigiama žiūrovui ar skaitytojui kaip savaime suprantama banalybė.

Apibendrindamas galiu teigti, kad spektaklis pavyko. Ne tik todėl, kad paliestos aktualios temos, apie kurias verta mąstyti ir diskutuoti, bet ir todėl, kad spektaklio metu įvyksta tas magiškas virsmas, dėl kurio teatras nenustoja žavėti. Režisieriui ir aktoriams pavyko užvaldyti neįprastą erdvę (teatro fojė) ir kartu užvaldyti žiūrovus. Kulminacinės scenos pauzėse buvo galima išgirsti intensyvią tylą, o tai liudija, kad teatrinė tikrovė įveikė mūsų kasdienišką apkiautimą

Furijoms įkandin?

Konstantinas Borkovskis, „7 meno dienos“, 2011-09-16

Spektaklį „Fundamentalistai“ režisavo Jonas Vaitkus, jame vaidina Povilas Budrys ir Rasa Samuolytė. Pirminis vaidinimo variantas jau buvo rodytas pavasarį šiųmetėje „Naujosios dramos akcijos“ pjesių skaitymų programoje. Dabar spektaklis vaidinamas teatro foje.

Suomių dramaturgo Juhos Jokelos pjesė „Fundamentalistai“ (2006) buvo pripažinta geriausia metų Šiaurės šalių pjese ir pelnė apdovanojimą „Nordic Drama Award“ (2008). Joje pasakojama apie protestantų pastoriaus Markuso ir dešimtmečiu už jį jaunesnės krikščioniškų fundamentalistų sektos aktyvistės Heidės aistringus santykius. Siužetui rutuliojantis jie kiekvienas savaip išgyvena išpažįstamų kertinių tikėjimo tiesų ir gyvenimo, paaukoto tikėjimui, prieštaravimus.

Pjesės tekstas sukurtas kaip Markuso monologas, vieša išpažintis su pasakojimą iliustruojančiais vaidybiniais intarpais, kuriuose jis veikia kartu su Heide (R. Samuolytė). Režisierius J. Vaitkus nežymia, bet esmine korekcija palengvina aktoriaus P. Budrio užduotį: spektaklyje Markusas – tai „išluomintas“ protestantų pastorius, atsinešęs sutaną prekybos centro maišelyje. Pasikabinęs ją ant sienos, jis pradeda tarsi skaityti publikai pamokslą apie savo nuodėmingai nugyventą gyvenimą ir su tuo susijusius teologinius „diskursus“. Jis nesiruošia savo gyvenimo peripetijų vėl išgyventi žiūrovų akivaizdoje; visa tai jau praeity. Ir pamokslaujančio pastoriaus intonacija suteikia jam galimybę savo nuodėmių, nuopuolių ir klystkelių istoriją pasakoti lengvai, tarsi žvelgiant į ją iš dausų, visa atleidžiančio ir jam jau atleidusio Aukščiausiojo Teisėjo akimis.

Kad ilgo teksto našta aktoriui būtų dar smagiau pakeliama, rankose jis nuolat laiko sąsiuvinį (atseit dienoraštį), kuris jam akivaizdžiai padeda vaidinant. Kai kurias reikšmingas teksto vietas aktorius nuspalvina išraiškingomis reakcijomis ir talentingais gestais (pvz., pirmojo veiksmo pabaigoje, kai sužino, kad Heidė, kurią jis mérgina, yra ištekėjusi dviejų vaikų motina). Taip pat reikšmingai pateikta prisiminimų mizanscena ant fontano barjero, kai pastorius Markusas, būdamas 30-ties, jaunutės Heidės gydomąjį masažą nesėkmingai mėgina paversti erotiniu. Efektingas ir jųdviejų, jau gyvenančių santuokoje, audringas išsiskyrimas ir santykių aiškinimasis, kai pastorius, pagriebęs savo spurdančią žmoną, velka ją aplink fontaną, rodydamas jos veidą visoms keturioms pasaulio šalims (nes publika sėdi perimetru aplinkui). Nesunkiai nuspėjamas efektas – Heidės pliūkštelėjimas su visais rūbais į fontano baseinėlį (kaip jos personažo kraštutinio pasimetimo išraiška).

Antroji spektaklio žvaigždė R. Samuolytė jau yra įvaldžiusi pragaištingos aistros katalikų kunigui stereotipą kine (filme „Nuodėmės užkalbėjimas“). Ne toks šokiruojantis meilės protestantų pastoriui siužetas jai pasiduoda lengvai, tarsi vaikiškas plastilinas patyrusio skulptoriaus rankose. Puikiai suvaidintų charkterinių ir žanrinių epizodų rinkinys suteikia reginiui tą minimalų teatrališkumo krūvį, kuris leidžia jį vertinti vis dėlto kaip spektaklį, o ne vien tik kaip dviejų valandų su pertrauka trukmės teatralizuotą paskaitą teologinėmis temomis.

Bet spalvingi teatralizuoti intarpai nekliudo patogiai įsitaisiusiai minkštasuoliuose aplink paauksuotą fontano „Versmė“ figūrą publikai jaustis dvasingai ir komfortiškai. Tik netikėtai sudžeržgiantys anachroniški telefono skambučiai iš įrašo (tokius garsus dabar skleidžia tikriausiai tik gaisrinių aliarmai ir kaimo mokyklų skambučiai) prikelia publiką iš palaimingos apmąstymų būsenos. Retsykiais nuskamba lyriška styginių melodija. Personažų teologinių ginčų apie tai, ar Biblijos ir Evangelijos siužetus reikėtų vertinti kaip dokumentinius pasakojimus, ar kaip metaforas, galima klausytis be ypatingo jaudulio.

Iškabos, alegorijos ir potekstės

J. Jokelos pjesėje „Fundamentalistai“ pastoriaus Markuso ir sektantės Heidės pragaištinga žmogiškoji aistra išplaukia iš kardinaliai skirtingų tikėjimo prigimčių: vieno tikėjimas – kaip proto liepsna, kitos tikėjimas – kaip aistringas moteriškas instinktas. Pjesės istorija baigiasi abiejų žlugimu: vienas netenka luomo ir tarnystės, kita netenka sveikatos ir sveikos nuovokos. Bet J. Vaitkui siužetas tėra tik dar vienas iš daugybės jo sceniškai nagrinėtų Moters ir Vyro aistrų labirintų. Juos režisierius kolekcionuoja, jais mėgaujasi tarsi lepidopterologas, tyrinėjantis egzotiškus drugius. Ir jam akivaizdžiai nė motais nei skandinavų protestantiškasis fundamentalizmas, nei kuo jis skiriasi nuo katalikiškojo. Terminas „fundamentalistai“ Nacionalinio dramos teatro kontekste turi visai kitokią prasmę, nei užkoduota pjesėje. Tad kokią?

Skulptoriaus Stanislovo Kuzmos paauksuotoji fontano skulptūra „Versmė“ kaip dekoracija organiškai įpinta į spektaklio vyksmą. Iš tiesų ši figūra simbolizuoja šio teatro legendinio spektaklio „Paskenduolė“ (1956 m., rež. K. Kymantaitė) pagrindinį personažą.

Įstabu, kad naujų tuometinio Akademinio dramos teatro rūmų (1981 m.) interjero puošybai buvo pasirinkta būtent nelaimingoji Veronika iš A. Vienuolio apysakos, o ne, pavyzdžiui, Apyaušrio Dalia arba Barbora Radvilaitė. Ir šiais laikais paminklas savižudei būtų akibrokštas, o anais gūdžiais brežneviniais – juolab. Todėl buvo nuspręsta skulptūrą traktuoti kaip alegorinę ir pavadinti ją „Versme“.

Mažai kas iš spektaklio žiūrovų gali žinoti, kad moters, savo valia neriančios į mirtį, paauksuota figūra spektaklyje naudojama ne kaip funkcinis, o prasminis elementas. Spektakliui artėjant prie pabaigos Heidė tikrai mėgina nusižudyti, bet svarbu ne tik tai. Ieškant tolimesnių prasmių, dera nukeliauti žvilgsniu prie garsiųjų Mūzų – taip pat sukurtų S. Kuzmos, puošiančių Nacionalinio dramos teatro fasadą, ir gerai į jas įsižiūrėti. Vaizduodamas pagrindinius teatro žanrus simbolizuojančias figūras, skulptorius sukūrė tris pašėlusias demoniškas būtybes, panašias į raganas iš Shakespeare’o „Makbeto“ ar į kitas tautosakos furijas, šiurpą keliančiais akmeniniais veidais lekiančias į savo sąskrydį Šatrijos kalne.

Galų gale nukreipkime žvilgsnius ir į naujausią šio teatro akcentą, kad suvoktume šio sezono pradžios ir spektaklio „Fundamentalistai“ manifestinę prasmę. Tai – modernūs teatro reklaminiai plakatai, didžiulis vertikalių stendų triptikas, kuriame pavaizduotos trys figūros: kunigo, merginos ir policininko. Po jomis – atitinkami devizai: kunigo – „Aš tapsiu žvaigžde“; merginos – „Aš žudysiu“; policininko – „Aš emigruosiu“.

Nesvarbu, kiek teatrui kainavo vitrinų rekonstrukcija, reklamos idėja ir dizainas, gamyba ir iškabinimas po visą miestą komerciškai patraukliose vietose (taip pat jų pakeitimas gedulingu juodu užrašu „Nacionalinis dramos teatras. Naujas sezonas prasidėjo“ Vilniaus valdžiai paliepus). Nesvarbu, kiek vidutinio biudžeto spektaklių už tuos pinigus galima būtų pastatyti. Svarbu tai, kad ši reklama atliko savo pagrindinę užduotį ir nepranyko Europos krepšinio čempionato reklaminiame ažiotaže. Tai yra pliusas. Bet tarp kitų ženklų yra ir daugtaškių, ir minusų, o daugiausia – klaustukų. 

Tikrovės paieškų dalyviai ir instrukcijos

Žiūrovai, eidami į Nacionalinį dramos teatrą, į sezono atidarymą, pirmiausia regi reklamoje prie teatro trokštantį populiarumo Kunigą, žudymo aistros kamuojamą Merginą ir emigravimo manijos apsėstą Policininką. Jie tarsi atkartoja tris lekiančias „furijas“ ant teatro fasado. Įžengus į vidų ir komfortiškai įsitaisius aplink paauksuotą savižudės Veronikos figūrą sustumtuose minkštasuoliuose, dvi valandas stebima dviejų puikių aktorių atliekama teatralizuota paskaita apie skandinaviško protestantizmo vakarykštes aktualijas su iškaba „Fundamentalistai“...

Kokia tai akcija? Ką reiškia visi šie ženklai, iškabos ir ritualai? Kokią funkciją šioje teritorijoje, pažymėtoje minėtomis iškabomis, atlieka žiūrovai? Kokie dėsniai galioja šioje teritorijoje? Ar tai ritualinė erdvė, kurioje dera vykdyti tik tam tikrus reglamentuotus judesius ir patirti tik tam tikro pobūdžio emocijas ir mintis? Ieškoti tik tokių prasmių, kurios suformuluotos instrukcijose? Gal tai tik nauja korporacija po Nacionalinio teatro iškaba, ir kiekvienas čia patekęs iš išorės privalo būti lojalus viskam, kas čia vyksta? Bet tuomet kuo ši nauja korporacija iš esmės skiriasi nuo kitų korporacijų, ligi šiol  šeimininkavusių, iš pradžių po Akademinio, o dabar – Nacionalinio teatro iškabomis? Ar pavyks šiam teatrui išvairuoti iš jame užkoduoto teatrinio „fundamentalizmo“, pasireiškiančio begaliniu ir dominuojančiu valdiškumu? Ar tiesiog į šį teatrą atėjo naujos kartos teatrinės biurokratijos „fundamentalistai”?

Į šiuos klausimus neduoda atsakymo taip kažkodėl visuomenę suerzinusi naujojo sezono reklama su trimis „mūsų laikų didvyriais“ ir jų provokuojančiais devizais. Iš tiesų tai tėra tik naujo sezono ir būsimųjų jo premjerų iškaba, ir neverta jos pernelyg sureikšminti. Naujieji teatro vadovai, generalinis direktorius Martynas Budraitis ir meno vadovas Audronis Liuga, sezono proga išleistame teatro laikraštyje teigia, kad tai bus „naujojo poveikio sezonas“, kurio šūkis – „Atrask tikrovę!“.

Liepdamas mums tą tikrovę atrasti, o ne kviesdamas drauge jos ieškoti, teatras tarsi skelbia, kad jis jau turi visus raktus nuo tikrovės pažinimo paslapčių. Ir jis pats spręs, kam ir su kokiais reikalavimais tuos raktus įteikti. O kaip bus su naująja teatrine tikrove, kurią neišvengiamai kartu su žiūrovais kurs teatras – dar vienas didelis klaustukas.

Paradoksalu, kad kuo ilgiau teatrui pavyks savo veikla taip iki galo ir neatsakyti į visus anksčiau išvardintus klausimus, tuo tolimesnis ir sėkmingesnis bus užsimotas naujųjų Nacionalinio dramos teatro vadovų skrydis pašėlusioms teatro raganoms įkandin.

O ar tas skrydis bus visiems sėkmingas, paaiškės po artimiausių premjerų. Kaip tokiais atvejais pasitaiko, pilotai bus aprūpinti parašiutais.

Visi mylintys yra fundamentalistai

Karolis Jachimavičius, Uroboras.lt, 2011-08-31

Aš retai einu į teatrą, bet kai einu, stengiuosi, kad visi apie tai sužinotų. Vakar buvau Jono Vaitkaus šou “Fundamentalistai” pagal suomio Juhos Jukelos pjesę, kur pateikiamas dabar populiarus, pigus krikščionių bažnyčių pataikavimas masėms, o jį pateikia Rasa Samuolytė ir Povilas Budrys.

Problemos senos – kaip skaityti Bibliją ir susiporuoti su artimu. Protestantai kunigai dažnai poruojasi. Tai Budrys – kunigas, o Samuolytė – jo meilė. Jis nori skaityti Bibliją liberaliau, ji – konservatyviau, nes priklauso kažkokiai radikaliai sektai. Kažkodėl pasauly fundamentalistais, kalbančiais apie pamatus, laikomi tik radikalai. Kunigas Markus nori pripažinti homoseksualumą norma, jo Heidi skaito Šventą raštą pažodžiui. Ir jis ją lengva ranka perleidžia psichiatrams, nors turi visą savo diagnozių sistemą su demonų vardais.

Bet jie nevedę. Ir duoda tiedu teologinių ginčų, taip, kad per Bibliją vienas kito ir Dievo nemato. Man dar nuskilo pasėdėti šalia neoficialaus trečiojo aktoriaus Sauliaus Šaltenio, kuris beveik kiekvieną sceną palydėdavo savo komentaru – gestikuliavo, pritariamai linkčiojo galva, nepritardamas ją purtė ir kando dantis.

Aš nepritariu tokiems bajeriams, kur aktorius išėjęs ant scenos pradeda per nosį mykt kaip niekas nešneka. Tačiau pirmoje spektaklio dalyje Budrys su Samuolyte vietomis taip atsipalaidavo, kad net išsprūdo tiesa, šviesa ir šiluma, tikra kalba, t.y. Tik gal kiek juokinga, kad natūraliausiai jiems ėjosi meilės scena. Ir taip prabangavo per visą spektaklį – įsijungia, išsijungia. Samuolytei ir taip gaunas beveik kaip iš tikrųjų, bet kai Budrys užmykia…

O vienintelę spektaklio dainą  Samuolytė atliko nuostabiai. Kadangi ji buvo apie Jėzų ir kitus, kažkas iš pradžių dar bandė išspaust juoką, tačiau ji varė taip nuoširdžiai, kad ir kartais grubiai, jog akimirką visi tyliai klausėsi ir jeigu neatkreipė dėmesio į teologinį bazarą, tikrai išgirdo žinią per dainą.

Pačioje pabaigoje pasirodė ir sena tiesa, kad išorinis tikėjimas gali būti slaptavietė kančiai. Visada įdomu išgirsti patvirtinimą apie tai, ką jau žinai.

Jono Vaitkaus „Fundamentalistai“: garsiai apie baimę

Aušra Gudavičiūtė, Bernardinai.lt, 2011-09-06

Sudėtinga imtis tokio spektaklio kaip pereitą savaitę, rugpjūčio 30 ir 31-ąją, Nacionaliniame dramos teatre parodyti „Fundamentalistai“ (rež. Jonas Vaitkus) aptarimo, neturint po ranka pjesės, nesant itin gerai susipažinus su Suomijos, kurios sūnus yra dramaturgas Juha Jokela (g. 1970 m.), visuomenės religiniu gyvenimu, jo tradicijomis ir moderniaisiais pokyčiais, ir dar turint omenyje tai, jog spektaklis – premjerinis, kad jis veikiausiai dar keisis ir bus tobulinamas. Be to, stengiantis suvaldyti asmeninius jausmus ir įspūdžius, kuriuos tam kartui sukėlė pjesės tematika bei pateikta jos interpretacija tikinčių ir netikinčių „konservatyviųjų Lietuvos katalikų“ širdyse ir protuose.

Tarptautinių žodžių žodynas „fundamentalistą“ aiškina kaip asmenį, griežtai, be išlygų besilaikantį kokių nors ideologinių, politinių, religinių principų, o „fundamentalizmą“ – kaip nuostatą be kompromisų, išlygų laikytis tų pačių principų.

Kaip kad pristatant pjesę gegužės mėnesį, kai festivalio „Naujosios dramos akcija“ metu įvyko pirmasis viešas jos skaitymas, taip ir dabar Nacionalinio dramos teatro programėlėje akcentuojamas jos aštrumas, aktualumas: „Vieno įdomiausių šiuolaikinių suomių dramaturgų Juhos Jokelos „Fundamentalistus“ suomiai vadina radikaliausiu pastarųjų metų nacionalinės dramaturgijos kūriniu ir klauso užgniaužę kvapą. Ne vienoje katalikiškoje Europos šalyje ši pjesė gali skambėti kaip iššūkis. Ko verti vien kunigo maištininko monologai, kuriais jis kreipiasi į publiką, demaskuodamas pasenusius Bažnyčios ritualus ir kviesdamas ieškoti gyvo tikėjimo. Ir kokių asociacijų šiandien gali sukelti jauna moteris, dėl savo religingumo tapusi fundamentalistinių įsitikinimų auka?“

Iš ankstesnio pristatymo: „Vieno įdomiausių šiuolaikinių suomių dramaturgų pjesėje kontroversiškai analizuojama religijos įtaka šiuolaikinių žmonių gyvenimams. Pjesė sulaukė didelio populiarumo Suomijoje ir 2008 metais pelnė geriausios Šiaurės šalių metų pjesės apdovanojimą.“

Prisipažinsiu, kad į pjesės skaitymą Nacionalinio dramos teatro atnaujintoje erdvėje – Studijoje – ėjau vedama ne noro būti priblošta pjesės kontroversiškumo, o tiesiog pasigėrėti puikių aktorių Rasos Samuolytės ir Povilo Budrio duetu.

Maloniai nustebino, kad „skaitymas“ tą gražų pavasarį buvo jau daugiau nei skaitymas, o jau beveik spektaklis. Didžiąją teksto dalį aktoriai mokėjo mintinai, atrodė juo gyveną. Salėje sėdėjo ir gerbiamasis režisierius Jonas Vaitkus (po rugpjūčio 31-osios premjeros NDT fojė jis kažkodėl nepasirodė scenoje). Tiesa, režisūros tame pirminiame spektaklio variante neteko daug išvysti, tikriausiai didysis režisieriaus darbas pradžioje buvo pagelbėti aktoriams rasti personažų „stuburus“, kaip kad savo ištarmėse apie pjesę yra pasisakęs Jonas Vaitkus. Kūrinys buvo „skaitomas“ su mizansenomis ir visu kuo, kas priminė, kaip jau minėjau, spektaklio procesą NDT Studijoje – kamerinėje erdvėje. Tai (žinoma, ne vien tai) lėmė ir tam tikrą intymią pjesės interpretaciją, vieno iš veikėjų – protestantų pastoriaus Markaus – monologų savianalitinį pobūdį. Kamerinėje erdvėje tarp aktorių ir publikos užsimezgė jautrus ryšys, juolab kad į tai kviečia ir pati pjesės struktūra: Markaus monologai nuo pat pradžių yra lyg ir pasipasakojimas mums, žiūrovams, jis neretai kreipiasi į žiūrovus, nusakydamas būsimų scenų veiksmą, iš anksto perspėdamas apie įvykius, teisinasi, aiškinasi, daro išvadas... Vis dėlto kas tie žiūrovai iš tiesų yra pagrindiniam veikėjui, ir koks Markaus pasipasakojimo tikslas, – kaip buvo miglota stebint pirminį spektaklio variantą gegužę, taip liko dar neaiškiau po rugpjūčio premjeros. Pirminiame variante galėjome tartis esą laikomi bent jau supratingais klausytojais, galbūt tolimais mąstytojo Markaus ad se ipsum rašomų laiškų adresatais. Povilo Budrio personažo monologai, kurie yra pagrindinė kompozicinė spektaklio ašis, buvo veriami ant pasitikėjimo žmonėmis saito.

Išspręsti klausimą, kas publika (arba įsivaizduojami klausytojai-skaitytojai) yra Markui, koks jo santykis su ja, yra labai svarbu, nes vienoks ar kitoks sprendimas gali nulemti visiškai skirtingas tiek veikėjo raidos, tiek pjesės visumos interpretacijas. Pjesės struktūros savitumą pabrėžia ir režisierius Jonas Vaitkus: „Pjesė įdomi tuo, kad jos pradžioje viskas jau yra įvykę. Iš pradžių atrodo, kad Markus yra apsisprendęs palikti kunigystę, bet pabaigoje išryškėja, kad jo pradinė būsena – bevaidinant, apmąstant viską, kas įvyko, grįžtant į praeitį ir į dabartį – pasikeitė. Būtent suvaidinęs spektaklį, jis dar kartą išanalizuoja visą spektrą įvairių galimybių, kurios iškyla religijos, tikėjimo dėka susidūrus su moterimi. Visa tai apmąstęs, jis gauna visiškai naują patirtį. Todėl manau, kad „Fundamentalistuose“ susiduriame su nauju dramaturginiu rakursu.“

Deja, šitos režisieriaus įžvalgos įkūnijimo nei per pjesės skaitymą, nei spektaklio premjeroje neteko patirti. Kas, anot J. Vaitkaus, personažo viduje pasikeitė? Spektaklio pradžioje Markus ateina apsirengęs laisvalaikio drabužiais, pakabina juodą kunigo sutaną ant vinies, įkaltos fojė kolonoje, kuri ten visą spektaklį ir prakaba, o pabaigoje pareiškia paliekąs pastoriaus darbą, sutaną vėl sukemša į prekybcentrio maišą ir išeina, palinkėjęs ramybės. Už palinkėjimą ačiū, bet vis dėlto pjesės skaitymo Studijoje metu būtent dėl erdvės kameriškumo ir intymaus santykio tarp personažų ir publikos buvo galima bent nujausti veikėjo Markaus vidinės kaitos galimybę, „klimatas“ tam buvo palankus. Kur link tie pokyčiai kvies – tikėjausi išsiaiškinti žiūrėdama užbaigtą spektaklį.

Rugpjūčio 30 ir 31-ą Nacionalinis dramos teatras pakvietė į „Fundamentalistų“ premjerą... teatro fojė. Kaip nuostabu, kaip nauja, iš pat pradžių pamaniau. Tikrai, visi tie nauji vėjai Nacionaliniame nuteikia viltingai, nors retsykiais jau ir ima panėšėti į taifūną. Bet žinant teatrališką požiūrį, kad pradžioje geriau ryškiai, nors ir pro šalį, tokie išsišokimai kaip su neetiška naujojo sezono reklama gatvėse itin negąsdina. Svarbu, kad pagrindinis farvateris būtų geras... Bet štai žiūrint naująjį J. Vaitkaus spektaklį teatro fojė, prie auksaspalvės Stanislovo Kuzmos „Versmės“ (įrašau savo bičiulės retorinį klausimą, ar skulptorius suteikė leidimą naudoti skulptūrą kaip spektaklio dekoraciją ir kodėl jis neįrašytas programėlėje kaip scenografas?), džiugesys dėl naujai panaudojamų teatro erdvių slopo, slopo, pamažėl peraugdamas į nepasitenkinimą. Nes Nacionalinio naujasis farvateris – ne tas pats, kas Jono Vaitkaus režisūros epopėja.

Spektaklio anotacijoje minima „įsitikinimų ir jausmų korida“. Štai kam tas bėgimas ratu aplink fontaną, susivokiau, jau po spektaklio perskaičiusi anotaciją. Nes kai kam kitam gal kilo asociacija su graikų amfiteatru ir t. t. Bet visos asociacijos niekam vertos, jei nepadeda atskleisti kūrinio esmės, nesusiveda į jo pagrindinę mintį, idėją. Niekaip nesupratau, kam reikėjo spektaklį iš Studijos perkelti į fojė! Mąslūs Markaus (Povilo Budrio) monologai iš intymių ir žadančių vienokį ar kitokį herojaus dvasinio brendimo judesį tapo kažin kokia ginamąja kalba, skirta gaujai senelių namų gyventojų ir bulvarinių laikraštpalaikių žurnalistų. Būtent taip traktuojama ir pasijutau per premjerą. O aktoriaus sizifiškas darbas vaidinti besiginantį nuo įsivaizduojamų priešų, kai niekas nė neketino jo personažo pulti, kėlė galestį. Juolab kad kaip susierzinęs „Menų faktūroje“ išpylė Valdas Gedgaudas, fojė akustinės sąlygos labai abejotinos, ir aktoriui visą spektaklį, dvi su puse valandos, teko plušti prie dikcijos, ką jau ten kalbėti apie kokią nors personažo vidinę kaitą, temą ar idėją... Išties būtent dėl šio grynai išorinio veiksnio galima būtų visai nebekalbėti nei apie aktorių darbą, nei apie spektaklio meninę vertę, nes tai daryti rodosi net neetiška... jei nebūtų buvę ano, pirminio, varianto Studijoje.

Fundamentalizmas, kaip ir nacionalizmas, rasizmas, socializmas ir visi kiti –izmai, be abejo, nusipelno tokios įstaigos kaip Nacionalinis dramos teatras dėmesio. Bėda tik, kad imant viešai kalbėti apie kokį nors opų socialinį klausimą, apie kurį jau ir taip daug yra prirašę bulvariniai ar kiek rimtesni laikraštpalaikiai, derėtų būti su tuo klausimu daugiau ar mažiau susipažinus, ir atitinkamai pasverti savo pretenzijas pasisakyti. Kaip fundamentalizmą supranta suomis Juha Jokela, atidžiai nepaskaičius pjesės man nėra visiškai aišku. Iš kai kurių pjesės veikėjo Markaus prasitarimų dingojasi, kad šis veikėjas fundamentalizmu vadina krikščionybę, krikščioniškąją tradiciją, krikščioniškąsias vertybes apskritai. Ar taip mano ir dramaturgas, kurio sukurtas personažas atsisako pastoriaus misijos, klausimas atviras. Kitas klausimas, ką „fundamentalizmu“ laiko spektaklio režisierius Jonas Vaitkus ir jo mąstantys aktoriai Povilas Budrys ir Rasa Samuolytė? Atsakydamas į Daivos Šabasevičienės klausimą „Lietuvos ryte“, ar kuriant spektaklį kilo asociacijų su nesenais Norvegijos arba Anglijos įvykiais, režisierius prisipažįsta: „Reikia geriau išmanyti tų šalių kontekstą, kad būtų galima rimčiau analizuoti. Kartais sunku perprasti net Lietuvoje vykstančius įvykius.“

Taigi taigi. Kaip galima statyti pjesę, giliau nepasidomėjus mums ne itin pažįstamos šalies protestantiško religinio gyvenimo ypatumais, tikėjimo krize Vakarų Europos ir Skandinavijos šalyse, nepasiaiškinus tokios krizės priežasčių, nepasidomėjus, kuo sekta skiriasi nuo tradicinės bažnytinės bendruomenės? Klausiu „kaip galima“, nes jei geras kūrinys turi teikti ne tik estetinį ir dvasinį pasitenkinimą, bet ir pažinimo džiaugsmą, tai iš šio spektaklio, deja, nieko naujo nesužinojau. Girdėjau tik kratinį klausimų, kurių labirintuose beviltiškai pasimetę tiek spektaklio kūrėjai, tiek, įtariu, dramaturgas. Moterų ir gėjų teisės, pasenę Bažnyčios ritualai, būtinas Bažnyčios atsinaujinimas, – visi šie „aštrumai“ sumetami į vieną krūvą, ir lieka visiškai neaišku, ar tai vien besiblaškančio veikėjo Markaus mintys, ar šiuolaikinis daugiabalsis klegesys, į kurio chorą, giliau nesusimąstę, įsitraukia ir patys spektaklio kūrėjai. Ypač neskanu pasidaro, kai dėl fojė akustinių ir kitų savybių Budrio monologai įgauna tam tikrą patosą, ir imi įtarti aktorių visiškai susitapatinus su kai kuriom personažo mintim. Nes kai Budrys-Markus postringauja apie tikėjimo tiesų ir Biblijos grynai simbolinę reikšmę, ir savo išmanymą grindžia tuo, kad yra teologijos magistras, kažkaip pasigendi aktoriaus nuotolinio žvilgsnio į savo personažą. Gilinimosi į teologiją tolesnis laiptelis yra daktaratas, bet nejaugi tik ten sužinoma, kad Biblijos skaitymo būdų yra daugiau nei du: istorinis ir simbolinis?..

Bet pjesės tekstas yra toks, koks yra, ir pasirinkus tokį „giliai erudicinį“ kūrinį pirmiausia reikėtų nuspręsti, apie ką gi jis. Ar tikrai apie „religijos įtaką šiuolaikinių žmonių gyvenimams“, ar tikrai apie „fundamentalistinį mąstymą“? Ar tiesiog apie vyrą ir moterį, ieškančius savojo kelio, ir vienoje tarpinėje stotelėje susitinkančius? Taip, tikėjimo ir religijos klausimai jiems abiem svarbūs, bet įsivaizduokime, kokia pjesė išeitų, jei apie fundamentalizmą diskutuotų du vyrai arba dvi moterys? Kas atstovauja fundamentalistiniam mąstymui šioje pjesėje ir šiame spektaklyje? „Atsidavimo jausmams dovaną“ turinti Heidi, ar spektaklyje nė nepasirodantis jos vyras, sektos vadas, apie kurį pastorius Markus (dramaturgo alter ego?) kalba su didžiausiu siaubu? Paties fundamentalizmo juk nepamatome, nes jo „auka“ Heidi, jei ir elgiasi kiek ekscentriškai, tai besiginčydama su mylimu vyru pademonstruoja neprastą emocinį intelektą, o jos tikėjimas, gal ir kiek per uolus, beveik neprasilenkia su tradiciniu Bažnyčios mokymu. Išeina, kad spektaklis – tai tik garsus kalbėjimas apie fundamentalizmo (o tiksliau, apie religijos, nes absoliučiai viskas suplakama į viena) baimę. Jeigu šis spektaklis pretenduoja į fundamentalistinio mąstymo analizę, tai – visiškas fiasko. Nes jis mėgina pretenduoti, deja, tik į kai kurių krikščioniško gyvenimo gairių nuvertimo tribūną. Tuo tarpu tariamą fundamentalizmo auką Heidi Rasa Samuolytė suvaidina taip, kad netenka abejoti šios jaunos moters galimybe atsitiesti, jos vidinio „stuburo“ stiprybe. Rasa Samuolytė žino, kuo tiki Heidi. Ar Povilas Budrys iš tiesų žino, kuo tiki Markus? Ar Jonas Vaitkus žino, kuo tikrai tiki?..

Geri aktoriai ir geras režisierius net iš vidutinio stiprumo pjesės gali sukurti stiprų spektaklį. Ir atvirkščiai. Atsisakius tam tikrų „kalbėjimo iš tribūnos“ pretenzijų, suradus tikrąją problemą, kurią sprendžia pjesės veikėjai, „Fundamentalistai“ gal dar galėtų tapti spektakliu apie žmogaus dvasinį brendimą susitinkant kitą, lyg ratilus aplink save iškeliančiu ir kitus svarbius klausimus. Kaip kad Jono Vaitkaus 2008-aisiais režisuotame „Juodvarnyje“.

Aktorius Povilas Budrys: kas neabejoja savo teisumu, yra fundamentalistas

Renata Baltrušaitytė, „Veidas“, 2011-09-17

Povilas Budrys, ką tik vaidinęs premjeriniuose Jono Vaitkaus “Fundamentalistų” spektakliuose, ruošiasi kitai premjerai – pirmąkart Lietuvos žiūrovams pristatomai Oskaro Koršunovo “Mirandai” pagal W.Shakespeare’o “Audrą”.

Lemtis tarsi šaiposi iš žymaus aktoriaus. Visuomet bijodavęs meilės scenų ir tvirtinęs, kad jos jam tolimos, svetimos ir nepriimtinos, Povilas Budrys vieną po kito suvaidino tris draminius duetus: “Muziką 2″ su Viktorija Kuodyte, “Fundamentalistus” su Rasa Samuolyte ir “Mirandą” su Airida Gintautaite. Lyg to būtų maža, teks sugrįžti į sceną ir kaip Lancelotui dar sykį atnaujinamoje Gintaro Varno “Nusiaubtoje šalyje” – mylėtis su karaliene Ginevere.
O ir du dvasininkų vaidmenys keitė vienas kitą: po berniukų tvirkinimu įtarinėjamo kunigo personažo Jono Jurašo “Dvejonėse” – tikėjimo dogmomis suabejojęs pastorius Jono Vaitkaus “Fundamentalistuose”. Ką tai galėtų reikšti?
“Tiesiog atsitiktinumas, – svarsto P.Budrys. – Ne tiek jau daug pasaulyje profesijų, todėl būna tokių sutapimų. O dvasininkai mus visuomet domina kaip žmonės, tarsi privalantys eiti dvasiniu keliu. Apie dvasingumą žinome labai mažai, natūralu, kad mus tai domina. Juk ir apie meilę tiek dainų todėl, kad meilės trūksta. Arba Vinco Kudirkos giesmė, kurioje “vienybė težydi”: kur ta vienybė, kur jinai žydi? Tuos žodžius parašė todėl, kad ir tuomet buvo justi vienybės stoka.”
Aktoriaus manymu, egoistai visuomet vieniši. “O kaip išmokti mylėti? Pasaulis du tūkstančius metų kalba apie artimo meilę, nors niekas dorai nepaaiškina, kas tai yra. Jei imsi ir apkabinsi žmogų gatvėje – išvadins “durniumi” arba duos į akį. Bet meilė gali būti vidinis troškimas, ir tada ji tikra, nemeluota, – neabejoja pašnekovas. – Gali į žmogų žvelgti susiraukęs arba iš viso nežiūrėti, nes svarbiausia – pats troškimas. Kaip “Giesmių giesmėj”: “Troškimas įkėlė mane į vežimą šalia mano didžiūno.” Nuoširdus troškimas ir tegali žmogų ištraukti iš vidinės tuštumos ir įkelti jį į vežimą.”

Dvasinio prabudimo laiptelis

Žiūrovų atsiliepimai apie suomių dramaturgo Juhos Jokelos “Fundamentalistus” – labai prieštaringi. Vieni trina rankomis, kad atskleistas pasauliečių, kuriems Biblija tėra graži pasaka, tikrasis veidas: tai apsimetėliai ir prisitaikėliai, vartantys savo įsitikinimus taip, kaip jiems patogiau. Kiti, priešingai, džiaugiasi, kad spektaklyje ironiškai pavaizduotas sektantų įsitikinimų primityvumas.
“Mano galva, ne religija čia svarbiausia. Jei žmogus nugyvena gyvenimą manydamas, kad jis geras, – dar nereiškia, kad toks ir yra. Jis tiesiog nematė savyje slypinčio blogio, nežengė net ant pirmos dvasinės pakopos. Mano herojus atskleidė savyje tūnantį blogį. Apskritai “Fundamentalistų” personažai man gražiausi spektaklio pabaigoje, kai abu lieka dvasiškai sugniuždyti: tik tuomet šmėsteli viltis, kad galiausiai abu atras savo tikruosius “aš”. Galima tik numanyti, kaip jie gyvens toliau. Nėra nė vieno teisaus, nė vieno nugalėtojo. Nugali žmoniškumas”, – dėsto aktorius.
Jo vaidinamas personažas sceną “Fundamentalistams” atstojančiame Nacionalinio dramos teatro fojė priešais žiūrovus praleidžia dvi su puse valandos – tiek, kiek trunka spektaklio veiksmas. Jis – ir praeities epizodų veikėjas, ir pasakotojas, retkarčiais skaitantis publikai savo dienoraščio ištraukas. Žodžiai liete liejasi – jų tiek, kad vargiai atsirastų toks, kuris su aktoriumi sutiktų keistis vietomis.
“Pirmą kartą perskaičius ir man atrodė, kad pjesė prašosi kupiūrų. Tačiau tekstas taip supintas, kad be nuostolių jo karpyti nepavyktų. Teko mokytis visą. Kaip? Žinot, kai vandens labai daug prigeri, atrodo, kad pasilenkus pradės iš tavęs bėgti. Panašiai su tekstu: iš pirmo žvilgsnio išmokti neįmanoma, bet galiausiai vis vien kažkaip į save sugrūdi. Netgi tai, ką skaitau iš Markaus dienoraščio, po kelių spektaklių galėčiau deklamuoti mintinai”, – tvirtina P.Budrys.

Teisuoliai, “griešnikai”

Jau daug metų aktorius formaliai nepriklauso nė vienai teatro trupei. Kai reikia vykti į gastroles, tai atrodo privalumas, nes negresia konfliktai su pretenzijas reiškiančiais repertuarinių teatrų vadovais. “Iš kitos pusės – būna taip, kad nevaidini ir nieko neturi. Jaunimo teatre mano spektaklių nebeliko, miglota J.Jurašo “Dvejonės” ateitis”, – sako aktorius.
Vilniaus dailės akademijos skulptorių dirbtuvėse, kur vyko “Dvejonės” premjeriniai spektakliai, Povilas puoselėjo svajonę įkurti naują Užupio teatrą, kuriame keletą dienų per mėnesį būtų rodomi spektakliai, o kitoje pastato salėje veiktų parodos.
“Šis pastatas ypatingas dar ir tuo, kad yra aprašytas Jurgio Kunčino romane “Tūla” kaip “namas su abside”. Atrodė, būtų idealu būtent šioje vietoje tą kūrinį inscenizuoti, kartu suburti Jurgio bičiulius ir pagerbti rašytojo atminimą. Buvau netgi išmokęs nemažai “Tūlos” teksto tikėdamasis, kad mums pavyks, tačiau skulptoriai kategoriškai atsisakė akademijai priklausančiomis patalpomis su kuo nors dalytis”, – su nuoskauda prisimena pašnekovas.
Užtat scenos šviesą vėl išvysta G.Varno “Nusiaubta šalis”. Ar lengva sugrįžti į keletą metų nevaidintus spektaklius? Aktorius neslepia, kad sunkumų būna: “Tokiu atveju smegenų kompiuteris failą su išmokto vaidmens tekstu nukiša kažkur toli, ir ilgokai vargsti jo ieškodamas. Tenka iš naujo patikėti vaidmeniu, kurio, manei, daugiau nebeprireiks. O dar tos meilės scenos…” – atsidūsta dažnai gerbėjų moterų adoruojamas artistas.
Apie Prosperą Oskaro Koršunovo “Mirandoje” aktorius kol kas apskritai šnekėti nelinkęs: tvirtina, kad spektaklis prieš premjerą Vilniuje (pirmieji jo pristatymai vyko Vengrijos ir Lenkijos teatro festivaliuose) žada gerokai keistis. Tik prasitaria, kad glumina premjerai parinkta vieta – didžioji Teatro arena: juk scenoje tebus du aktoriai.
“Pradėdami repetuoti įsivaizdavome, kad vaidinsime uždarame kambaryje, kuriame tilps maždaug šešios dešimtys žiūrovų. Bet gastroliuojant tokių erdvių paieška tampa varginančiu darbu, taigi pirmuosius spektaklius rodėme “plačiai” – įprastose scenose. Teatro arenoje bus dar kebliau. Prisipažinsiu, ši erdvė nekelia didelių simpatijų, bet juk neturi pasirinkimo – eini ir darai savo darbą”, – dėsto pašnekovas.
O provokuojančių teatro plakatų, kurie Vilniuje sukėlė šiokį tokį sąmyšį, Povilas tvirtina apskritai nepastebėjęs. “Buvau kitkuo užsiėmęs. “Fundamentalistus” repetavome trumpai, bet intensyviai, nes ilgesniam laikui buvo sunku suburti visus spektaklio kūrėjus. Taigi kaliau tekstą ir nieko aplink nemačiau. Tik dabar išgirdau, kad pakliuvome į kažkokius dantračius, apie kuriuos nieko neįtarėm”, – komentuoja aktorius.
Bet priduria, kad besipiktinantieji dažnai nenutuokia, kaip patys išsiduoda: juk Jonas, kalbėdamas apie Petrą, daugiau pasako apie Joną, o ne apie Petrą. “Teisuoliu galima laikyti tą, kuris, stebėdamas pasaulį, sugeba pateisinti kiekvieną. O tie, kurie visus kaltina (ir valdžia bloga, ir aplinkiniai, ir aš pats, pagaliau Dievas taip pat blogas) – ne teisuoliai, o “griešnikai”. Kas neabejoja savimi ir savo teisumu, yra fundamentalistas. Kodėl nesusikalba mūsų politikai? Nes kiekvienas įsitikinęs, kad jis teisus, o kitas klysta. Štai ir turime amžiną nesusišnekėjimą”, – tvirtina P.Budrys.
Ir primena pasakojimą apie luošą, rauplėtą, degtine pradvisusį vagį, kurio bjaurumu šlykštisi prošal skubantis angelas. “O pats tai turbūt pas Dievą keliauji?” – pasiteirauja nelaimėlis. “Pas Dievą”. – “Tada jo ir paklausk, kodėl mane tokį padarė…”

Teatro sezono startui - aštri tema

Kalbino Daiva Šabasevičienė, Lrytas.lt, 2012-08-29

Rytoj spektaklio „Fundamentalistai” pagal šiuolaikinę pjesę premjera naująjį 72-ąjį sezoną pradeda Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT).

Suomių dramaturgo Juhos Jokelos 2006-aisiais parašytą kūrinį LNDT režisuoja Jonas Vaitkus. Pirmuosiuose spektakliuose vaidins aktoriai Rasa Samuolytė ir Povilas Budrys, vėliau – Ramunė Skardžiūnaitė ir Remigijus Bučius.

Vieno įdomiausių šiuolaikinių suomių dramaturgų J.Jokelos (g. 1970) pjesėje analizuojama religijos įtaka šiuolaikinių žmonių gyvenimui.

Dramaturgas renkasi aštrias temas ir sugeba į jas pažvelgti kitaip negu dauguma jo kolegų.

J.Jokelos kūrybai būdingas dokumentinio tikroviškumo ir fantazijos derinys.

Režisierius J.Vaitkus yra žinomas kaip nevengiantis karštų temų menininkas, atskleidžiantis jas ir klasikiniuose pastatymuose, o juolab – susidūręs su jam gimininga analitine, prieštaringa šiuolaikine dramaturgija.

Į „Lietuvos ryto” klausimus J.Vaitkus atsakė per intensyvių paskutinių repeticijų pertrauką.

– Kiek šiandien yra svarbi „Fundamentalistų” tema, analizuojanti ne tik religijos įtaką šiuolaikinių žmonių gyvenimui, bet ir leidžianti plačiau įvertinti fundamentalistinį mąstymą?

Ar kuriant šį spektaklį jums nekilo asociacijų su nesenais Norvegijos arba Anglijos įvykiais?

– Reikia geriau išmanyti tų šalių kontekstą, kad būtų galima rimčiau analizuoti. Kartais sunku perprasti net Lietuvoje vykstančius įvykius.

Tačiau kiekvienas žmogus ieško atsakymų, nori susiorientuoti skirtingų vertybių katile. „Fundamentalistai” užkabina tą gyvą nervą. Šios pjesės vertybė ir yra ta, kad dramaturgas užčiuopė ir mums, ir kitų šalių žmonėms artimus dalykus.

– „Fundamentalistai” – dokumentinio tikroviškumo ir prasimanymo derinys. Ar dėl to nusprendėte pjesę vaidinti teatro fojė, kad žiūrovas iš arčiau galėtų stebėti aktoriaus – žmogaus sąmonę ir kartu analizuoti save?

– Kuriant šį spektaklį nesinori jokių įprastų teatro sprendimų. Čia svarbu apnuoginti patį personažo mąstymo procesą, siekti tikslo ne per vaidmens analizę ir charakterio kūrimą, o tiesiog pagauti mąstymo įkarštį, temperatūrą, aistringas personažų akistatas.

Išorinės teatro formos čia ne tokios svarbios, todėl atvirumas tikrai padės.

– Šiandien dažnoje teatro programėlėje rašomos tos pačios frazės: „Kūrėjai neieško atsakymų, stengiasi kelti klausimus.”

„Fundamentalistų” tekstą kaip tik ir sudaro klausimų lavina. Ar nebaisu, kad žiūrovas pasimes tarp jų?

– Man atrodo, problema yra kitur.

Man visada keista girdėti: „Aš turiu pailsėti”, „pavargau nuo darbo, nuo gyvenimo, nuo rūpesčių”. Argi žmogus gali nustoti mąstyti, argi jis gali išjungti savo smegeninę nuo karštligiško gyvenimo?

Bent aš to nemoku ir nenoriu. Aš gyvenu. Repetuodamas negaliu išjungti savęs kaip žmogaus. Lygiai taip pat ir aktorius scenoje savęs neišjungia.

Čia ne vien profesiniai dalykai. Aktorius eikvoja save.

Žiūrovo negalima nuteikti, kad atėjęs į teatrą jis turi ilsėtis kaip prie televizoriaus. Begalvių žmonių ir taip jau daug.

– Spektaklyje vaidins dvi aktorių sudėtys. Kaip pasirinkote šiuos duetus?

– Jie visi yra mano mokiniai. R.Skardžiūnaitė su R.Bučiumi seniai neturėjo didesnių vaidmenų. Dirbti šiame spektaklyje jie patys norėjo ir dabar daug dirba savarankiškai.

Dvi sudėtys rengiamos todėl, kad žiūrovai pamatytų, kaip keičiasi ta pati medžiaga vaidinant skirtingiems aktoriams.

– Kodėl šiame spektaklyje atsisakote dailininko ir kompozitoriaus paslaugų?

– Šiek tiek prisideda prie spektaklio ir dailininkė, ir kompozitorius. Jūratė Paulėkaitė padeda parinkti kostiumus, kad jie nebūtų teatrališki ir kartu visiškai buitiški.

Muzikiniu atžvilgiu padeda Antanas Kučinskas. Bet tai nėra darbas, kuris paprastai atliekamas kuriant spektaklį, – mes visi tiesiog kartais sueiname, pabendraujame.